Makarijus Korintietis, pilnu vardu Makarijus Notaras, gimė 1731 metais Korinto apylinkėse, Trikalos kaime. Jo pasaulietinis vardas buvo Mykolas Notaras, kilęs iš garsiosios Notarų šeimos, kuri siekė su Konstantinopolio didikais. Graikiškai jis žinomas kaip Μακάριος Κορίνθου, o kartais minimas kaip Makarijus iš Korinto ar tiesiog Šv. Makarijus. Šis vyskupas, mistikas ir rašytojas tapo vienu pagrindinių figūrų, gelbėjusiu ortodoksų dvasinį paveldą per sunkius osmanų okupacijos metus. Jo gyvenimas – tai kelias nuo paprasto mokytojo iki šventojo, kurio darbai iki šiol skatina tikinčiuosius grįžti prie šaknų.
Vaikystė praėjo sunkioje aplinkoje: tėvas Jurgis ir motina Anastasia augino jį tikėjime, bet karas ir priespauda temdė kasdienybę. Pirmuosius mokslus Mykolas gavo Korinto vienuolyne, kur mokytojas Eustatijus iš Kefalonijos įskiepijo meilę Šventajam Raštui. Būdamas jaunas vyras, jis šešerius metus mokė Korinto mokykloje be atlygio, skirdamas laiką vargšams ir ligoniams. 1764 metais, mirus arkivyskupui Partenijui, korintiečiai vieningai išrinko jį naujuoju vadu – nepaisant jaunumo, jo dorybė ir išmintis išsiskyrė. Tais pačiais metais jis tapo vienuoliu, priėmė Makarijaus vardą ir buvo įšventintas arkivyskupu, būdamas vos trisdešimt trejų.
Jo tarnystė Korinte buvo trumpa, bet intensyvi. Makarijus kūrė mokyklas, statė bažnyčias ir pamokslavo apie vidinę maldą, įkvėptas hesichazmo tradicijos. Tačiau 1768 metų rusų-turkų karas viską apvertė: osmanai persekiojo krikščionis, tad jis su šeima pabėgo į Zakintą, vėliau į Hidrą. Ten, vienuolyne, jis gilino studijas, bet Sinodas, manydamas, kad jis paliko sostą, paskyrė naują arkivyskupą. Tai skaudžiai žeidė, bet Makarijus nekeršijo – jis matė Dievo valią. Grįžęs į Korintą trumpam, jis susidūrė su kaltinimais, netgi buvo įkalintas, bet greitai paleistas. Šie išbandymai tik stiprino jo tikėjimą: jis pradėjo rinkti senovinius tekstus, ieškodamas būdų atgaivinti Bažnyčią.
Dvasinis kelias ir bendradarbiavimas su Nikodemu
Nuo 1770-ųjų Makarijus ieškojo ramybės atsiskyrimo vietose. Pirmiausia jis atvyko į Atono kalną, kur susipažino su Nikodemu Atoniečiu – abu tapo artimais draugais ir bendradarbiais kolivadų judėjime. Ši grupė vienuolių gynė senąsias tradicijas: dažną Komuniją, patristinę literatūrą ir asketizmą prieš vakarų naujoves bei osmanų sekuliarizaciją. Atoje Makarijus kopijavo kodeksus ranka, mokėsi vidinės tylos, praktikuodamas Jėzaus maldą. Vėliau jis persikėlė į Patmą, į Šv. Jono Teologo vienuolyną, kur praleido dešimt metų izoliacijoje. Ten jis parašė Šv. Christodulo biografiją ir atrado Bažnyčios Tėvų raštus bibliotekoje – būtent tada sukaupė medžiagą „Filokalijai“, kurią perdavė Nikodemui redaguoti.
1793 metais tėvo mirtis pašaukė jį atgal į Korintą tvarkyti reikalų, bet jis niekada negrįžo prie ankstesnio gyvenimo. Vietoj to, 1794 metais jis apsigyveno Chiose, Šv. Petro vienuolyne, kur leido paskutinius metus. Čia jis rašė, išpažino, gydė ligonius – jo celė tapo traukos centru ieškančiųjų. Nepaisant paralyžiaus dešinėje rankoje po insulto 1804 metais, Makarijus tęsė darbą iki pat mirties 1805 metų balandžio 17 dieną. Palaidotas Chiose, jis buvo kanonizuotas 1996 metais, o jo šventė švenčiama balandžio 17-ąją. Jo palikimas – ne tik knygos, bet ir pavyzdys, kaip ištverti persekiojimus be kartėlio.
Veikalai ir religinė veikla
Makarijaus religinė veikla buvo dviguba: praktinė ir literatūrinė. Kaip vyskupas, jis kūrė švietimo tinklą, padėdamas jaunimą išvengti osmanų asimiliacijos. Chiose jis tapo dvasiniu vadu, įkvėpdamas žmones dorybėms per išpažintį ir pamokslus. Jis pabrėžė, kad tikėjimas reikalauja ne tik žodžių, bet ir darbų – ypač vidinės kovos su aistromis. Jo mistinis požiūris rėmėsi hesichazmu: malda kaip širdies pokalbis su Dievu, o ne tuščios apeigos.
Literatūrinis indėlis milžiniškas – Makarijus redagavo ir leido dešimtis tomų, gelbėdamas tekstus nuo pražūties. Žymiausias – „Filokacija“ („Mylintis išmintis“), sudaryta 1782 metais Venecijoje su Nikodemu. Tai penkių dalių antologija, surinkta iš IV–XV a. raštų apie maldą ir asketizmą, tapusi hesichazmo vadovėliu. Kita svarbi knyga – „Apie dažną Nekaltųjų Kristaus Šventenybių Komuniją“ („Concerning Frequent Communion“), kur jis gynė tradicinę praktiką prieš retą priėmimą, remdamasis Tėvais Bažnyčios. Šis veikalas, redaguotas Nikodemo, tapo kolivadų manifestu.
Jis taip pat leido „Evergetiną“ – asketinių pasakojimų rinkinį, Šv. Simono Naujojo Teologo raštus, „Naująją rožę“ su šventųjų gyvenimais ir Platono Moscho katekizmą. Visi šie darbai, dažnai per 1000 puslapių, buvo spausdinami slaptose spaustuvėse, kad pasiektų tikinčiuosius po osmanų cenzūra. Makarijus rašė paprastai, praktiškai: jo tekstai ne teorijos, o gidas kasdieniam dvasiniam mūšiui. Per šiuos darbus jis ne tik saugojo paveldą, bet ir atgaivino jį, padėdamas ortodoksams išlaikyti tapatybę.
Makarijaus įtaka gyva iki šiandien: jo knygos verčiamos visame pasaulyje, o Chiose jo celė traukia piligrimus. Jis moko, kad tikrasis vadovas – tas, kas tarnauja tyliai, be garbės troškimo. Jo gyvenimas rodo, kaip net okupacijos metais galima kurti šviesą – per kantrybę ir žodį.
Žodžiai iš jo raštų iki šiol skamba: „Kad būtum tvirtas tikėjime, reikia gyventi krikščioniškai pagal tą tikėjimą, tai yra gyvenimą, lydimą gerų darbų.“ Kita mintis apie maldą: „Nuolatinė vidinė malda – tai ginklas prieš aistras, vedantis prie širdies tyrumo.“ Apie Komuniją jis rašė: „Dažnas artėjimas prie Kristaus Šventenybių stiprina sielą, o ne silpnina, jei jis eina su atgaila.“ Šios eilutės – priminimas, kad dvasinis kelias reikalauja ne vien kartojimo, bet kasdienio įsipareigojimo.