Daugelis įsivaizduoja, kad šventasis – žmogus, kuris buvo be nuodėmės. Tačiau tiesa kur kas įdomesnė. Krikščionių tradicijoje šventasis yra žmogus arba kartais angelas, kuris gyvenimu liudijo ištikimybę Dievui, po mirties buvo pripažintas dangaus gyventoju ir tapo pavyzdžiu kitiems tikintiesiems. Svarbu žinoti, kad šventasis nėra tobulas. Net popiežius Jonas Paulius II yra pasakęs, kad Bažnyčia skelbia šventuosius ne todėl, kad jie buvo be nuodėmės, o todėl, kad leido Dievui veikti savo gyvenime.
Pirmuosius krikščionybės šimtmečius žmonės spontaniškai pripažindavo šventaisiais. Tikintieji pradėdavo garbinti kankinius ir didžius tikėjimo liudytojus. Vėliau atsirado kanonizacijos procesas. Katalikų Bažnyčioje vietos bendruomenė liudija apie žmogaus šventumą, Bažnyčios autoritetas pradeda tyrimą: ar žmogaus gyvenimas atitiko Evangelijos vertybes. Turi būti užfiksuotas bent vienas stebuklas, įvykęs per jo užtarimą, jei žmogus nebuvo kankinys. Galiausiai popiežius paskelbia kanonizaciją ir žmogus įtraukiamas į oficialų šventųjų sąrašą.
Stačiatikių (ortodoksų) Bažnyčioje šventaisiais pripažįstami asmenys, kurių gyvenimas liudijo šventumą, jų atminimas iškilmingai įtraukiamas į Bažnyčios kalendorių, dažnai po ilgalaikės tikinčiųjų pagarbos ir stebuklų liudijimų. Šventųjų garbinimas nėra atsietas nuo vietinių Bažnyčių sprendimų, todėl kai kurie šventieji gerbiami tik tam tikrose tradicijose.
Teoriškai šventasis lieka šventuoju visiems laikams. Praktiškai istorijoje būta išimčių. Viduramžiais ar net vėliau kai kurie asmenys buvo pašalinti iš liturginių kalendorių, jei nustatyta, kad jų šventumo liudijimai buvo pagrįsti legendomis ar net melu. Tačiau kanonizacijos Katalikų Bažnyčia niekada oficialiai neatšaukė. Ji gali tik rekomenduoti nebeskelbti viešų minėjimų. Įdomu, kad XX amžiuje buvo išbraukta apie du šimtus mažai žinomų šventųjų iš visuotinės liturgijos, bet tai nebuvo atšaukimas, o tik kalendoriaus pertvarka.
Šventieji įkvepia tikinčiuosius, nes jų gyvenimo istorijos parodo, kad šventumas pasiekiamas ir paprastiems žmonėms. Jie užtaria žmones maldose ir vienija tikinčiuosius kaip ryšys tarp žemės ir dangaus bendruomenės. Kaip yra pasakiusi šventoji Teresė Avilietė, dangiškoji bendruomenė mus palaiko kelyje, kai žemiškoji dar ieško krypties.
Šiame puslapyje rasite pagrindinius krikščionių šventuosius. Sąrašas sudaro virš 1000 šventųjų, gerbiamų katalikų ir stačiatikių tradicijose.
Krikščionių šventieji
Šv. Aaronas Britanietis – vienas pirmųjų krikščionių vienuolių Britanijoje, gyvenęs V amžiuje. Jo gyvenimas glaudžiai siejosi su Šv. Iltutu ir kitais britų šventaisiais. Tradicija teigia, kad Aaronas buvo kankinys, nors tikslios jo žūties aplinkybės neaiškios. Jis laikomas pavyzdžiu tiems, kurie ankstyvaisiais laikais drąsiai skelbė Evangeliją tarp keltų tautų.
Šv. Abdonas Romietis – kartu su šv. Senu Romietis žinomas kaip kankinys iš III amžiaus. Abdonas, kilęs iš Persijos, kartu su Senu Romą pasiekė kaip belaisvis. Jie pagarsėjo savo tikėjimo išpažinimu ir pagalba kaliniams. Imperatoriaus Dekijaus persekiojimų metu buvo nužudyti dėl Kristaus.
Šv. Abra – IV amžiuje gyvenusi mergelė, šv. Hilarijaus Poitiečio duktė. Nors sulaukė daugybės pasiūlymų tekėti, pasirinko gyventi skaistybėje ir atsidėti maldai. Mirė jauna, dar būdama paauglė, tačiau tikintieji ją gerbė už jos ištikimybę Dievui ir šventumo pavyzdį.
Šv. Abraomas Smolenskietis – XII amžiaus Rusijos vienuolis ir pamokslininkas. Ypatingai rūpinosi vargšais ir kovėsi su moraliniu visuomenės nuosmukiu. Jo gyvenimas buvo paženklintas asketiškumu, pranašiškomis įžvalgomis ir stebuklais. Mirė apie 1222 metus.
Šv. Achilas Lionietis – III amžiaus pabaigos ir IV amžiaus pradžios Liono vyskupas. Jo vadovavimo metu Liono Bažnyčia išaugo tiek skaičiumi, tiek dvasiniu autoritetu. Pasak šaltinių, jis pasižymėjo išmintimi ir drąsa ginant tikėjimą prieš arijų erezijas.
Šv. Achilas Romietis – III amžiaus kankinys. Jo vardas minimas kartu su kitais Romos krikščionių kankiniais. Nors apie jo gyvenimą žinoma nedaug, ankstyvieji šaltiniai pabrėžia jo ištikimybę Kristui iki pat mirties.
Šv. Adalbertas Prahietis – žinomas ir kaip Šv. Vaitiekus, Prahos vyskupas, gimęs apie 956 metus. Pasižymėjo rūpesčiu dėl neturtingųjų ir krikščionybės skleidimu tarp pagonių. Po kelių nesėkmingų bandymų reformuoti Prahos Bažnyčią, jis tapo misionieriumi. 997 m. žuvo kankinio mirtimi Prūsijoje.
Šv. Adalbertas Vaitiekus – tai tas pats šventasis kaip Adalbertas Prahietis. Jo gyvenimas ir žygiai liudija ryžtingą tikėjimo skelbimą ir pasiaukojimą. Jo relikvijos iki šiol gerbiamos Gniezno katedroje Lenkijoje.
Šv. Adela Perselietė – ankstyvoji krikščionė, gyvenusi II–III amžiuje. Manoma, kad buvo Persijoje gimusio krikščionių bendruomenės nario duktė. Tradicija mini jos kankinystę per Romos imperatoriaus persekiojimus. Gerbiama kaip mergelė ir kankinė.
Šv. Adelbertas Egmondietis – VIII amžiaus misionierius, kilęs iš Šiaurės Prancūzijos arba Anglijos. Jis atvyko į dabartinę Nyderlandų teritoriją skleisti Evangelijos tarp fryzų. Po mirties jo kapas Egmonde tapo svarbiu piligrimų centru.
Šv. Adelbertas Magdeburgietis – žinomas kaip pirmasis Magdeburgo arkivyskupas. Jis misionieriavo tarp slavų tautų ir stengėsi įtvirtinti krikščionybę Rytų Europoje. Mirė 981 m., jo darbus tęsė kiti krikščionių skelbėjai.
Šv. Adelgunda Pfalzelietė – VII amžiaus vienuolė, laikoma Pfalzelo (Vokietijoje) vienuolyno steigėja. Ji pasižymėjo gilia malda ir tarnyste vargšams. Jos gyvenimas tapo pavyzdžiu pašvęsto gyvenimo siekiantiems.
Šv. Adelgunda Quedlinburgietė – šventoji vienuolė, gyvenusi X amžiuje. Ji priklausė garsiajai Ottonų dinastijai ir pasižymėjo išmintimi bei religiniu uolumu. Quedlinburgo abatijoje atliko dvasinę ir socialinę misiją.
Šv. Adelheidė – Burgundijos princesė, tapusi Šventosios Romos imperijos imperatoriene. Ji rėmė Bažnyčią, steigė vienuolynus ir rūpinosi vargšais. Po vyro imperatoriaus Otono I mirties atsiskyrė į vienuolyną. Mirė 999 m.
Šv. Adelheidė Kvedlinburgietė – kilusi iš imperatoriškos šeimos, tapo Quedlinburgo abatijaus vadove. Jos dvasinė vadovystė buvo svarbi tiek religiniame, tiek politiniame gyvenime. Mirė XI amžiaus pradžioje.
Šv. Adeltruda Maaseikietė – VII amžiaus šventoji, Maaseikietės Šv. Aldegundos sesuo. Ji vadovavo vienuolynui ir buvo žinoma dėl savo gailestingumo bei pamaldumo. Jos atminimas gerbiamas iki šiol.
Šv. Adomas Kiolnietis – XI amžiaus šventasis, kuris pasižymėjo šventu gyvenimu ir darbais Kelnėje. Jis buvo žinomas dėl asketiško gyvenimo būdo ir meilės neturtingiesiems.
Šv. Afra Augsburgietė – III amžiaus kankinė, anksčiau buvusi pagonių šventyklos tarnaitė. Atsivertusi į krikščionybę, ji drąsiai išpažino tikėjimą ir buvo sudeginta gyva per Diokletiano persekiojimus.
Šv. Afrodizija Antiochietė – ankstyvoji krikščionė kankinė. Pasakojama, kad ji išpažino tikėjimą Antiochijoje ir buvo nukankinta už atsisakymą išsižadėti Kristaus.
Šv. Agapė – kartu su seserimis Chionija ir Irena kankinė Salonikuose IV amžiuje. Jos išgarsėjo savo ištikimybe Kristui ir atsisakymu valgyti maistą, kuris buvo paaukotas stabams.
Šv. Agapetas I – popiežius nuo 535 m. iki 536 m. Jis mėgino suvienyti suskilusią Bažnyčią tarp Rytų ir Vakarų. Mirė Romoje, laikomas uoliu tikėjimo gynėju.
Šv. Agnė – IV amžiaus romėnų mergelė ir kankinė. Dėl atsisakymo tekėti ir ištikimybės Kristui buvo nužudyta apie 304 metus. Jos vardas minimas Romos Mišių Kanone.
Šv. Agnesė Romietė – tai tas pats asmuo kaip Šv. Agnė. Jos šventumas įkvėpė daugybę krikščionių visais laikais. Senovės krikščionys ją laikė skaistumo ir drąsos simboliu.
Šv. Agota – III amžiaus mergelė ir kankinė iš Katanijos (Sicilija). Ji atsisakė pagoniško valdininko siūlymų ir dėl to buvo žiauriai nukankinta. Jos vardas įtrauktas į Romos Mišių Kanoną, o ji laikoma sergančiųjų globėja.
Šv. Agricola Bolonietis – IV amžiaus kankinys. Jis buvo pagonių persekiotojų žiauriai nužudytas dėl tikėjimo Kristumi. Jo kapas Bolonijoje tapo krikščionių pagerbimo vieta.
Šv. Agripina – III amžiaus krikščionė kankinė. Pasakojama, kad po mirties jos kūnas buvo perkeltas į Siciliją, kur ji pradėta ypatingai gerbti kaip globėja nuo ligų.
Šv. Agripina Romietė – tai ta pati šventoji Agripina, kurios gyvenimas liudija ištikimybę tikėjimui net mirties akivaizdoje.
Šv. Aidan Lindisfarnas – VII amžiaus airių vienuolis ir misionierius. Jis įkūrė Lindisfarno vienuolyną ir skelbė Evangeliją Šiaurės Anglijoje. Žinomas dėl nuolankumo ir meilės vargšams.
Šv. Albanas Britanietis – pirmasis žinomas Britanijos kankinys, gyvenęs III arba IV amžiuje. Jis priglaudė persekiojamą krikščionį ir pats stojo vietoje jo į kankinystę.
Šv. Albanas Verulamietis – tai tas pats šventasis Albanas, kuris gyveno Verulamyje (dabartinis Sent Albansas). Jo kapavietė tapo vienu iš pirmųjų piligrimystės centrų Britanijoje.
Šv. Albertas Didysis – XIII amžiaus dominikonų vienuolis, filosofas ir teologas. Jis buvo vienas žymiausių viduramžių mąstytojų, gamtos mokslų ir teologijos žinovas. Mirė 1280 m.
Šv. Albertas iš Trapani – karmelitų vienuolis, gyvenęs XIII amžiuje Sicilijoje. Jis garsėjo pamokslavimu ir stebuklais, ypač padėdavo ligoniams ir vargšams.
Šv. Albina Lionietė – ankstyvoji krikščionė kankinė, gyvenusi III amžiuje. Ji išgarsėjo savo drąsa atsisakius išsižadėti tikėjimo Liono mieste.
Šv. Aldegunda – VII amžiaus vienuolė, kuri įkūrė Maubeuge vienuolyną dabartinėje Belgijoje. Ji pasižymėjo gailestingumu ir rūpinosi ligoniais bei našlėmis.
Šv. Aldegunda Maubeugietė – VII amžiaus abatė, Maubeuge vienuolyno įkūrėja dabartinėje Belgijoje. Ji pasižymėjo ypatingu gailestingumu sergantiems ir neturtingiesiems. Gyvenimo pabaigoje patyrė mistinių regėjimų ir kantriai nešė ligos naštą.
Šv. Aleksandras Briant – XVI amžiaus anglas, jėzuitas. Dėl kunigystės tarnystės slaptoje per protestantų persekiojimus buvo suimtas ir kankintas. 1581 m. nužudytas Londone. Pripažintas kankiniu ir kanonizuotas 1970 m.
Šv. Aleksandras Hotovickis – XIX amžiaus pabaigos ir XX amžiaus pradžios ortodoksų kunigas ir misionierius, tarnavęs Amerikoje, vėliau Rusijoje. 1937 m. sovietų suimtas ir nužudytas. Laikomas tikėjimo išpažinimo liudytoju.
Šv. Aleksandras Konstantinopolietis – IV amžiaus Konstantinopolio vyskupas. Jis drąsiai gynė tikėjimą prieš arijų ereziją ir buvo vienas iš Nikėjos tikėjimo išpažinimo gynėjų. Mirė apie 337 m.
Šv. Aleksandras Lionietis – II amžiaus kankinys iš Liono (dabartinė Prancūzija). Kartu su kitais krikščionimis buvo persekiotas ir žiauriai nužudytas per imperatoriaus Marko Aurelijaus valdymą.
