Religinė tradicija, kurią vadiname induizmu (skr. Sanātana Dharma), formavosi ne mažiau kaip penkis tūkstančius metų. Pats pavadinimas atsirado tik maždaug XIII a., kai musulmonų užkariautojams prireikė atskirti Indijos tautų tikėjimą nuo savojo. Žodis induizmas kilęs iš persiško hindu, reiškiančio „Indijos“, „indiškas“. Tačiau patys indai savo tikėjimą vadina amžinuoju mokymu ar įstatymu, taip pabrėždami, kad jų religija yra apreikšta, „duota“. Šiuolaikinėje lietuvių kalboje terminas induizmas laikomas pagrindiniu bendrinės kalbos standartu, kurį rekomenduoja Valstybinė lietuvių kalbos komisija kaip labiau prigijusį bei sistemišką variantą. Tuo tarpu forma hinduizmas dažniau pasitaiko akademiniuose religijotyros darbuose ar tekstuose, siekiančiuose didesnio fonetinio tikslumo bei atitikimo tarptautinei mokslo terminijai. Induizmas paprastai vartojamas kalbant apie bendrą kultūrinį ir istorinį kontekstą, o hinduizmas pasirenkamas norint akcentuoti specifinį dvasinį-teologinį turinį, nors abu terminai nurodo tą pačią sudėtingą religinę sistemą.
Hinduizmas ar induizmas? Abu terminai vartojami lietuvių kalboje: hinduizmas dažnesnis šiuolaikinėje vartosenoje, o induizmas laikomas norminiu lietuvišku variantu. Klaidos nėra, nes abu žodžiai pripažįstami taisyklingais ir vartojami tiek akademiniuose, tiek populiariuose šaltiniuose.
Induizmas neturi nei įkūrėjo, nei pranašo, nei vieningos institucinės struktūros ar aiškiai išdėstytos dogmų sistemos. Čia labiau pabrėžiamas gyvenimo, o ne mąstymo būdas. Dažnai sakoma: „Induizmas – veikiau kultūra nei tikėjimas.“ Ne kiekvienas Indijoje gimęs žmogus yra praktikuojantis induistas, tačiau teigiama, kad „visi jie yra induistai, nes gimę indais“. Pavadinimas iš esmės nurodo į bendrą kultūrinę kilmę.
Tikėjimas – vienas ar daugelis?
Induizmas apima labai platų religinių įsitikinimų spektrą.
- Daugelis induistų vienaip ar kitaip tiki vieną dievą, tačiau esama ir tokių, kurie netiki jokio dievo.
- Kai kurie induistai mano, kad pagarba gyvybei reikalauja vegetariškos mitybos; kiti aukoja gyvulius šventyklose ir dalijasi mėsa kaip šventu valgiu.
- Vieni garbina Šivą, kiti – Višnu ar jo avatarus, dažniausiai Krišną ir Ramą, dar kiti – šventyklų deives.
- Net kaimyniniai kaimai gali garbinti skirtingas dievybes.
- Vienas induistas gali garbinti vienatinį dievą, kitas – kelis, trečias – daugybę, o ketvirtas – nė vieno.
- Dažnai induistai tiki vieną aukščiausią dievą, bet kartu pripažįsta kitus dievus kaip jo apraiškas.
- Aukščiausioji dievybė gali būti suvokiama kaip asmeninė arba visiškai beasmenė.
Dėl šios įvairovės sakoma, kad induizmas jungia daugybę kultų ir papročių – tai tikras „idėjų ir dvasinių aspiracijų koliažas“. Todėl kyla klausimas, ar apskritai galima kalbėti apie „induizmą“ vienaskaita, ar veikiau egzistuoja „induizmai“.
Šiuolaikiniam induizmui būdinga reinkarnacijos, arba transmigracijos, samprata. Krikščioniškasis mąstymas pabrėžia vieno gyvenimo vertę ir išganymą, susietą su atskiru žmogumi, o induistų pasaulėžiūra remiasi nuolatine gyvybės tėkme per daugybę egzistencijų. Tai išreiškia sansaros idėja – gyvenimo bangavimas nuo gimimo iki mirties ir vėl į naują gimimą. Tokia samprata ribotą istorinį akimirksnį paverčia beveik begalybe.
Indai, keliaudami po pasaulį, skleidė ir savo kultūrą bei religiją. Indų bendruomenių randama Amerikoje, Ramiojo vandenyno regionuose, Afrikoje, Jungtinėje Karalystėje. Europoje ir JAV gausu indų svamių ir guru, o Hare Krišna judėjimo grupės įsikūrusios daugelyje šalių.
