O Jėzau, aš bėgu prie Tavęs, * per Tavo Motiną meldžiu Tave, * iš vargo gelbėki mane. * Nes aš tikrai tikiu Tavimi, * kad Tu, o Dieve, saugoji mane. * Aš tikrai pasitikiu Tavimi, * kad aš rasiu Tavo malonę. * Iš visos širdies myliu Tave, * todėl gailiuosi dėl savo nuodėmių, * ir karštai maldauju Tave, * kad mane nuo jų išvaduotum. * Aš ryžtuosi taisytis, * ir daugiau Tavęs neliūdinti. * Todėl visiškai pasivedu Tau, * noriu kantriai kentėti dėl Tavęs* ir Tau per amžius tarnauti. * O savo artimą kaip save patį * aš noriu dėl Tavęs mylėti. * O Jėzuli, aš meldžiu Tave, * iš vargo gelbėki mane, * kad kada nors galėčiau mėgautis Tavim * kartu su Juozapu ir Marija * bei visais angelais per amžius. Amen.
Retesnė įžvalga susijusi su šios statulėlės kilme: manoma, kad statulėlė, kurią meldėjai laiko Prahos Jėzumi, iš pradžių priklausė Ispanijos didikams ir buvo atgabenta į Bohemiją per Habsburgų dinastijos ryšius. Tai rodo, kaip religiniai Devotioniniai objektai keliavo per politines ir kultūrines sienas, tapdami regioninės krikščionybės simboliais. Malda, nors ir paprasta, išreiškia visą krikščioniškosios išganymo istorijos spektrą: nuo nuodėmės pripažinimo iki amžinosios šlovės troškimo, per tarpininkavimą, šiuo atveju, per Jėzaus Kūdikystės įvaizdį. Tai yra gilus pasitikėjimo ir atsidavimo aktas.