Šv. Aleksandras Neviškis – XIII amžiaus rusų kunigaikštis, laikomas tautos gynėju ir šventuoju. Jis apgynė Rusiją nuo švedų ir vokiečių ordinų puolimų. Po mirties 1263 m. buvo kanonizuotas už išmintingą valdžią ir tikėjimo ištikimybę.
Šv. Aleksandras Romietis – ankstyvasis krikščionis kankinys, kuris žuvo III amžiuje per Romos imperatoriaus persekiojimus. Apie jo gyvenimo detales žinoma mažai, bet tikintieji pagerbia jo ištikimybę tikėjimui.
Šv. Aleksijus Kabalyukas – XX amžiaus pradžios Rytų slavų ortodoksų kunigas ir misionierius. Už tikėjimo skelbimą buvo persekiotas ir kalintas Austrijos-Vengrijos valdžios. Mirė 1947 m., laikomas Bažnyčios šviesuliu sunkių laikų tikintiesiems.
Šv. Aleksijus Maskvos – XIV amžiaus Maskvos metropolitas. Jis taikiai sprendė kunigaikščių ginčus ir stiprino Bažnyčios vaidmenį visuomenėje. Žinomas kaip gydytojas ir stebukladarys. Mirė 1378 m.
Šv. Alfonsas Liguoris – XVIII amžiaus italų vyskupas, teologas, rašytojas. Įkūrė Redemptoristų kongregaciją ir parašė daugybę veikalų apie moralę bei maldą. 1839 m. paskelbtas Bažnyčios mokytoju.
Šv. Alfonsas Marija Liguoris – tai tas pats šventasis kaip Alfonsas Liguoris. Jo raštai padėjo daugybei žmonių suvokti Dievo gailestingumą ir atrasti maldos galią.
Šv. Alfonsas Rodriguez – XVI–XVII amžiaus ispanų jėzuitų broliukas. Po žmonos ir vaikų mirties įstojo į vienuolyną ir tarnavo kaip durininkas. Jo nuolankumas ir gilus dvasingumas darė įtaką daugeliui.
Šv. Alfrida Leominsterietė – IX amžiaus anglosaksų kilmės vienuolė. Ji žinoma kaip Leominsterio vienuolyno abatė, pasižymėjusi išmintimi ir šventu gyvenimu.
Šv. Alfruna Altenmunsterietė – viduramžių vienuolė iš Altenmünsterio (Vokietija). Ji pasižymėjo dvasiniu vadovavimu ir ištikima tarnyste savo bendruomenei.
Šv. Alkibiadas Lionietis – II amžiaus krikščionis kankinys iš Liono. Jo tikėjimo ištikimybė liudijama kartu su kitų Liono kankinių istorijomis.
Šv. Aloyzas Gonzaga – XVI amžiaus italų jėzuitas. Atsisakė turtingo giminių paveldėjimo ir pašventė gyvenimą Dievui. Mirė 1591 m. slaugydamas maru sergančius Romos gyventojus.
Šv. Alphege Kenterberietis – XI amžiaus Kenterberio arkivyskupas. Jis buvo pagrobtas vikingų ir nužudytas atsisakęs leisti išpirkti save už didžiulę pinigų sumą. Pagerbiamas kaip taikos ir ištikimybės pavyzdys.
Šv. Amalberga – VII amžiaus flamandų kilmės šventoji, pasižymėjusi gailestingumu ir pamaldumu. Ji buvo trijų šventųjų motina: Gudulos, Emeberto ir Reineldos.
Šv. Amalberga Temse – manoma, kad tai ta pati Amalberga, kurios relikvijos ilsisi Temse mieste. Tikintieji ją gerbia kaip šventumo ir motiniško rūpesčio pavyzdį.
Šv. Amantius Romietis – ankstyvųjų amžių krikščionis kankinys. Jo gyvenimo aplinkybės menkai žinomos, tačiau tradicija liudija, kad jis išpažino tikėjimą Kristumi Romoje ir žuvo per persekiotojų išpuolius.
Šv. Ambraziejus – dažnai minimas kaip bendrinis vardas keliems skirtingiems šventiesiems. Žinomiausias jų – šv. Ambraziejus Mediolanietis, tačiau vardu Ambraziejus garbinami ir kiti mažiau žinomi šventieji iš Rytų ir Vakarų krikščioniškų tradicijų.
Šv. Ambraziejus Mediolanietis – IV amžiaus vyskupas ir Bažnyčios mokytojas. Garsėjo drąsa prieš imperatorių valdžią ir dideliu išsilavinimu. Jis parašė daug giesmių ir teologinių traktatų. Mirė 397 m., laikomas vienu įtakingiausių katalikų ir krikščionių teologų.
Šv. Amfilochijus Počajevietis – XVII amžiaus stačiatikių vienuolis ir Počajevo vienuolyno igumenas. Žinomas dėl dvasinės išminties, nuolankumo ir pagalbos vargšams. Pagerbtas kaip vienas žymiausių Ukrainos šventųjų.
Šv. Ana Kašinskietė – rusų stačiatikių šventoji, XIII amžiaus kunigaikštienė. Ji pasižymėjo pamaldumu, rūpinosi vargšais ir vienuolynų statyba. Po vyro mirties pasirinko vienuolės kelią.
Šv. Anastasija Kijevietė – viena iš Rusios šventųjų moterų, kurios gyvenimas liudijo tikėjimo ir gailestingumo dorybes. Ji buvo žinoma dėl labdaros ir maldos gyvenimo Kijeve.
Šv. Anastasija Sirmietė – III–IV amžiaus kankinė iš Sirmijaus (dabartinė Serbija). Ji padėjo kaliniams ir persekiojamiems krikščionims. Buvo nužudyta už atsisakymą išsižadėti Kristaus.
Šv. Anastasijus Persietis – VII amžiaus Persijos karys, atsivertęs į krikščionybę. Po krikšto tapo vienuoliu ir vėliau buvo kankintas už tikėjimą. Stačiatikių ir katalikų Bažnyčiose pagerbiamas kaip tikėjimo liudytojas.
Šv. Anastazija – bendrinis vardas kelioms šventosioms. Žinomiausia – šv. Anastazija Sirmiumietė, bet taip pat minima šv. Anastazija Romietė bei kitos.
Šv. Anastazija Romietė – IV amžiaus mergelė ir kankinė. Ji ištikimai laikėsi krikščioniško tikėjimo net persekiojimų metu ir žuvo dėl Kristaus vardo.
Šv. Anastazija Romos – kitas vardas šv. Anastasijai Romietei. Ji gerbiama tiek katalikų, tiek stačiatikių kalendoriuose.
Šv. Anastazija Sirmiumietė – viena iš labiausiai gerbiamų ankstyvųjų kankinių. Ji padėjo persekiojamiems krikščionims ir buvo nužudyta per Diokletiano persekiojimus. Jos vardas minimas Romos Mišių Kanone.
Šv. Anastazijus I – popiežius nuo 399 iki 401 metų. Jis pasisakė prieš kai kuriuos neteisingus teologinius mokymus ir palaikė šv. Augustino pastangas aiškinant tikėjimo tiesas.
Šv. Anastazijus II – popiežius nuo 496 iki 498 metų. Jis siekė išspręsti skilimą tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių, nors jo pastangos sukėlė ginčų Vakaruose.
Šv. Anastazijus Loretietis – mažiau žinomas šventasis, susijęs su Loreto miestu. Jo gyvenimo detalės išliko tik tradicijoje, liudijančioje jo pamaldumą ir ištikimybę Kristui.
Šv. Anastazijus Romietis – ankstyvasis krikščionių kankinys, kurio vardas dažnai minimas kartu su kitais Romos kankiniais. Apie jo gyvenimą išlikę mažai žinių.
Šv. Anatolija Romietė – III amžiaus mergelė ir kankinė. Ji atsisakė pagoniškos santuokos ir buvo nužudyta dėl tikėjimo Kristumi.
Šv. Anatolijus Konstantinopolietis – V amžiaus Konstantinopolio patriarchas. Jis vaidino svarbų vaidmenį Efezo ir Chalkedono visuotinėse susirinkimuose, gynė tikrąją Kristaus prigimtį. Mirė apie 458 m.
Šv. Andeolas Vienietis – II amžiaus diakonas, atsiųstas į Galiją (dabartinė Prancūzija) skelbti Evangelijos. Jis buvo nukankintas dėl savo misionieriškos veiklos.
Šv. Andochius Lionietis – III amžiaus kunigas, kuris drauge su kitais misionieriais skleidė krikščionybę Galijoje. Jis buvo suimtas ir kankintas Liono mieste.
Šv. Andrėjus Bobola – XVII amžiaus jėzuitas, gimęs Lenkijoje. Jis skelbė Evangeliją tarp Rytų Europos stačiatikių ir katalikų bendruomenių. 1657 m. buvo žiauriai nukankintas kazokų. 1938 m. paskelbtas šventuoju, laikomas katalikų ir krikščionių tikėjimo liudytoju.
Šv. Andriejus Apaštalas – vienas iš dvylikos Kristaus apaštalų, šv. Petro brolis. Tradicija teigia, kad jis skelbė Evangeliją Juodosios jūros regione ir Graikijoje. Nukryžiuotas ant „Andriejaus kryžiaus“, kuris dabar simbolizuoja daugelį krikščioniškų tautų.
Šv. Andriejus Atsiskyrėlis – vienuolis, gyvenęs atsiskyrėlio gyvenimą, pasižymėjęs malda ir griežtu asketizmu. Jo gyvenimo detalės mažai žinomos.
Šv. Andriejus Avellino – XVI amžiaus italų kunigas, priklausęs Teatinų ordinui. Garsėjo uolumu, išpažinčių klausymu ir asketišku gyvenimu. Mirė 1608 m.
Šv. Andriejus Bessette – XIX–XX amžiaus kanadietis broliukas, garsėjęs stebuklais ir ypatinga pagarba šv. Juozapui. Per jo užtarimą daugelis liudijo pagijimus. Mirė 1937 m.
Šv. Andriejus Bobola – (kartojasi, jau aprašytas aukščiau).
Šv. Andriejus Carino – IV amžiaus karys, kuris tapo krikščioniu po to, kai buvo pasiųstas nukankinti kankinį. Pats vėliau liudijo tikėjimą ir žuvo kankinio mirtimi.
Šv. Andriejus Corsini – XIV amžiaus Karmelitų ordino narys, Florencijos vyskupas. Žinomas dėl taikos kūrimo tarp gimtojo miesto giminių ir neturtingųjų globos.
Šv. Andriejus Dung Lac – XIX amžiaus vietnamiečių kunigas ir kankinys. Vienas iš 117 Vietnamiečių kankinių, nužudytų per krikščionių persekiojimus.
Šv. Andriejus Gallerani – XIII amžiaus italų pranciškonas, pasižymėjęs gailestingumu ir rūpinimusi vargšais Sienos mieste.
Šv. Andriejus Haragi – XX amžiaus rumunų graikų katalikų kunigas, žiauriai nukankintas komunistų valdžios už ištikimybę tikėjimui.
Šv. Andriejus Hibernietis – šventasis iš Airijos (lot. Hibernia). Jo gyvenimo detalės nežinomos, tačiau jis pagerbiamas kaip Airijos krikščionių tikėjimo skelbėjas.
Šv. Andriejus Hubert Fournet – XVIII–XIX amžiaus prancūzų kunigas, kartu su šv. Elizabeta Bichier steigėja seserų kongregaciją, rūpinęsi vargšais ir ligoniais.
Šv. Andriejus iš Antiochijos – IV amžiaus Antiochijos kankinys, kuris liudijo tikėjimą ir žuvo už Kristų.
Šv. Andriejus iš Konstantinopolio – Bizantijos šventasis, garsėjęs kaip dvasinis mokytojas ir giesmių kūrėjas.
Šv. Andriejus iš Kos – vyskupas, žinomas dėl savo tarnystės ir tikėjimo skleidimo tarp Egėjo jūros salų gyventojų.
Šv. Andriejus iš Kretos – VII–VIII amžių himnų kūrėjas ir vyskupas. Jo „Didžioji atgailos kanona“ iki šiol giedama stačiatikių Didžiosios savaitės liturgijoje.
Šv. Andriejus iš Lampsako – ankstyvųjų amžių kankinys, nukankintas už tikėjimą Mažojoje Azijoje.
Šv. Andriejus iš Pergės – Mažosios Azijos vyskupas ir kankinys.
Šv. Andriejus Išpažinėjas – VII–VIII amžiaus vienuolis, kuris gynė šventųjų atvaizdų garbinimą per ikonoklazmo ginčus.
Šv. Andriejus Iverietis – Gruzijos vienuolis, gyvenęs Athos kalne, garsėjęs pamaldumu ir šventu gyvenimu.
Šv. Andriejus Kaggwa – XIX amžiaus Ugandos krikščionių kankinys, nužudytas karaliaus Mvanga per krikščionių persekiojimus.
Šv. Andriejus Kankinys – bendrinis vardas, vartojamas apibūdinti daugeliui kankinių, vardu Andriejus.
Šv. Andriejus Kaukazietis – ankstyvųjų amžių Kaukazo regiono krikščionių kankinys.
Šv. Andriejus Kim – pirmasis Korėjos gimtasis katalikų kunigas. Jis skelbė Evangeliją ir 1846 m. buvo nužudytas už tikėjimą.
Šv. Andriejus Kim Taegon – tas pats šventasis, žinomas pilnu vardu. Jo šventumas įkvepia katalikų ir krikščionių bendruomenes visame pasaulyje.
Šv. Andriejus Kretietis – kita Šv. Andriejaus iš Kreto vardo forma.
Šv. Andriejus Kunigas – bendras pavadinimas, vartojamas kai kuriems šventiesiems kunigams, vardu Andriejus.
Šv. Andriejus Kvetkavičius – XX amžiaus lenkų kunigas ir kankinys, nužudytas nacių persekiojimų metu.
Šv. Andriejus Misionierius – vardas taikomas keliems misionieriams šventiesiems, vardu Andriejus.
Šv. Andriejus Nam Thuong – vietnamiečių kankinys, miręs už tikėjimą.
Šv. Andriejus Nguyen Kim Thong – vietnamiečių pasaulietis, kuris kentėjo ir mirė už krikščionių tikėjimą.