Indų dievai
Vedų laikotarpio dievai
Agnis – gamtos gyvybės teikėjas, ugnies ir aukojimo dievas.
Indra – dangaus valdovas, karo dievas.
Varūna – kosminės tvarkos saugotojas, turintis teisę bausti ir apdovanoti.
Iki arijų laikotarpio dievybės, garbinamos ir dabar
Brahma – kūrėjas, visų būtybių viešpats, visatos kūrėjas ir dvasia; jam beveik nestatoma šventyklų.
Sarasvati – Brahmos moteriškasis atitikmuo, išminties ir mokslo deivė.
Višnus – pasaulio saugotojas, žmonių lemties lėmėjas, pasirodantis per savo avatarus.
Lakšmi – Višnaus moteriškasis atitikmuo, laimės ir grožio deivė.
Dešimt Višnaus avatarų: Matsija, Kurma, Varaha, Narasimha, Vamana, Parušarama, Ramačandra, Krišna, Buda, Kalki.
Kaip meldžiasi ir švenčia induistai
Šventykloje
Arijų laikotarpiu induistai melsdavosi atvirame ore, susirinkę aplink šventąją ugnį. Šventyklų tradicija tikriausiai perimta iš ankstyvųjų Indo slėnio religijų. Pirmosios šventyklos buvo medinės, todėl neišliko; vėlesnės statytos pagal karališkųjų rūmų modelį. Kadangi manyta, jog dievai gyvena kalnuose, šventyklos dažnai priminė kalnų būstus – su bokštu, sienomis ir centrine dievybės statula, apsupta kitų dvasinio pasaulio simbolių.
Prieš artindamasis prie dievo, maldininkas privalo apsivalyti. Pavyzdžiui, Vaišnavų rytinį pagarbinimą sudaro šešiolika ritualinių veiksmų: nuo kojų nusiplovimo iki kvėpavimo ir valgymo. Ritualus lydi himnai, varpai, smilkalai ir muzika. Dievo statula šventykloje simboliškai maitinama, girdoma, o naktį – paguldomi miegoti.
Maldose kartais dalyvauja šventikas, skaitantis ištraukas iš Vedų. Maldininkai palieka aukas – gėles ar pinigus – ir apeina altorių dešiniuoju petimi. Maldos šventykloje nėra griežtai bendruomeninės, todėl malda namuose laikoma lygiaverte.
Namuose
Religinės pareigos namuose priklauso nuo kastos. Uoliausiai jas atlieka braminai. Daugelyje namų yra pudžos vieta su altorėliu, dievo statula ar bent atvaizdu. Čia atliekami apsivalymo veiksmai, aukojamas maistas, smilkalai, gėlės, spalvoti milteliai. Maldai sėdima sukryžiavus kojas, atsigręžus į saulę, kartojamas Dievo vardas, Gajatri mantra, aukojamas vanduo ir atliekami nusilenkimai. Vakarinės apeigos trumpesnės, o vidudienį kartais bendraujama su guru.
Šventės
Šventės dažniausiai susijusios su metų laikų kaita, bet jose gausu ir mitologinių motyvų iš „Ramajanos“ bei Krišnos gyvenimo.
Holi – pavasario šventė, skirta Krišnai. Jos metu panaikinami kastų draudimai, nebegalioja tabu, o šventėje ryškiai atsiskleidžia džiaugsmo ir malonumų pradas.
Divali – rudens šviesos šventė. Maldininkai traukia į šventas vietas, o tokie miestai kaip Vrindabanas, Varanasis ar Alahabadas sutraukia šimtus tūkstančių žmonių.
Vienas mažiau žinomas aspektas yra garsų svarba. Tikima, kad visata atsirado iš pirminio garso Om, todėl mantrų kartojimas laikomas būdu suderinti savo vidų su kosmoso ritmu. Taip pat svarbu paminėti, kad induizme laikas nėra tiesė, vedanti į pabaigą. Tai ratas, kuriame pasauliai gimsta, gyvuoja ir vėl ištirpsta, kad vėliau atsirastų iš naujo. Šis cikliškumas moko žmones nebijoti pokyčių, nes viskas yra nuolatinio virsmo dalis. Be to, induizmas skatina ieškoti dieviškumo kiekviename gyvame padare, todėl pagarba gamtai ir gyvūnams tampa natūralia gyvenimo būdo dalimi, o ne priverstine taisykle. Tai religija, kviečianti ne aklai tikėti, o patirti tiesą per asmeninę praktiką ir vidinę ramybę.