Šv. Andriejus Paredes – XVII amžiaus ispanų jėzuitas misionierius Japonijoje, kankinys.
Šv. Andriejus Rubliovas – XV amžiaus rusų ikonų tapytojas, garsus Švenčiausiosios Trejybės ikonos autorius. Laikomas šventuoju tiek stačiatikių, tiek kai kuriose katalikų bendruomenėse.
Šv. Andriejus Ruž – slovakų kunigas ir kankinys, nužudytas Antrojo pasaulinio karo metu.
Šv. Andriejus Saliečių – XVII amžiaus pranciškonų kunigas, misionierius Brazilijoje, nužudytas kartu su kitais misionieriais.
Šv. Andriejus Soveral – brazilų kunigas, kuris žuvo per Olandijos kalvinistų surengtą persekiojimą Natalo regione.
Šv. Andriejus Stratelates – Romos kariuomenės karininkas, atsivertęs į krikščionybę ir žuvęs kankinio mirtimi.
Šv. Andriejus Svensson – šventasis iš Švedijos, mažai žinomas už Skandinavijos ribų, pagerbiamas vietinėse tradicijose.
Šv. Andriejus Tran Van Truong – vietnamiečių kankinys.
Šv. Andriejus Trieu – dar vienas Vietnamiečių kankinys, žuvęs už tikėjimą.
Šv. Andriejus Trong Van Tram – vietnamiečių pasaulietis ir kankinys.
Šv. Andriejus Tuan – vietnamiečių kunigas, žuvęs už Evangelijos skelbimą.
Šv. Andriejus Tuan Van Tran – dar vienas Vietnamo kankinys, pagerbtas katalikų Bažnyčios.
Šv. Andriejus Vyskupas – kelių šventųjų vyskupų bendras vardas, tarp jų šv. Andriejus iš Kreto ir Andriejus iš Kos.
Šv. Andriejus Wang Tianqing – Kinijos kankinys, žuvęs XIX amžiuje.
Šv. Andriejus Wouters – XVI amžiaus Nyderlandų kunigas ir kankinys, nužudytas per protestantų sukilimą.
Šv. Andriejus Yi Kyong – Korėjos kankinys, nukankintas už tikėjimą Kristumi.
Šv. Andriejus Zhang Rong – kinų kankinys.
Šv. Andriejus Zhao Jianmin – Kinijos kankinys, miręs XIX amžiuje.
Šv. Andriejus Zheng – dar vienas Kinijos kankinys.
Šv. Andriejus Zhu – taip pat Kinijos kankinys.
Šv. Angela Merici – XV–XVI amžiaus italė, įkūrusi Uršuliečių vienuolių kongregaciją, skirtą mergaičių švietimui. Ji augo sunkiais laikais, kai daugelis vargingų šeimų vaikų neturėjo galimybės mokytis. Angela siekė, kad krikščioniškos vertybės pasiektų visuomenės pakraščius. Mirė 1540 m., jos darbai davė pradžią plačiam mergaičių ugdymo judėjimui katalikų Bažnyčioje.
Šv. Anisia Tesalonikietė – III arba IV amžiaus mergelė ir kankinė. Ji pagarsėjo labdaringa veikla tarp Tesalonikės vargingųjų. Per Diokletiano persekiojimus atsisakė garbinti stabus ir buvo nužudyta. Pagerbiama kaip drąsos ir ištikimybės pavyzdys.
Šv. Anna Novgorodietė – XI amžiaus Rusios kunigaikštienė, žmona Jaroslavo Išmintingojo. Ji pasižymėjo pamaldumu, remdama vienuolynus ir bažnyčių statybas. Stačiatikių tradicijoje ji laikoma pavyzdinga valdove ir tikėjimo liudytoja.
Šv. Ansfridas – X–XI amžiaus Utrechtas vyskupas. Iš pradžių buvo grafas, bet atsisakė pasaulietinės valdžios, kad galėtų visiškai pasišvęsti Dievui. Jis rūpinosi vargšais, steigė vienuolynus ir taikė konfliktuojančias šalies gimines.
Šv. Ansgaras – IX amžiaus misionierius, vadinamas „Šiaurės apaštalu“. Skelbė Evangeliją Danijoje ir Švedijoje, steigė pirmąsias Bažnyčias Skandinavijoje. Nepaisydamas pagonių pasipriešinimo, išliko ištikimas savo pašaukimui. Mirė 865 m.
Šv. Antanas Didysis – III–IV amžiaus Egipto atsiskyrėlis, vienas pirmųjų krikščionių vienuolių. Jo gyvenimas tapo asketizmo ir dvasinės kovos simboliu. Antanas daug metų gyveno dykumoje, meldėsi ir patarė daugybei tikinčiųjų. Jo gyvenimą aprašė šv. Atanazas Aleksandrietis.
Šv. Antanas Gruzinas – Gruzijos vienuolis ir šventasis, vienas iš žinomiausių šventųjų Kaukazo regione. Jis pasižymėjo dvasine išmintimi ir stebuklais, kurie liudija Dievo veikimą jo gyvenime.
Šv. Antanas Lizbonietis – gimė Lisabonoje 1195 m., vėliau tapo geriau žinomas kaip šv. Antanas Paduvietis. Jis buvo pranciškonas, garsėjęs pamokslavimu, neturtu ir gailestingumu. Žinomas kaip pamestų daiktų globėjas.
Šv. Antanas Paduvietis – plačiai žinomas ir gerbiamas katalikų šventasis. Jo pamokslai stebino net išsilavinusius teologus. Mirė 1231 m., o po metų jau buvo kanonizuotas dėl daugybės liudytų stebuklų.
Šv. Antelmas Belietis – XII amžiaus vienuolis kartūzas, vėliau Ženevos vyskupas. Garsėjo griežtu askezės gyvenimu ir rūpesčiu dėl vyskupijos reformų. Nepaisydamas politinių intrigų, jis išliko ištikimas Evangelijos vertybėms.
Šv. Anterus – popiežius nuo 235 iki 236 metų. Jo pontifikatas buvo trumpas, tačiau jis pasižymėjo tuo, kad skatino rinkti ir saugoti kankinių istorijas, kurios tapo vertingu Bažnyčios paveldėjimu.
Šv. Antonijus Egiptietis – kitas Šv. Antano Didžiojo vardas. Jo gyvenimas dykumoje tapo krikščioniškos vienuolystės pamatu tiek katalikų, tiek stačiatikių tradicijose.
Šv. Antonijus Kijevo Pečiorų – XI amžiaus vienuolis, Kijevo Pečiorų lauros vienuolyno įkūrėjas. Jo dvasinis palikimas tapo Rytų slavų vienuolystės pagrindu. Gyvenimas liudijo nuolankumą ir nuolatinę maldą.
Šv. Antonijus Pečiorų – tai tas pats šventasis kaip Antonijus Kijevo Pečiorų. Pagerbiamas visoje stačiatikių Rytų Europoje.
Šv. Antoninas Piacenzietis – IV amžiaus vyskupas ir kankinys. Jo gyvenimas liudijo ištikimybę tikėjimui sunkių persekiojimų metu.
Šv. Antuza Ikonietė – III amžiaus mergelė ir kankinė iš Ikonijaus (dabartinė Turkija). Ji buvo nukankinta už tai, kad atsisakė garbinti stabus ir tvirtai laikėsi Evangelijos mokymo.
Šv. Anzelmas – XI–XII amžiaus italų kilmės Bažnyčios mokytojas, Kenterberio arkivyskupas. Jo raštai apie Dievo būtį ir žmogaus išganymą iki šiol skaitomi teologų. Jis drąsiai gynė Bažnyčios laisvę nuo pasaulietinės valdžios.
Šv. Anzelmas Aostietis – XI amžiaus teologas, filosofas ir vyskupas, gimęs Aostos mieste (dabartinė Italija). Nuo jaunumės troško pažinti Dievą, todėl įstojo į benediktinų vienuolyną. Jis laikomas vienu scholastinės filosofijos pradininkų, išplėtojo garsųjį Dievo buvimo įrodymą, vadinamą ontologiniu. Jo mokymas sujungė tikėjimą ir protą: „Tikiu, kad suprasčiau.“ Mirė 1109 m., katalikų Bažnyčia vėliau paskelbė jį Bažnyčios mokytoju.
Šv. Anzelmas Kenterberietis – tai tas pats Anzelmas Aostietis. Tapęs Kenterberio arkivyskupu Anglijoje, jis gynė Bažnyčios laisvę nuo karaliaus valdžios kišimosi, parašė reikšmingus teologinius traktatus apie Kristaus atpirkimą ir malonę. Jo pavyzdys rodo, kaip išmintis gali derėti su nuolankumu.
Šv. Anzelmas Lukietis – XI amžiaus benediktinas, žinomas dėl dvasinių patarimų ir raštų. Jo gyvenimas liudijo apie nuolatinę maldą, pamaldumą ir atsidavimą vienuoliniam gyvenimui. Jis siekė sustiprinti tikinčiųjų dvasingumą per švietimą ir pamokslus.
Šv. Apolinaras Ravenietis – laikomas pirmuoju Ravenos vyskupu, gyvenęs I amžiuje. Pagal tradiciją, jį į vyskupo tarnystę paskyrė pats šv. Petras. Jis skelbė Evangeliją Italijoje, kentė persekiojimus ir galiausiai buvo nukankintas. Jo kapas Ravenoje tapo piligrimų vieta, o pats šventasis pagerbiamas kaip miesto globėjas.
Šv. Apolonija – III amžiaus Aleksandrijos mergelė ir kankinė. Per pagonių maištą prieš krikščionis jai išmušė visus dantis ir grasino sudeginti, jei ji neišsižadės tikėjimo. Ji pati įšoko į ugnį, rinkdamasi mirtį už Kristų. Dėl savo kančios tapo stomatologų ir kenčiančiųjų dėl dantų globėja.
Šv. Apolonija Aleksandrietė – tai tas pats asmuo kaip šv. Apolonija. Jos drąsa tapo įkvėpimu daugeliui krikščionių visame pasaulyje.
Šv. Apolonijus – II amžiaus krikščionių filosofas ir kankinys. Gyveno Romoje ir garsėjo išmintimi bei apologetiniais raštais, ginančiais krikščionišką tikėjimą nuo pagonių kaltinimų. Jis buvo nuteistas mirti už savo įsitikinimus ir drąsiai žuvo kaip tikėjimo liudytojas.
Šv. Arbogastas Strasbūrietis – VII amžiaus Airijos kilmės misionierius, tapęs Strasbūro vyskupu. Jis garsėjo šventu gyvenimu, stebuklais ir nuolankumu. Po mirties buvo labai gerbiamas Elzaso regione, jo kapas tapo piligrimų traukos vieta.
Šv. Arialdas Milanietis – XI amžiaus Milano arkidiakonas, kuris ryžtingai priešinosi dvasininkų moraliniam nuosmukiui ir korupcijai. Dėl savo reformų ir tikėjimo drąsos buvo žiauriai nužudytas. Po mirties laikomas kankiniu už Bažnyčios atsinaujinimą.
Šv. Aristarchas Tesalonikietis – pirmojo amžiaus krikščionis, vienas artimiausių šv. Pauliaus bendrakeleivių. Minimas Apaštalų darbuose kaip ištikimas bendražygis per pavojingas misijas. Tradicija teigia, kad jis vėliau tapo vyskupu ir buvo nukankintas už Evangelijos skelbimą.
Šv. Arkangelas Gabrielius – vienas iš pagrindinių Dievo pasiuntinių krikščionių ir katalikų tikėjime. Jis pranešė Mergelei Marijai apie Jėzaus įsikūnijimą, todėl laikomas Dievo žinios ir gerųjų naujienų nešėju. Gabrielius simbolizuoja viltį ir Dievo pažadų išsipildymą.
Šv. Arkangelas Mykolas – laikomas dangaus kariuomenės vadu, kuris kovojo prieš šėtoną ir jo angelus. Jo vardas reiškia „Kas yra kaip Dievas?“. Mykolas gerbiamas kaip gynėjas nuo blogio, sielų globėjas mirties valandą ir ypatingas Bažnyčios gynėjas.
Šv. Arkangelas Rapolas – minimas Senojo Testamento Tobito knygoje. Rapolas veda keliautojus, gydo ligonius ir padeda ieškantiems Dievo vedimo. Jis ypač šaukiamas kelionių, gydymo ir santuokos globos maldose.
Šv. Arnaldas Metiečius – XII amžiaus benediktinas, kuris vėliau įkūrė Premonstratensų ordiną. Jo tikslas buvo sujungti vienuolinį gyvenimą su apaštaline veikla. Garsėjo dvasine išmintimi ir rūpesčiu dėl neturtingųjų bei ligonių.
Šv. Arsėjus Didysis – IV amžiaus Egipto atsiskyrėlis, vienas iš dykumos tėvų. Iš pradžių buvo Romos imperatoriaus mokytojas, tačiau atsisakė pasaulio garbės ir pasitraukė į dykumą. Jo išmintingi patarimai ir griežtas gyvenimo būdas įkvėpė daugelį vienuolių.
Šv. Artemonas Laodikietis – III amžiaus Laodikėjos vyskupas ir kankinys. Žinomas kaip Evangelijos skelbėjas ir tikėjimo gynėjas. Jis buvo suimtas per imperatoriaus persekiojimus ir žuvo dėl Kristaus vardo.
Šv. Atanazas – IV amžiaus Aleksandrijos patriarchas, vienas svarbiausių Bažnyčios tėvų. Jis drąsiai gynė Kristaus dieviškumą prieš arijų ereziją. Nepaisant persekiojimų ir tremčių, išliko ištikimas Nikėjos tikėjimui. Jo veikalai suformavo svarbias katalikų ir stačiatikių tikėjimo tiesas. Mirė 373 m., pagerbiamas kaip Bažnyčios mokytojas.
Šv. Atanazas Aleksandrietis – IV amžiaus Aleksandrijos arkivyskupas, vienas iškiliausių krikščionių teologų ir Bažnyčios tėvų. Jis drąsiai gynė Kristaus dieviškumą prieš arijų ereziją, kuri neigė Jėzaus lygybę su Tėvu. Dėl šių kovų penkis kartus buvo ištremtas iš Aleksandrijos, bet visada sugrįždavo kaip tikėjimo gynėjas. Jo pagrindinis teologinis veikalas „Apie Įsikūnijimą“ iki šiol laikomas vienu svarbiausių katalikų ir stačiatikių mokymo šaltinių. Mirė 373 m.
Šv. Attalas Lionietis – II amžiaus kankinys, gyvenęs Liono mieste (dabartinė Prancūzija). Jis buvo vienas iš krikščionių, kurie drąsiai liudijo tikėjimą per imperatoriaus Marko Aurelijaus persekiojimus. Attalas, laikomas vietos bendruomenės vadovu, kankinystės metu parodė ypatingą drąsą ir tvirtumą.
Šv. Audaktas Lionietis – kartu su šv. Attalu nukankintas II amžiuje. Jis priklausė Liono krikščionių bendruomenei ir kartu su kitais tikinčiaisiais tapo tikėjimo liudytoju. Audakto vardas minimas tarp pirmųjų Galijos kankinių, gerbiamų katalikų ir stačiatikių tradicijose.
Šv. Audas Ruaniečis – VII amžiaus Ruanos (Prancūzija) vyskupas. Jis garsėjo gailestingumu vargšams, rūpinosi bažnyčių ir vienuolynų statyba. Jo dvasinis autoritetas buvo pripažintas tiek Bažnyčios, tiek pasauliečių bendruomenėse. Po mirties tapo Ruanos miesto globėju.
Šv. Augustinas – bendras vardas keliems šventiesiems, bet labiausiai žinomas yra šv. Augustinas Hiponietis, vienas įtakingiausių krikščionių mąstytojų. Jo mokymas apie malonę, išgelbėjimą ir Bažnyčios prigimtį suformavo visos Vakarų Bažnyčios teologiją.
Šv. Augustinas Hiponietis – IV–V amžių teologas, gimęs Šiaurės Afrikoje. Jaunystėje ieškojo tiesos įvairiose filosofinėse mokyklose, bet galiausiai atsivertė į katalikų tikėjimą, padedamas šv. Ambraziejaus ir savo motinos Monikos maldų. Kaip Hipono vyskupas rašė garsius veikalus, tarp jų „Išpažinimus“ ir „Dievo miestą“. Jo mintys apie nuodėmę, malonę ir Bažnyčią darė įtaką visam Vakarų krikščioniškam pasauliui. Mirė 430 m.
Šv. Augustinas Kenterberietis – VI amžiaus vienuolis, kurį popiežius Grigalius Didysis pasiuntė evangelizuoti Anglijos. Jis tapo pirmuoju Kenterberio arkivyskupu ir laikomas Anglijos apaštalu. Jo veikla pradėjo plačią krikščionybės sklaidą Britanijos salose. Mirė apie 604 m.
Šv. Aurelijus Kordobietis – IX amžiaus kankinys iš Kordobos (dabartinė Ispanija), žuvęs musulmonų valdžios persekiojimų metu. Jis buvo pasaulietis, kuris kartu su žmona Natalija ir kitais tikinčiaisiais liudijo Kristų iki mirties. Pagerbiamas kaip Mozarabų kankinių grupės narys.
Šv. Austremonijus Klermonietis – laikomas pirmuoju Klermono (Prancūzija) vyskupu. Gyveno III arba IV amžiuje, kai krikščionybė dar tik skynėsi kelią Galijoje. Pagal tradiciją, jį į šį kraštą pasiuntė Romos Bažnyčia. Jis įkūrė kelias tikinčiųjų bendruomenes ir mirė kaip gerbiamas ganytojas.
Šv. Austruda – VII amžiaus pranciškų kilmės abatė, valdžiusi vienuolyną Laon mieste (Prancūzija). Ji garsėjo dvasiniu vadovavimu, gailestingumu ir mokė vienuoles gyventi Evangelijos dvasia. Po mirties buvo pripažinta šventąja dėl šventumo ir stebuklų, kuriuos liudijo tikintieji.
Šv. Bachas – III amžiaus karys ir kankinys, kartu su šv. Sergijumi. Jie atsivertė į krikščionybę, tačiau atsisakė išsižadėti tikėjimo ir buvo nužudyti. Šv. Bachas ir Sergijus ypač gerbiami Rytų krikščionių tradicijoje kaip drąsūs tikėjimo išpažinėjai.
Šv. Balbina Romietė – III amžiaus mergelė ir kankinė. Pasakojama, kad ji buvo įkalinto krikščionio duktė. Atsivertusi į tikėjimą, drąsiai išpažino Kristų ir dėl to buvo nužudyta. Jos kapas Romoje buvo ankstyvųjų krikščionių piligrimų vieta.
Šv. Baltramiejus – vienas iš dvylikos Jėzaus apaštalų. Pagal tradiciją, jis skelbė Evangeliją Mažojoje Azijoje, Indijoje ir Armėnijoje. Armėnijoje buvo žiauriai nukankintas – nuplėšta oda ir nukirsta galva. Jo ištikimybė ir kančia tapo drąsos pavyzdžiu. Šv. Baltramiejus laikomas odininkų ir mėsininkų globėju.
Šv. Baltramiejus Albarracín – XX amžiaus pradžios kunigas iš Ispanijos, žinomas dėl savo pastoracinės veiklos ir drąsos pilietinio karo metu. Jis liudijo tikėjimą nepaisydamas antiklerikalinių persekiojimų ir buvo nužudytas už savo įsitikinimus. Šv. Baltramiejus laikomas tikėjimo išpažinėjo ir kankinio simboliu Ispanijos pilietinio karo kontekste.
Šv. Baltramiejus Apaštalas – vienas iš dvylikos Kristaus apaštalų, tradiciškai tapatinamas su Natanaelu iš Evangelijos pagal Joną. Evangeliją skelbė Mažojoje Azijoje, Armėnijoje ir, kai kur teigiama, net Indijoje. Pasak tradicijos, Armėnijoje dėl savo tikėjimo buvo žiauriai nužudytas: nuplėšta oda ir nukirsta galva. Jis laikomas Armėnijos apaštalu, globėju odininkų, mėsininkų bei ligonių, kenčiančių nuo nervų ligų.
Šv. Baltramiejus Atsiskyrėlis – viduramžių vienuolis, gyvenęs atsiskyrėlio gyvenimą Vakarų Europoje. Apie jo gyvenimą išlikę mažai žinių, tačiau tradicija liudija, kad jis garsėjo pamaldumu, askezės dorybėmis ir patarimais tiems, kurie ieškojo Dievo valios.
Šv. Baltramiejus Ayala – ispanų kunigas ir misionierius, dirbęs tarp Lotynų Amerikos bendruomenių. Jis pasižymėjo uolumu skleisti Evangeliją ir rūpinosi neturtingaisiais. Jo gyvenimas liudijo, kad misionierystė reikalauja ne tik žodžių, bet ir meilės darbų.
Šv. Baltramiejus Blanco – XX amžiaus ispanų kankinys, nužudytas dėl tikėjimo Ispanijos pilietinio karo metu. Prieš mirtį atleido savo žudikams ir paliudijo, kad gyveno ir miršta kaip Kristaus mokinys.
Šv. Baltramiejus Carrillo – kunigas ir kankinys iš Meksikos, veikęs XX amžiuje per vadinamąją Kristero kovą, kai valdžia bandė sunaikinti Katalikų Bažnyčios veiklą. Jis buvo suimtas, kankintas ir nužudytas, nes atsisakė atsisakyti tikėjimo.
Šv. Baltramiejus de las Casas – ispanų dominikonų vienuolis ir misionierius, žinomas kaip indėnų gynėjas. XVI amžiuje aktyviai kovojo prieš čiabuvių vergovę ir Europos kolonizatorių smurtą. Jo raštai tapo pamatiniais žmogaus teisių gynimo dokumentais krikščionių tradicijoje.
Šv. Baltramiejus Evangelistas – šiuo vardu kai kuriose tradicijose tituluojamas šv. Baltramiejus Apaštalas dėl savo misijinės veiklos ir Evangelijos skleidimo.
Šv. Baltramiejus Fernandes – ispanų kilmės misionierius, kuris skelbė tikėjimą Naujojo Pasaulio kolonijose. Jis pasižymėjo atsidavimu evangelizacijai ir tarnystei tarp vargingųjų.
Šv. Baltramiejus Frías – Ispanijos pilietinio karo kankinys, kuris buvo žinomas dėl savo ištikimybės Bažnyčiai ir evangelizacijos darbų. Jo kankinystė simbolizuoja tikėjimo tvirtumą persekiojimų metu.
Šv. Baltramiejus García – kunigas, kuris veikė Lotynų Amerikoje ir buvo žinomas dėl pastoracinės tarnystės neturtingiesiems bei dvasinio vadovavimo jaunimui.
Šv. Baltramiejus Gutiérrez – meksikiečių kunigas, kankinys per XX amžiaus pradžios Bažnyčios persekiojimus. Jis liko ištikimas tikėjimui net mirties akivaizdoje. (Gali būti tapatinamas su kitu tuo pačiu vardu šventuoju.)
Šv. Baltramiejus Gutiérrez (meksikietis) – tikriausiai tas pats asmuo kaip ankstesnis. Jo gyvenimas tapo tikėjimo ir drąsos pavyzdžiu visai Meksikos krikščionių bendruomenei.
Šv. Baltramiejus iš Armėnijos – tai šv. Baltramiejus Apaštalas, kuris ypač pagerbiamas kaip pirmasis Armėnijos evangelizuotojas. Armėnijos Bažnyčia laiko jį vienu iš savo tikėjimo pamatų.
Šv. Baltramiejus iš Benevento – jo relikvijos buvo perkeltos į Benevento miestą Italijoje, kur tapo didelės pagarbos objektu. Šventasis laikomas miesto globėju.
Šv. Baltramiejus iš Indijos – tradicija sako, kad šv. Baltramiejus Apaštalas pasiekė Indiją ir skelbė Evangeliją tarp vietos gyventojų, ypač Keraloje. Tai liudija senosios Šv. Tomo krikščionių bendruomenės.
Šv. Baltramiejus iš Lugduno – ankstyvasis Galijos (dabartinė Prancūzija) kankinys, nukankintas už Kristaus tikėjimą. Jis pagerbiamas Liono regione.
Šv. Baltramiejus iš Parmos – vyskupas iš Italijos, kuris žinomas dėl rūpesčio savo kaimenės dvasine gerove ir pagalbos vargingiesiems.
Šv. Baltramiejus Išpažinėjas – tikėjimo liudytojas, kuris dėl savo dvasinės išminties ir ištikimybės Evangelijai buvo pripažintas šventuoju, nors nekentėjo kankinio mirties.
Šv. Baltramiejus Kankinys – daugelio vardu Baltramiejus vadinamų kankinių bendras pavadinimas, ypač pagerbiamas ten, kur krikščionys patyrė persekiojimus.
Šv. Baltramiejus Kunigas – titulas, taikomas daugeliui šventųjų kunigų, vardu Baltramiejus, kurie tarnavo Evangelijai įvairiose vietose ir laikotarpiuose.
Šv. Baltramiejus Laurel – tikriausiai vienas iš kankinių iš Lotynų Amerikos, kurio gyvenimo detalės menkai užfiksuotos, bet jis pagerbiamas kaip tikėjimo liudytojas.
Šv. Baltramiejus López – kunigas ir kankinys iš Lotynų Amerikos, liudijęs tikėjimą per sunkius Bažnyčios persekiojimų laikotarpius.
Šv. Baltramiejus López Martínez – meksikiečių kunigas ir Kristero karo kankinys, kuris atsisakė atsisakyti savo pašaukimo net mirties grėsmėje.
Šv. Baltramiejus Martinez – kunigas arba pasaulietis kankinys, pagerbtas Meksikoje už tikėjimo drąsą.
Šv. Baltramiejus Misionierius – bendras titulas daugeliui misionierių, vardu Baltramiejus, skelbusių Evangeliją tiek Europoje, tiek kitose pasaulio dalyse.
Šv. Baltramiejus Montalbán – kunigas ir evangelizuotojas iš Ispanijos ar Lotynų Amerikos, žinomas dėl savo pastoracinio darbo.
Šv. Baltramiejus Montoya – tikėjimo liudytojas, kurio gyvenimo detalės išliko tik per vietos tradicijas.
Šv. Baltramiejus Muñoz – Kristero karo laikų meksikiečių kankinys.
Šv. Baltramiejus Ortega – dar vienas Kristero karo kankinys, kuris atsisakė atsisakyti tikėjimo.
Šv. Baltramiejus Pérez – Lotynų Amerikos tikėjimo liudytojas, galbūt kankinys.
Šv. Baltramiejus Prieto – Kristero karo kunigas ir kankinys.
Šv. Baltramiejus Ramos – meksikiečių kankinys, žuvęs ginant tikėjimą.
Šv. Baltramiejus Reyes – kankinys, kurio ištikimybė tikėjimui tapo drąsos pavyzdžiu.
Šv. Baltramiejus Romero – tikėjimo liudytojas, tikriausiai XX amžiaus pradžios Lotynų Amerikos kankinys.
Šv. Baltramiejus Ruiz – Kristero karo kankinys.
Šv. Baltramiejus Salazar – tikėjimo liudytojas, pagerbiamas Meksikoje.
Šv. Baltramiejus Sánchez – meksikiečių kunigas ir kankinys.
Šv. Baltramiejus Sastre – tikėjimo liudytojas, kurio garbinimas išlikęs kai kuriose Lotynų Amerikos bendruomenėse.
Šv. Baltramiejus Serrano – kankinys, kuris liudijo tikėjimą net persekiojimų akivaizdoje.
Šv. Baltramiejus Suárez – vienas iš XX amžiaus Lotynų Amerikos kankinių.
Šv. Baltramiejus Torres – kankinys, kuris neatsisakė tikėjimo net kankinimų metu.
Šv. Baltramiejus Valenzuela – tikėjimo liudytojas ir kankinys.
Šv. Baltramiejus Vargas – meksikiečių kunigas ir kankinys.
Šv. Baltramiejus Velázquez – kankinys, žuvęs už Evangeliją.
Šv. Baltramiejus Vicente – Lotynų Amerikos kankinys.
Šv. Baltramiejus Villegas – Kristero karo laikų tikėjimo liudytojas.
Šv. Baltramiejus Vyskupas – bendras titulas vyskupams, vardu Baltramiejus, kurie pasižymėjo šventumu, ganytojišku uolumu ir Evangelijos skleidimu.
Šv. Baltramiejus Zepeda – kankinys iš Lotynų Amerikos.
Šv. Barachizijus Persietis – IV amžiaus krikščionis kankinys iš Persijos. Jis buvo vienas iš daugelio, kurie kentėjo Sasanidų imperatoriaus Šapūro II persekiojimų metu. Barachizijus kartu su broliu Jonas drąsiai išpažino Kristų ir buvo žiauriai nukankintas. Jų ištikimybė tikėjimui tapo pavyzdžiu tiek katalikų, tiek stačiatikių bendruomenėms Rytuose.
Šv. Barbara – viena garsiausių ankstyvųjų krikščionių kankinių. Pagal tradiciją, ji buvo graži ir išsilavinusi mergina, kurios pagoniškas tėvas uždarė ją bokšte. Atsivertusi į krikščionybę, ji atsisakė tekėti ir išpažino tikėjimą, už ką buvo nukankinta, o galop nužudyta paties tėvo. Po jo mirties smogė žaibas. Ji tapo kalnakasių, artileristų ir visų, kuriems gresia staigi mirtis, globėja. Jos garbinimas plačiai paplitęs tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionybėje.
Šv. Barnaba Apaštalas – vienas pirmųjų Jeruzalės krikščionių, kilęs iš Kipro. Jis kartu su šv. Pauliumi skelbė Evangeliją pagonims ir prisidėjo prie pirmųjų Bažnyčios bendruomenių steigimo Azijoje bei Europoje. Tradiciškai laikomas vienu iš apaštalų, nors nepriklausė dvylikai. Jo drąsa, gailestingumas ir dosnumas paliko gilų pėdsaką Bažnyčios istorijoje.
Šv. Barnaba Kiprietis – tai tas pats šventasis Barnaba Apaštalas, gimęs Kipre. Vietos tradicija jį ypatingai pagerbia kaip salos evangelizuotoją.
Šv. Barnabas – dažnai sutrumpintas vardas, reiškiantis tą patį šv. Barnabą Apaštalą. Jo vardas reiškia „paguodos sūnus“, o gyvenimas – liudijimas apie tai, kaip drąsa ir tikėjimas gali pakeisti pasaulį.
Šv. Basilisa – III–IV amžiaus kankinė. Ji kartu su šv. Jonu buvo nukankinta Nikomedijoje dėl tikėjimo. Tradicija ją mini kaip nuolankią ir drąsią mergelę, kuri atmetė pagoniškas apeigas ir pasirinko Kristų net mirties akivaizdoje.
Šv. Basilisa Nikomedijietė – tai ta pati šv. Basilisa, gyvenusi Nikomedijoje (dabartinė Turkija). Ji žinoma kaip pavyzdys ištikimybės ir drąsos moterims per didžiuosius ankstyvosios Bažnyčios persekiojimus.
Šv. Bathilda – VII amžiaus Prancūzijos karalienė, kilusi iš anglų kilmingųjų. Patekusi į vergiją buvo nupirkta ir vėliau tapo karaliaus Klotaro II žmona. Tapusi karaliene, aktyviai kovojo su vergove, steigė vienuolynus ir rūpinosi neturtingaisiais. Po vyro mirties pasitraukė į vienuolyną. Jos gyvenimas liudija, kaip pasaulietinėje valdžioje galima siekti Evangelijos idealų.
Šv. Bavo Gendietis – VII amžiaus Belgijos didikas, kuris, po žmonos mirties, atsivertė ir tapo vienuoliu. Atsisakęs turtų, jis įkūrė Gento vienuolyną ir paskyrė gyvenimą maldai bei vargšų globai. Po mirties buvo plačiai gerbiamas kaip šventasis Flandrijoje.
Šv. Bazilidė Romietė – III amžiaus kankinė Romoje. Ji buvo aukšto rango šeimos narė, kuri atsivertė į krikščionybę ir drąsiai liudijo tikėjimą per persekiojimus. Nors išlikę nedaug žinių apie jos gyvenimą, jos vardas minimas tarp ankstyvųjų Romos kankinių.
Šv. Bazilijus Didysis – IV amžiaus Kapadokijos (dabartinė Turkija) arkivyskupas, vienas svarbiausių Bažnyčios tėvų. Jis garsėjo teologiniais veikalais apie Šventąją Trejybę, gailestingumu vargšams ir vienuolystės reformomis. Jo sukurta vienuolinė taisyklė laikoma pagrindu tiek katalikų, tiek stačiatikių vienuoliniam gyvenimui. Jo mintys formavo tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionių tikėjimą.
Šv. Beatričė Romietė – IV amžiaus kankinė. Ji kartu su savo broliu ir seserimi drąsiai liudijo Kristų pagoniškos Romos persekiojimų metu. Po baisių kankinimų ji mirė, tačiau jos kapas greitai tapo maldininkų lankoma vieta.
Šv. Beda Garbingasis – VIII amžiaus anglosaksų vienuolis, teologas, istorikas. Gimęs šiaurės Anglijoje, visą gyvenimą praleido Wearmouth-Jarrow vienuolyne, kur rašė veikalus apie Šventąjį Raštą, astronomiją, chronologiją ir Anglijos Bažnyčios istoriją. Jo „Anglų tautos bažnytinė istorija“ tapo pagrindiniu šaltiniu apie ankstyvąją Britanijos krikščionybę. Mirė 735 m., o vėliau buvo paskelbtas Bažnyčios mokytoju.
Šv. Bedas Garbingasis – tai tas pats šventasis Beda. Jo gyvenimas buvo kupinas mokslo, nuolankumo ir ištikimos tarnystės Dievo žodžiui.
Šv. Benedikta Cambiagio Frassinello – XIX amžiaus italė, pasižymėjusi giliu dvasingumu ir rūpesčiu mergaičių švietimu. Kartu su vyru įkūrė „Šv. Benediktos kongregaciją“, kurios seserys rūpinosi jaunų mergaičių religiniu ir praktiniu ugdymu. Nors pati Benedikta gyveno paprastai, jos darbas palietė tūkstančius jaunų moterų gyvenimų. 2002 metais kanonizuota kaip šventoji, globojanti šeimų motinas ir ugdymo darbe besidarbuojančias moteris.
Šv. Benediktas I – popiežius, valdęs 575–579 metais, neramiu laikotarpiu, kai Italijoje vyko Lombardų invazija. Nors jo pontifikatas buvo trumpas, jis aktyviai rūpinosi Romos miesto neturtingaisiais, stiprino Bažnyčios drausmę ir priešinosi politiniams spaudimams. Jo atminimas pagerbiamas kaip tikrojo ganytojo, vedusio Bažnyčią sunkiais laikais.
Šv. Benediktas iš Anianės – VIII–IX amžiaus vienuolis, kilęs iš karolingų aristokratijos. Atsivertęs po artimo draugo mirties, įkūrė Anianės vienuolyną. Tapęs vienuolijos reformatoriumi, Benediktas siekė suvienyti vakarų Europos vienuolynus pagal šv. Benedikto Nursiečio taisykles. Jo pastangos padėjo atgaivinti dvasinę vienuolynų drausmę ir maldos gyvenimą.
Šv. Benediktas Juodasis – XVI amžiaus Sicilijos vienuolis, kilęs iš vergų šeimos. Nors neturėjo akademinio išsilavinimo, tapo garsus dėl savo šventumo, išmintingų patarimų ir stebuklų. Žmonės jį vadino „juoduoju šventuoju“ dėl jo odos spalvos, o jis tapo vienu iš pirmųjų juodaodžių katalikų šventųjų. Jo gyvenimas liudijo, kad šventumas nepriklauso nuo socialinės padėties ar kilmės.
Šv. Benediktas Labrė – XVIII amžiaus prancūzas, kuris, nepaisydamas sveikatos problemų, troško tapti vienuoliu. Priėmęs atmetimą keliose vienuolijose, jis pasirinko keliaujančio piligrimo ir elgetos gyvenimą. Viską aukojo maldai ir atsiskyrimui. Nors laikomas keistuoliu savo laikais, po mirties jo gyvenimas buvo pripažintas šventu, o žmonės liudijo daugybę stebuklų.
Šv. Benediktas Nursietis – V amžiaus pabaigos ir VI amžiaus vienuolis, laikomas vakarų vienuolystės tėvu. Įkūrė Monte Cassino vienuolyną ir parašė garsųjį „Šv. Benedikto regulą“, kuri iki šiol formuoja vienuolinį gyvenimą katalikų ir krikščionių pasaulyje. Jo šūkis „Melskis ir dirbk“ tapo vienuoliško gyvenimo pagrindu. Jis laikomas Europos globėju.
Šv. Benignas Dijonietis – III amžiaus misionierius ir kankinys iš Burgundijos (dabartinė Prancūzija). Jo gyvenimas susijęs su pirmųjų krikščionių bendruomenių steigimu Galijoje. Jis buvo suimtas ir nukankintas už Evangelijos skelbimą. Jo kapas tapo piligrimų lankoma vieta Dijon mieste.
Šv. Bernardas Klervietis – XII amžiaus cistersų vienuolis, teologas ir pamokslininkas. Garsėjo savo pamokslų aštrumu ir širdies dvasingumu. Jis turėjo didelę įtaką antrajai kryžiaus žygių bangai ir Bažnyčios politikai. Jo raštai apie Dievo meilę iki šiol yra dvasinės literatūros šedevras. Mirė 1153 m., paskelbtas Bažnyčios mokytoju.
Šv. Bernardinas Feltrietis – XV amžiaus italų pranciškonas, pasižymėjęs meile vargšams ir socialine veikla. Jis steigė „Kaltes“ – pirmąsias paskolų be lupikavimo įstaigas, kurios padėjo skurdžiai gyvenantiems žmonėms išvengti skolų spąstų. Jo pamokslai skatino dorovingumą, teisingumą ir atjautą.
Šv. Bernardinas Sienietis – XV amžiaus pranciškonų pamokslininkas, žinomas dėl iškalbingumo ir aistros skleisti Kristaus vardą. Jo pamokslai Italijos miestuose suburdavo tūkstantines minias. Jis aktyviai priešinosi socialinėms neteisybėms ir ragino žmones atsigręžti į Dievą. Mirė 1444 m., jo gyvenimas liudijo, kad Dievo žodis gali pakeisti visuomenę.
Šv. Blandina – II amžiaus krikščionių vergė iš Liono, kuri tapo viena garsiausių ankstyvosios Bažnyčios kankinių. Nepaisant žiaurių kankinimų, ji išliko ištikima tikėjimui. Tradicija pasakoja, kad net kankintojai stebėjosi jos drąsa ir ištverme. Jos mirtis tapo įkvėpimu daugybei krikščionių.
Šv. Blandina Lionietė – tai ta pati šventoji Blandina, kurios drąsa Liono persekiojimų metu išgarsėjo visoje krikščionių bendruomenėje. Ji laikoma vienu ryškiausių tikėjimo ištvermės pavyzdžių.
Šv. Blaziejus – IV amžiaus Sebastės (dabartinė Turkija) vyskupas ir kankinys. Tradicija liudija, kad jis išgydė berniuką, kuriam žuvies kaulas užstrigo gerklėje, todėl iki šiol laikomas sergančiųjų gerklės ligomis globėju. Kankinystės metu jis buvo plakamas ir galiausiai nukirsdintas. Jo vardas iki šiol minimas katalikų liturgijoje per šv. Blaziejaus palaiminimą.
Šv. Bonaventūra – XIII amžiaus pranciškonų vienuolis, teologas ir filosofas. Jis derino šv. Pranciškaus Asyžiečio dvasingumą su scholastine mąstysena. Jo raštai apie Dievo meilę ir sielos kelią į Dievą tapo vienais svarbiausių viduramžių krikščioniškosios minties kūrinių. 1274 m. paskirtas kardinolu ir vadovavo Liono susirinkimui. Paskelbtas Bažnyčios mokytoju.
Šv. Bonifacas – VIII amžiaus misionierius, gimęs Anglijoje, laikomas „Vokietijos apaštalu“. Jis evangelizavo germanų gentis, steigė vienuolynus ir vyskupijas. Jo drąsa ir diplomatija padėjo stiprinti Bažnyčios padėtį Vidurio Europoje. Mirė kankinio mirtimi 754 m., o jo darbai suformavo Vokietijos krikščioniškąją tradiciją.
Šv. Bonifacas (Vokietijos apaštalas) – VIII amžiaus misionierius, gimęs Anglijoje, tikrasis vardas Winfridas. Jis atsisakė patogaus vienuolio gyvenimo gimtinėje ir išvyko į pagonišką Vokietiją skelbti Evangelijos. Bonifacas krikštijo germanų gentis, steigė vienuolynus ir padėjo įtvirtinti krikščionybę regione. Jis drąsiai kirto pagonių šventąjį ąžuolą Geismare, parodydamas Kristaus pergalę prieš stabmeldystę. Mirė 754 m., nužudytas per misionierišką kelionę Fryzijoje. Pagerbiamas kaip Vokietijos globėjas.
Šv. Bonifacas I – popiežius, valdęs nuo 418 iki 422 m. Jo pontifikatas pasižymėjo rūpesčiu Bažnyčios drausme ir aiškiu Romos vyskupo autoriteto gynimu, ypač prieš pelagianizmo ereziją. Jo laikais tęsėsi Bažnyčios kovos dėl tikrosios malonės ir laisvos valios prasmės.
Šv. Bonifacas Maincietis – tai tas pats šv. Bonifacas, Vokietijos apaštalas, kuris ilgą laiką buvo Mainco arkivyskupas. Jo veikla padėjo sukurti pirmąsias Vokietijos vyskupijas.
Šv. Bonifacas Romietis – III amžiaus kankinys. Pasakojama, kad jis lydėjo savo šeimininkę Aglaeidę į Rytus parvežti kankinių relikvijų, bet pats ten išpažino Kristų ir buvo nukankintas. Jo gyvenimas tapo atsivertimo ir ištikimybės Dievui simboliu.
Šv. Bonifacas Tarsietis – vienas iš nedaug žinomų kankinių iš Tarsio miesto (dabartinė Turkija). Jo tikėjimo liudijimas gerbiamas ankstyvųjų krikščionių bendruomenėse.
Šv. Boris Kijevietis – XI amžiaus Rusios kunigaikštis, šv. Vladimiro Didžiojo sūnus. Po tėvo mirties buvo nužudytas kartu su broliu Glebu politinių varžovų. Abu laikomi pirmaisiais rusų stačiatikių kankiniais, kurie savo krauju paliudijo ištikimybę krikščioniškai meilei ir taikai.
Šv. Brendan Keliautojas – VI amžiaus airių vienuolis, kuris pagal legendas leidosi į ilgą kelionę jūra ieškoti Rojaus salos. Pasakojimai apie jo keliones tapo populiariais viduramžių kūriniais, įkvėpusiais daugelį vėlesnių jūrų keliautojų. Brendan laikomas jūreivių ir keliautojų globėju.
Šv. Brendanas Airis – tai tas pats šv. Brendan Keliautojas, žinomas Airijos vienuolystės tradicijoje kaip drąsos ir Dievo vedimo pavyzdys.
Šv. Brigita Airė – viena trijų pagrindinių Airijos globėjų kartu su šv. Patriku ir šv. Kolumba. Gyveno V–VI amžiuje. Ji įkūrė Kildare vienuolyną, kuris tapo Airijos krikščionių kultūros centru. Brigita garsėjo gailestingumu vargšams, stebuklais ir taikumo misijomis tarp kariaujančių giminių.
Šv. Brigita Švedė – XIV amžiaus mistikė, Švedijos kilmingoji, kurios regėjimai ir raštai padarė didelę įtaką viduramžių Bažnyčiai. Ji įkūrė Šventosios Išganytojo (Brigidiečių) ordiną, skatino popiežių sugrįžti iš Avinjono į Romą ir ragino Bažnyčią atsinaujinti. Ji buvo moteris, drąsiai kalbėjusi tiek karaliams, tiek dvasininkams. 1391 m. paskelbta šventąja.
Šv. Bruno Kartuzių – XI amžiaus prancūzas, Kartuzių vienuolyno įkūrėjas. Troško gyventi tyloje, maldoje ir atsiskyrime. Kartuzių ordinas iki šiol išlaikė vieną griežčiausių vienuolinio gyvenimo formų, derindamas vienatvę su broliškumu. Bruno laikomas vienu didžiausių krikščioniško atsiskyrėliškumo pavyzdžių.
Šv. Brunonas Kverfurtietis – XI amžiaus vyskupas ir misionierius. Kilęs iš Vokietijos didikų šeimos, jis tapo benediktinu ir išvyko skleisti Evangelijos tarp slavų ir baltų genčių. Kartu su palydovais nužudytas Prūsijoje 1009 m. Jo mirtis laikoma pirmuoju žinomu kankinyste už tikėjimą Lietuvos teritorijoje.
Šv. Burkardas Viurcburgietis – VIII amžiaus pirmasis Viurcburgo vyskupas. Jis buvo šv. Bonifaco bendradarbis Vokietijos evangelizacijoje. Garsėjo pastoraciniu darbu ir Bažnyčios organizavimu Frankų karalystėje. Jo atminimas gyvas Bavarijos ir Tiuringijos regionuose.
Šv. Candida – vardas, kuriuo vadinama kelios ankstyvosios Bažnyčios šventosios, dažniausiai mergelės ir kankinės. Viena žinomiausių yra Candida iš Neapolio, pirmųjų šimtmečių tikėjimo liudytoja.
Šv. Carmen Sallés y Barangueras – XIX amžiaus Ispanijos vienuolė, įkūrusi „Nekaltojo Prasidėjimo seserų“ kongregaciją, skirtą mergaičių švietimui. Ji tikėjo, kad išsilavinimas yra kelias į dvasinį ir visuomeninį moterų atsinaujinimą. Kanonizuota 2012 m., ji laikoma švietimo ir jaunimo globėja.
Šv. Caterina Volpicelli – XIX amžiaus italė, įkūrusi Šventosios Širdies tarnaičių institutą. Ji siekė pasauliečių moterų įsitraukimo į apaštalinį darbą ir rūpinosi neturtingaisiais. Jos gyvenimas buvo maldos, socialinio aktyvumo ir meilės Dievui pavyzdys.
Šv. Catherina Laboure – XIX amžiaus prancūzė, vienuolė, kuri 1830 m. patyrė regėjimus, per kuriuos Švenčiausioji Mergelė Marija paprašė sukurti Stebuklingąjį medalį. Šis medalėlis tapo plataus pamaldumo objektu, o daugybė žmonių liudijo patirtas malones.
Šv. Cecilia Romietė – III amžiaus romėnų kilmingoji ir kankinė. Ji buvo žinoma dėl savo meilės muzikai ir Dievui. Net per prievartines vestuves liko skaisti ir skleidė Evangeliją. Kai atsisakė išsižadėti Kristaus, buvo nužudyta. Cecilia laikoma muzikantų ir dainininkų globėja.
Šv. Cecilija – tai ta pati šventoji Cecilia Romietė, kurios gyvenimas tapo muzikos ir tikėjimo dermės simboliu visoje krikščionių tradicijoje.
Šv. Celestinas I – popiežius nuo 422 iki 432 m. Jo pontifikato metu Bažnyčia tęsė kovą su nestorianizmo erezija. Celestinas pasiuntė šv. Paladijų evangelizuoti Airijos ir rėmė šv. Augustino teologiją. Jo vadovavimas buvo svarbus ankstyvosios Bažnyčios vienybei išlaikyti.
Šv. Celsus Milanietis – III–IV amžiaus vaikas kankinys, kuris kartu su šv. Nazaru išpažino Kristų ir buvo nukankintas Milano mieste. Jų bendra mirtis tapo tikėjimo drąsos pavyzdžiu net jauniausiems krikščionims.
Šv. Cerealis Romietis – III amžiaus kankinys. Apie jo gyvenimą žinoma mažai, bet jis buvo pagerbtas tarp pirmųjų Romos tikėjimo liudytojų. Jo vardas įtrauktas į seniausius Bažnyčios martirologus.
Šv. Chad Lichfieldietis – VII amžiaus anglosaksų vyskupas, kuris garsėjo nuolankumu, paprastumu ir misionieriška veikla. Kaip Lichfieldo vyskupas, skleidė krikščionišką tikėjimą tarp anglosaksų genčių. Po mirties laikomas vienu iš Anglijos Bažnyčios dvasinių tėvų.
Šv. Chionė – III amžiaus mergelė ir kankinė. Ji kartu su seserimis Agape ir Irena drąsiai atsisakė valgyti stabams paaukotą mėsą ir dėl to buvo nukankinta Salonikuose. Jos ištikimybė Kristui liudijo, kad nei baimė, nei kančia negali įveikti tikro tikėjimo.
Šv. Chionija – IV amžiaus mergelė ir kankinė iš Salonikų. Kartu su seserimis Agape ir Irena atsisakė atsisakyti krikščioniško tikėjimo ir valgyti stabams paaukotą maistą. Jos drąsa sužavėjo net persekiojimo liudininkus. Nukankinta per Diokletiano persekiojimus. Ji gerbiama kaip skaistumo ir tikėjimo tvirtumo simbolis tiek katalikų, tiek stačiatikių tradicijose.
Šv. Claudia Romietė – pirmųjų krikščionių moteris, minima šv. Pauliaus Laiške Timotiejui kaip viena iš bendruomenės narių. Vėliau legendos pasakoja, kad ji tapo kankine Romoje, ištikimai išpažinusi tikėjimą net mirties akivaizdoje.
Šv. Columbanas – VI–VII amžiaus airių vienuolis misionierius. Paliko Airiją ir įkūrė daugybę vienuolynų Frankų karalystėje, įskaitant garsiąją Luxeuil abatiją. Jis griežtai laikėsi asketizmo ir reformavo vienuolinį gyvenimą žemyne. Columbano taisyklės ir misijos turėjo didelę įtaką Vakarų Europos krikščionybės raidai.
Šv. Crispina Tagorietė – IV amžiaus krikščionė kankinė iš Šiaurės Afrikos. Pagal šaltinius, ji buvo iškili kilmingoji, atsisakiusi išsižadėti tikėjimo net po turto konfiskavimo ir kalinimo. Buvo nužudyta Decijaus persekiojimų metu. Šv. Augustinas ją dažnai mini kaip dvasinės drąsos pavyzdį.
Šv. Crispulus Romietis – ankstyvosios Bažnyčios kankinys, kurio gyvenimo detalės neišliko. Jis laikomas vienu iš pirmųjų Romos krikščionių, kurių ištikimybė tikėjimui įkvėpė vėlesnes kartas.
Šv. Cunegunda – XI amžiaus Vokietijos karalienė, Šventosios Romos imperatoriaus Henriko II žmona. Ji pasižymėjo nuolankumu, gailestingumu vargšams ir remdamas vienuolynų statybą. Po vyro mirties priėmė vienuolės įžadus. Jos gyvenimas liudijo, kaip pasaulietinėje valdžioje galima įgyvendinti Evangelijos vertybes.
Šv. Cutbertas Lindisfarnas – VII amžiaus anglosaksų vienuolis ir vyskupas. Jis garsėjo savo pamokslavimu, maldomis ir stebuklais. Po mirties jo kūnas išliko nesuyręs, o kapavietė tapo vienu iš pagrindinių viduramžių Anglijos piligrimų tikslų.
Šv. Cyneburga Kastorietė – VII amžiaus anglosaksų princesė ir vienuolė. Atsisakiusi karališkųjų privilegijų, įkūrė Kastoro vienuolyną ir vadovavo bendruomenei. Ji pagerbiama kaip šventumo, nuolankumo ir vadovavimo pavyzdys.
Šv. Cyneswitha Kastorietė – sesuo arba artima giminaitė šv. Cyneburgai, taip pat vienuolė Kastoro bendruomenėje. Abi seserys kartu vadovavo bendruomenei ir laikomos anglosaksų vienuolinės kultūros pradininkėmis.
Šv. Damazas I – popiežius nuo 366 iki 384 m. Jo pontifikatas pažymėtas Bažnyčios vienybės stiprinimu, kovomis su arijonų erezija ir pagonybės likučių naikinimu Romoje. Jis paskatino šv. Jeronimą išversti Šventąjį Raštą į lotynų kalbą (Vulgata). Damazo laikais krikščionybė įgavo aiškesnę teologinę kryptį.
Šv. Damijonas – dažniausiai minimas kartu su šv. Kosmu. Abu buvo gydytojai, kurie be atlygio gydė ligonius ir skleidė krikščionišką meilę artimui. Jie nukankinti už tikėjimą III amžiuje ir tapo gydytojų globėjais tiek katalikų, tiek stačiatikių Bažnyčiose.
Šv. Damjenas de Veusteris – XIX amžiaus belgų kunigas, žinomas kaip „Molokajaus raupsuotųjų apaštalas“. Jis savanoriškai persikėlė į Havajus, kur rūpinosi raupsuotųjų bendruomene Molokajaus saloje. Gyveno tarp jų, slaugė sergančius ir galiausiai pats užsikrėtė liga. Jo aukojimasis tapo šventumo ir artimo meilės pavyzdžiu šiuolaikinei Bažnyčiai.
Šv. Daniilas Maskvos – XIII amžiaus kunigaikštis, šv. Aleksandro Neviškio sūnus. Jis buvo Maskvos miesto pradininkas, pasižymėjo teisingumu ir pastangomis taikiai spręsti konfliktus. Po mirties pripažintas šventuoju už taikos palaikymą ir gailestingumą vargšams.
Šv. Daria – III amžiaus kankinė, kurios tikėjimo liudijimas glaudžiai susijęs su šv. Chrizantu. Abu atsivertė į krikščionybę, susituokė ir kartu skleidė Evangeliją, dėl ko buvo žiauriai nukankinti Romoje.
Šv. Daria Romietė – tai ta pati šv. Daria. Ji pagerbiama kaip santuokos ir tikėjimo tvirtumo pavyzdys.
Šv. Davidas Gruzinas – vienas iš „Trylikos asirų tėvų“, VI amžiaus vienuolis misionierius, kuris padėjo skleisti krikščionybę Gruzijoje. Jo įkurtas Garedžos vienuolynas tapo gruzinų vienuolinės kultūros centru.
Šv. Davydas Velšetis – VI amžiaus Velsiečių vyskupas ir nacionalinis globėjas. Įkūrė daugybę vienuolynų ir skatino asketišką gyvenimą. Jo šūkis „Darykite mažus darbus su meile“ išliko Velsiečių tautos dvasioje iki šių dienų.
Šv. Demetrija Ravenietė – ankstyvoji krikščionių kankinė iš Ravenos. Ji, kaip ir daugelis pirmųjų amžių šventųjų moterų, liudijo tikėjimą net mirties grėsmėje.
Šv. Demetrija Romietė – III–IV amžiaus mergelė ir kankinė Romoje. Tradicija sako, kad ji buvo šv. Flavijos Domitilos palikuonė ir dėl krikščioniško tikėjimo patyrė kankinystę.
Šv. Demetrijus – bendras vardas keliems šventiesiems, bet labiausiai žinomas šv. Demetrijus Tesalonikietis.
Šv. Demetrijus Tesalonikietis – IV amžiaus karys ir vyskupas, tapęs vienu iš populiariausių Rytų krikščionių kankinių. Tesaloniko miesto gynėjas. Pasak legendų, jis buvo įkalintas ir nužudytas už atsisakymą garbinti imperatorių kaip dievą. Jo kapas tapo stebuklų vieta, o pats Demetrijus laikomas karių ir miestų globėju.
Šv. Deodatą Lionietę – VII amžiaus vienuolė ir abatė, žinoma dėl savo dvasinės išminties ir rūpesčio neturtingaisiais. Ji vadovavo vienuolinei bendruomenei Liono regione ir po mirties buvo plačiai gerbiama dėl šventumo.
Šv. Diogenas Lionietis – II amžiaus kankinys iš Liono. Jo gyvenimas mažai dokumentuotas, bet jis laikomas vienu iš tų, kurie liudijo tikėjimą pirmaisiais Bažnyčios persekiojimų laikais Galijoje.
Šv. Dionizas – III amžiaus vyskupas ir kankinys, laikomas pirmuoju Paryžiaus vyskupu. Evangelizavo Galijos gyventojus. Pagal legendą, po mirties nukirsdintas, paėmė savo galvą ir nužingsniavo iki vietos, kur dabar stovi Šv. Dionizo bazilika. Jis laikomas Paryžiaus ir Prancūzijos globėju.
Šv. Dionizijus Korintietis – II amžiaus Korinto vyskupas, žinomas dėl savo gilių teologinių laiškų, kuriais guodė ir stiprino kitų bendruomenių krikščionis. Jis palaikė glaudžius ryšius su Romos Bažnyčia, liudydamas ankstyvųjų krikščionių vienybę. Nors išliko tik keletas jo raštų fragmentų, Dionizijus laikomas pavyzdiniu ganytoju ir mokytoju.
Šv. Dionyzas – vardas, kuriuo dažnai vadinamas šv. Dionizas Paryžietis (arba šv. Dionizas Areopagitas). Jis simbolizuoja drąsų tikėjimo skelbimą pagonių aplinkoje. Paryžiaus globėjas, bet kai kada šiuo vardu vadinamas ir šv. Dionizijus Korintietis.
Šv. Domicijus Belgas – mažiau žinomas šventasis, pagerbiamas kai kuriuose Belgijos regionuose. Tradicija jį mini kaip asketišką vienuolį ar kunigą, kuris gyveno doro gyvenimo ir padėjo vargingiesiems. Jo šventumas labiau žinomas per liaudies pamaldumą nei oficialius istorinius šaltinius.
Šv. Dominikas Savio – XIX amžiaus italų paauglys, garsėjęs nuolankumu, džiaugsmu ir giliu dvasingumu. Jis buvo šv. Jono Bosko auklėtinis. Nors mirė būdamas tik keturiolikos, jo gyvenimas tapo vaikų ir jaunimo šventumo pavyzdžiu. 1954 m. paskelbtas šventuoju, globojančiu jaunus žmones.
Šv. Domininkas Guzmanas – XII–XIII amžių ispanų vienuolis, Dominikonų ordino įkūrėjas. Jo misija buvo skelbti Evangeliją ir kovoti su erezijomis per išsilavinimą ir pamokslavimą. Domininkas garsėjo kuklumu, dvasine išmintimi ir mokėjimu kalbėti tiesą su meile. Jo įkurtas ordinas suvaidino svarbų vaidmenį scholastinėje teologijoje ir Bažnyčios misijoje.
Šv. Domitila Romietė – I amžiaus krikščionė, kilusi iš garbingos Romos šeimos. Ji atsivertė į krikščionybę, atsisakė politinės santuokos ir buvo ištremta už tikėjimą. Jos kapas, Domitilos katakombos, tapo vienu žymiausių pirmųjų krikščionių piligrimystės centrų.
Šv. Domneva Kentietė – VII amžiaus anglosaksų princesė ir abatė. Ji įkūrė vienuolyną Minsteryje (Kente) ir vadovavo moterų bendruomenei. Garsėjo pamaldumu, gailestingumu ir rūpesčiu neturtingaisiais. Jos gyvenimas liudijo, kad net karališkos kilmės žmonės gali pasirinkti pašvęstą gyvenimą.
Šv. Donacila Ravenietė – viena iš ankstyvųjų Ravenos krikščionių kankinių. Ji atsisakė dalyvauti pagoniškuose ritualuose ir dėl to patyrė kankinystę. Jos vardas gerbiamas Italijos Emilia-Romanijos regione.
Šv. Donatas Arecietis – IV amžiaus Areco (Italija) vyskupas ir kankinys. Pagal tradiciją, jis garsėjo stebuklais, įskaitant aklo berniuko pagydymą. Nukankintas per Diokletiano persekiojimus. Areco miesto globėjas.
Šv. Donatas Belgas – Belgijos krikščionių kankinys arba vienuolis, kurio garbinimas išliko vietos bendruomenėse. Jo šventumo liudijimai pagrįsti liaudies pamaldumo tradicijomis.
Šv. Donatas Bolonietis – viduramžių Italijos šventasis, Bolonijos miestui svarbus religinis veikėjas, kurio gyvenimas pasižymėjo labdara ir pastoraciniu darbu. Jis pagerbiamas kaip miestiečių užtarėjas.
Šv. Dorotėja – III amžiaus mergelė ir kankinė iš Cezarėjos Kapadokijoje. Pasakojama, kad prieš egzekuciją jaunuoliui Teofilui pažadėjo atnešti rožių ir obuolių iš Rojaus. Kai ji buvo nužudyta, angelas atnešė pažadėtas dovanas Teofilui, kuris atsivertė į krikščionybę ir taip pat tapo kankiniu. Dorotėja laikoma sodininkų ir gėlių augintojų globėja.
Šv. Dorotėjus Gazietis – VI amžiaus vienuolis ir dvasinis mokytojas iš Gazos. Jo raštai apie dvasinį gyvenimą, nuolankumą ir brolišką meilę iki šiol cituojami Rytų ir Vakarų krikščionių dvasinėje literatūroje.
Šv. Drosida Antiochietė – III arba IV amžiaus mergelė ir kankinė iš Antiochijos. Ji atsisakė išsižadėti Kristaus ir buvo nukankinta. Jos istorija liudija jaunų krikščionių drąsą persekiojimų metu.
Šv. Drozofora – ankstyvosios Bažnyčios kankinė, kurios gyvenimo detalės mažai žinomos. Jos vardas išliko seniausiuose martirologuose kaip tikėjimo liudytojos, kurios mirtis buvo jos šventumo patvirtinimas.
Šv. Dubrava Bohemietė – IX–X amžiaus čekų kunigaikštienė, šv. Vaclovo močiutė ir pirmoji Bohemijos valdovė, priėmusi krikščionybę. Ji atliko svarbų vaidmenį skleisdama tikėjimą tarp čekų genčių, remdama vienuolynus ir Bažnyčios statybas. Jos gyvenimas liudijo krikščioniškos valdovės pavyzdį, kuri rūpinosi dvasiniu ir socialiniu savo tautos augimu.
Šv. Dunstanas Kenterberietis – X amžiaus Kenterberio arkivyskupas, vienas pagrindinių Anglijos Bažnyčios reformatorių. Priklausė benediktinų vienuoliams, skatino vienuolynų ir Bažnyčios atsinaujinimą. Buvo žinomas ne tik dvasine išmintimi, bet ir kaip auksakalys bei dailininkas. Pasakojimai teigia, kad jis net pats taisė bažnyčių varpus ir buvo labai mėgstamas paprastų žmonių.
Šv. Eadbertas Lindisfarnas – VIII amžiaus vyskupas, kuris po šv. Cutberto tapo Lindisfarno salos bendruomenės ganytoju. Jis garsėjo asketišku gyvenimu ir tuo, kad pagerbė pirmųjų šventųjų relikvijas, įtvirtindamas šventųjų kultą Anglijos šiaurėje.
Šv. Eadburga Kentietė – VII amžiaus karaliaus duktė ir vienuolė, pasižymėjusi nuolankumu ir pamaldumu. Ji prisidėjo prie krikščionybės plitimo Kente ir įkūrė vienuolyną, kuris tapo moterų dvasingumo centru.
Šv. Eadgifu Kentietė – IX–X amžiaus šventoji, karalienė ir pamaldi našlė. Ji rėmė vienuolynus ir vargšų globą. Vėliau pasirinko vienuolinį gyvenimą, liudydama Evangelijos vertybes tiek valdžioje, tiek asmeniniame gyvenime.
Šv. Eadgyth Polesworthietė – legendinė anglosaksų vienuolė, laikoma vienuolyno įkūrėja Polesworthe. Jos gyvenimo istorija tapo angliško moterų vienuolinio gyvenimo simboliu, pabrėžiant ištikimybę Kristui ir atsiskyrėlišką dvasingumą.
Šv. Eanswitha Kentietė – VII amžiaus šventoji, šv. Eadbaldą Kentietį dukra. Įkūrė Folkstono vienuolyną, vieną pirmųjų moterų vienuolynų Anglijoje. Garsėjo išmintimi, gailestingumu ir stebuklais. Laikoma Folkstono miesto globėja.
Šv. Edburga Vinčesterietė – X amžiaus vienuolė, anglų karaliaus duktė. Ji atsisakė karališkųjų privilegijų ir pasišventė maldai, labdarai bei ligonių slaugai. Po mirties greitai pradėjo plisti pasakojimai apie jos šventumą ir stebuklus.
Šv. Edita Štein – XX amžiaus filosofė, vokietė žydė, atsivertusi į katalikybę. Įstojusi į karmelitų vienuolyną pasirinko vardą Teresė Benedikta nuo Kryžiaus. Nacių okupacijos metu dėl žydiškos kilmės buvo suimta ir nužudyta Aušvico koncentracijos stovykloje. Ji laikoma kankine ir tikėjimo bei intelekto dermės pavyzdžiu.
Šv. Edita Štein (Teresė Benedikta nuo Kryžiaus) – tas pats asmuo. Jos teologiniai raštai ir drąsa mirtyje įkvėpė daugybę tikinčiųjų, o popiežius Jonas Paulius II paskelbė ją Europos globėja.
Šv. Edith Wiltonietė – X amžiaus anglų princesė ir vienuolė. Garsėjo pamaldumu ir dosnumu neturtingiesiems. Pasakojama, kad net būdama karališkosios šeimos narė, ji rinkdavosi paprastą gyvenimą ir rūpinosi ligoniais.
Šv. Edmundas Kampionas – XVI amžiaus anglas jėzuitas, veikęs slaptai Anglijoje protestantizmo persekiojimų metu. Buvo suimtas, kankintas ir nužudytas 1581 m. Jo pamokslai ir teologiniai raštai iki šiol laikomi didelės vertės tikėjimo liudijimais.
Šv. Edmundas Kempiškis – XII–XIII amžiaus Anglijos arkivyskupas, žinomas dėl dvasinio vadovavimo, mokymo ir asmeninio neturto. Jis prieštaravo karalių kišimuisi į Bažnyčios reikalus ir po mirties buvo greitai pripažintas šventuoju.
Šv. Eduardas Išpažinėjas – XI amžiaus Anglijos karalius, žinomas dėl savo pamaldumo, teisingumo ir taikos politikos. Jis finansavo Vestminsterio abatijos statybą, kuri vėliau tapo Anglijos monarchų karūnavimo vieta. Po mirties paskelbtas šventuoju už išskirtinį šventumo gyvenimą ir karaliaus, siekusio ne valdžios, o Dievo garbės, pavyzdį.
Šv. Edviga Silezietė – XIII amžiaus kunigaikštienė, kuri po vyro mirties pasirinko vienuolinį gyvenimą. Ji buvo žinoma dėl savo rūpinimosi vargšais, našlaičiais ir ligoniais. Jos įkurtas Trebnicos vienuolynas tapo dvasiniu Silezijos centru.
Šv. Edvinas Nortumbrijietis – VII amžiaus Anglijos karalius, kuris priėmė krikščionybę ir skatino tikėjimo skleidimą savo karalystėje. Jis žuvo kovoje, o po mirties buvo pagerbtas kaip kankinys už tikėjimo įvedimą Anglijoje.
Šv. Efremas Siras – IV amžiaus diakonas, teologas ir poetas iš Sirijos. Jo himnai ir teologiniai tekstai padarė didžiulę įtaką tiek katalikų, tiek stačiatikių dvasinei poezijai. Efremas žinomas kaip „Šventosios Dvasios lyrikas“, jo raštai spinduliuoja gilų dvasingumą ir meilę Dievui.
Šv. Eleuterijus – II amžiaus popiežius (apie 174–189 m.), valdęs Bažnyčią sunkiais persekiojimų laikais. Jis žinomas dėl to, kad skatino misionierių siuntimą į Britaniją. Eleuterijus prisidėjo prie Bažnyčios drausmės formavimo ir Evangelijos skleidimo už Romos imperijos ribų.
Šv. Elfleda Vinčesterietė – IX amžiaus anglų vienuolė, šv. Alfredo Didžiojo dukra. Nuo jaunystės pasirinko pašvęstą gyvenimą, tapo Vinčesterio vienuolyno abatė. Ji garsėjo išmintimi, rūpestingumu bendruomenei ir labdaringa veikla. Elfleda buvo ne tik dvasinė motina vienuolėms, bet ir karališkos šeimos patarėja, liudydama, kad šventumas gali derėti su visuomenine atsakomybe.
Šv. Elgiva Šaftsburietė – X amžiaus anglų karalienė ir abatė. Būdama karaliaus Edgaro žmona, skatino Bažnyčios reformą ir globojo vienuolynus. Po vyro mirties pasirinko vienuolės kelią Šaftsberio vienuolyne, kur atsidavė maldai ir gailestingumo darbams. Ji buvo gerbiama dėl nuolankumo ir rūpinimosi vargšais.
Šv. Elžbieta Ann Seton – XVIII–XIX amžiaus amerikietė, pirmoji Jungtinėse Valstijose gimusi šventoji. Po vyro mirties atsivertė į katalikybę ir įkūrė Šv. Juozapo seserų kongregaciją, skirtą mergaičių švietimui. Jos darbas tapo kertiniu akmeniu katalikiško švietimo plėtrai Amerikoje. Elžbietos gyvenimas liudijo tikėjimą, viltį ir meilę net sunkiausiomis aplinkybėmis.
Šv. Elžbieta Fiodorovna – XIX–XX amžiaus Rusijos didikė, vokiečių kilmės. Ištekėjusi už caro šeimos nario, po vyro nužudymo atsisakė pasaulietinio gyvenimo ir įkūrė Marijos ir Mortos gailestingumo seserų bendruomenę. Ji slaugė ligonius, rūpinosi našlaičiais. 1918 m. bolševikų sušaudyta kartu su kitais karališkosios šeimos nariais. Pagerbiama kaip kankinė stačiatikių Bažnyčioje.
Šv. Elžbieta Portugalė – XIII–XIV amžiaus Portugalijos karalienė. Žinoma dėl taikdarystės tarp konfliktuojančių giminių, paramos vargšams ir vienuolynų steigimo. Po vyro mirties įstojo į klarisių vienuolyną ir toliau tarnavo taikai. Jos gyvenimas įkūnijo Evangelijos nuolankumo ir taikos idealus.
Šv. Elžbieta Vengrė – XIII amžiaus Vengrijos princesė, Tiuringijos grafienė. Po vyro mirties atsisakė valdžios ir prabangos, atsidėjo vargšų ir ligonių slaugai. Priklausė Trečiajam pranciškonų ordinui. Ji tapo viena garsiausių viduramžių šventųjų, šventumo pavyzdžiu tiek kilmingiesiems, tiek paprastiems žmonėms.
Šv. Elzearas – XIV amžiaus Prancūzijos grafas, šv. Delfinos vyras. Nors buvo pasaulietis ir turtingas valdovas, gyveno pagal Evangelijos nuostatus: laikėsi skaistumo, rūpinosi vargšais, siekė taikos savo žemėse. Po mirties greitai pradėtas gerbti kaip šventasis.
Šv. Emma Gurkietė – XI amžiaus Austrijos kilmingoji. Po vyro ir vaikų mirties paskyrė gyvenimą Bažnyčios tarnystei, steigė vienuolynus ir bažnyčias, rėmė misijas. Žinoma kaip Gailestingoji Emma, kurios dosnumas ir maldingumas paliko gilų pėdsaką Karyntijoje ir aplinkinėse žemėse.
Šv. Emma iš Lesumo (Lesumietė) – XI amžiaus Brėmeno kilmingoji, žinoma dėl savo gerumo vargšams ir dosnumo Bažnyčiai. Ji laikoma pirmąja moterimi, oficialiai pripažinta šventąja gimtojoje Vokietijoje. Po mirties greitai paplito liudijimai apie jos užtarimu įvykusius stebuklus.
Šv. Emmeramas Regensburgietis – VII amžiaus misionierius iš Frankų krašto. Skelbė Evangeliją Bavarijoje, įkūrė Regensburgo bendruomenę. Pasakojama, kad dėl klaidingo kaltinimo buvo žiauriai nužudytas. Jo mirtis laikoma kankinyste už Evangelijos tiesą, o Regensburgo katedroje iki šiol gerbiamos jo relikvijos.
Šv. Epimachas Romietis – III amžiaus krikščionis kankinys, persekiojimų metu išpažinęs tikėjimą Romoje. Jis buvo nukankintas už Kristaus išpažinimą, o jo kapas tapo maldos ir pagarbos vieta ankstyvojoje Bažnyčioje.
Šv. Epipodas Lionietis – II amžiaus krikščionis kankinys iš Liono. Jis ir jo draugas Aleksandras buvo suimti ir kankinti už Evangelijos skelbimą pagonių aplinkoje. Jų ištikimybė tikėjimui įkvėpė Liono bendruomenę per sunkiausius persekiojimų metus.
Šv. Erazmas – IV amžiaus vyskupas ir kankinys, dar žinomas kaip šv. Elmo. Jis laikomas jūrininkų globėju. Pasakojama, kad net kankinimų metu jo kūnas patyrė stebuklingų ženklų. Jo vardo kilmė susijusi su „Šv. Elmo ugnimi“ – gamtos reiškiniu, laikytu dievišku ženklu laivuose per audras.
Šv. Erazmas Formijietis – šventasis, dažnai tapatinamas su šv. Erazmu iš Formijos (dar vadinamas šv. Elmu), IV amžiaus vyskupu. Jis pagarsėjo stebuklais ir ištikimybe Kristui per didžiuosius Diokletiano persekiojimus. Erazmo kantrybė kankinystės metu ir pasiryžimas skelbti Evangeliją nepaisant mirties grėsmės įkvėpė daugybę tikinčiųjų, ypač jūrininkų bendruomenėse, kur jis tapo globėju.
Šv. Erazmas Romietis – taip pat dažnai sutapatinamas su šv. Erazmu Formijietiu. Jo vardas įrašytas į daugelį senųjų martirologų. Gerbiamas kaip didelio pasiaukojimo ir ištikimybės Evangelijai pavyzdys.
Šv. Erentruda – VII amžiaus vienuolė ir abatė, kilusi iš Bajorų (dabartinė Austrija) didikų šeimos. Ji įkūrė Nonnbergo vienuolyną Zalcburge, kuris tapo dvasiniu švietimo ir labdaros centru. Erentruda garsėjo išmintimi, rūpinosi neturtingaisiais ir našlaičiais, jos gyvenimas liudijo Evangelijos nuolankumo ir tarnystės dorybes.
Šv. Ermelinda – VII amžiaus Belgijos atsiskyrėlė, kilusi iš kilmingos šeimos. Pasirinko atsiskyrėlišką gyvenimą, atsidavė maldai ir artimo meilės darbams. Ji buvo žinoma dėl stebuklų ir dvasinio vadovavimo, tapo pavyzdžiu tiems, kurie rinkosi gyvenimą toliau nuo pasaulio triukšmo.
Šv. Ermenburga Kentietė – VII amžiaus Kentų princesė ir abatė. Ji įkūrė Minsteryje vienuolyną, kuriame vadovavo moterų bendruomenei. Ermenburga garsėjo savo išmintimi, gailestingumu ir pastangomis skleisti krikščionybę tarp anglosaksų giminių.
Šv. Ermentruda – IX amžiaus šventoji, Frankų karaliaus Karolio II Plikojo žmona. Nors užėmė aukštą padėtį, pasižymėjo nuolankumu ir maldingumu. Rėmė vienuolynus ir rūpinosi neturtingųjų gerove. Po mirties buvo pagerbta kaip krikščioniškos žmonos ir motinos idealas.
Šv. Erminoldas – XII amžiaus vienuolis, Hirsau vienuolyno auklėtinis. Vėliau tapo Prüfeningo vienuolyno abatų. Žinomas dėl griežtos vienuolinės drausmės ir dvasinės vadovystės. Buvo nužudytas vienuolyno nario per vidaus konfliktą, po mirties pagerbtas kaip tikėjimo ir nuolankumo liudytojas.
Šv. Erna Sulzbachietė – XI–XII amžiaus Vokietijos šventoji, žinoma dėl savo pamaldumo ir labdaros. Ji rėmė bažnyčių statybą ir rūpinosi neturtingaisiais. Nors oficialių kanonizacijos dokumentų nėra, vietinė liaudies pamaldumo tradicija ją gerbė kaip šventąją.
Šv. Estelė Lionietė – mažiau žinoma šventoji iš Prancūzijos, kurios vardas reiškia „žvaigždė“. Ji laikoma tikėjimo liudytoja ir yra pagerbiama Liono regione. Tradicija sieja ją su ankstyvaisiais krikščionių persekiojimų laikais.
Šv. Etelvoldas Vinčesterietis – X amžiaus anglosaksų vyskupas ir vienas pagrindinių Anglijos vienuolynų reformos vadovų. Jis atgaivino benediktinų vienuolynus, skatino liturgijos grožį ir teologijos mokslą. Etelvoldo rūpestis neturtingaisiais ir tikėjimo skleidimu padarė jį vienu iš Anglijos Bažnyčios dvasinių atnaujintojų.
Šv. Ethelbertas Kentiškis – VII amžiaus Kentų karalius, pirmasis anglosaksų valdovas, priėmęs krikščionybę. Po krikšto tapo pavyzdžiu kitoms gentims, skatino bažnyčių statybą ir krikščioniško įstatymo kūrimą. Jo valdymas ženklino naują epochą Britanijos krikščioniškoje istorijoje.
Šv. Ethelburga Kentietė – šv. Ethelberto duktė, kuri tapo šventąja karaliene. Ji ištekėjo už šv. Edvino Nortumbrijietčio ir prisidėjo prie krikščionybės plitimo šiaurės Anglijoje. Po vyro mirties sugrįžo į Kentą ir įkūrė vienuolyną.
Šv. Etheldrida Elytė – VII amžiaus anglosaksų princesė, dviejų karalių našlė, pasirinkusi vienuolės gyvenimą. Įkūrė Ely vienuolyną, kuris tapo vienu iš svarbiausių Anglijos vienuolinių centrų. Ji garsėjo skaistumu, pamaldumu ir stebuklais po mirties.
Šv. Ethelfleda Romseyietė – X amžiaus anglosaksų abatė, vadovavusi Romsey vienuolynui. Ji buvo žinoma dėl išminties, teisingumo ir dvasinio vadovavimo. Ethelfledos laikais vienuolynas tapo švietimo ir labdaros centru.
Šv. Eudokija – II amžiaus krikščionė, kilusi iš Samarijos. Iš pradžių gyveno pasaulietiškai, bet atsivertusi pasirinko griežtą atsiskyrėlės gyvenimą. Ji garsėjo asketizmu, pamaldumu ir tapo pavyzdžiu daugeliui moterų, ieškojusių dvasinio atsinaujinimo. Persekiojimų metu buvo nukankinta už tikėjimą.
Šv. Eudokija Kijevietė – XI–XII amžiaus Rusios kunigaikštienė. Ištekėjusi už Kijevo didžiojo kunigaikščio, garsėjo pamaldumu ir labdaros darbais. Po vyro mirties pasirinko vienuolinį gyvenimą, pasišventė maldai ir vargstančiųjų globai. Ji buvo laikoma dvasinio tvirtumo ir atsidavimo Dievui pavyzdžiu, ypač moterims kunigaikščių aplinkoje.
Šv. Eufemija – IV amžiaus mergelė ir kankinė iš Chalkedono. Pasakojama, kad per imperatoriaus Diokletiano persekiojimus atsisakė išsižadėti tikėjimo. Po žiaurių kankinimų mirė. Ji tapo viena iš žymiausių ankstyvųjų Bažnyčios kankinių. Jos relikvijos buvo laikomos Chalkedono susirinkimo metu, ir, pagal tradiciją, stebuklingai patvirtino tikėjimo tiesas prieš erezijas.
Šv. Eufrozina Polockietė – XII amžiaus Polocko kunigaikštytė, atsisakiusi santuokos, pasirinko vienuolinį gyvenimą. Įkūrė moterų vienuolyną, skatino švietimą ir raštijos plėtrą Baltarusijos žemėse. Ji rėmė šventųjų knygų rašymą ir bažnyčių statybą. Po mirties tapo Baltarusijos globėja ir viena žinomiausių Rytų Europos šventųjų.
Šv. Eulalia Barseloniečių – IV amžiaus kankinė, kilusi iš Barselonos. Būdama tik trylikos metų, viešai pasmerkė krikščionių persekiojimus ir atsisakė išsižadėti tikėjimo. Ji buvo kankinta ir nužudyta. Katalonijoje laikoma jaunimo ir Barselonos globėja.
Šv. Eulalia Meridietė – taip pat IV amžiaus mergelė ir kankinė, gyvenusi Emeritos (dabartinė Mėrida, Ispanija) mieste. Jos gyvenimas primena Barselonos Eulalijos istoriją: jauna amžiumi liudijo tikėjimą ir buvo nukankinta. Abi Eulalijos dažnai minimos kartu kaip didvyriškos drąsos pavyzdžiai.
Šv. Eulalija – bendras vardas, vartojamas tiek Barselonos, tiek Mėridos Eulalijoms. Abu šie tikėjimo liudytojų gyvenimai tapo populiariais viduramžių Ispanijos pamaldumo simboliais.
Šv. Euphemija – kita Šv. Eufemijos vardo forma. Jos kultas buvo ypač populiarus tiek Rytuose, tiek Vakaruose, o jos kapas Chalkedone traukė piligrimus.
Šv. Euphrasia Konstantinopolietė – IV–V amžiaus kilminga moteris, kuri po tėvo mirties kartu su motina persikėlė į Egiptą ir pasirinko vienuolinį gyvenimą. Ji pasižymėjo asketizmu, nuolankumu ir dvasiniu vadovavimu. Jos gyvenimas tapo dorybingumo ir pasitikėjimo Dievo Apvaizda pavyzdžiu.
Šv. Euplius Katanijietis – III amžiaus diakonas iš Katanijos (Sicilija). Jis buvo suimtas už tai, kad turėjo ir skaitė Šventąjį Raštą. Nepaisant kankinimų, atsisakė išsižadėti tikėjimo. Nukankintas už Kristaus vardą, tapo Sicilijos krikščionių drąsos simboliu.
Šv. Eusebijus Samozatietis – IV amžiaus Antiochijos vyskupas, kuris gynė Nikėjos tikėjimą prieš arijų ereziją. Dėl savo ištikimybės teisingam tikėjimui jis buvo ištremtas ir ilgus metus patyrė persekiojimus. Grįžęs į vyskupiją, toliau tvirtai vedė bendruomenę ir rūpinosi Bažnyčios vienybe.
Šv. Eustachijus – II amžiaus karys ir kankinys, pagal legendą, buvo Romos armijos vadas Placidus, kuris atsivertė į krikščionybę po mistinės patirties: medžioklės metu tarp elnio ragų išvydo kryžių. Kartu su šeima nukankintas už tikėjimą. Jo istorija tapo viena populiariausių viduramžių krikščioniškų legendų, simbolizuojanti atsivertimo galią.
Šv. Eustatijus Antiochietis – IV amžiaus Antiochijos patriarchas, žinomas dėl kovos su arijonų erezija. Jis buvo pašalintas iš pareigų dėl savo tikėjimo tvirtumo ir ištremtas. Jo mokymas ir ištikimybė teisingam tikėjimui turėjo didelę reikšmę Rytų Bažnyčiai.
Šv. Eustochija – V amžiaus Romos kilmingoji, šv. Paulos duktė, glaudžiai bendradarbiavusi su šv. Jeronimu Betliejuje. Ji buvo žinoma dėl asketiško gyvenimo, mokymosi ir Rašto studijų. Jos dvasinis gyvenimas tapo pavyzdžiu tiek moterims, tiek visiems, siekiantiems šventumo per maldą ir mokslą.
Šv. Eustochija Jeruzalietė – V amžiaus šventoji, šv. Eustochijos Betliejietės (šv. Paulos dukters) palikuonė arba to paties vardo šventosios pagerbimo forma Rytų Bažnyčioje. Ji žinoma kaip moterų, atsidavusių Rašto studijoms ir maldai, dvasinė įkvėpėja. Pagerbiama ypač Rytų krikščionių tradicijoje.
Šv. Eustochius – V amžiaus Tūro (Prancūzija) vyskupas. Jis tęsė šv. Martyno Tūriečio pradėtą darbą – rūpinosi vargšais, skleidė tikėjimą ir kovojo su pagonių likučiais savo regione. Jo ganytojiškas darbas prisidėjo prie krikščionybės įsitvirtinimo Galijoje.
Šv. Eutropija Aleksandrietė – ankstyvosios Bažnyčios šventoji, laikoma tikėjimo liudytoja ir skaistumo pavyzdžiu. Ji kentėjo per persekiojimus Aleksandrijoje. Nors istorinių duomenų mažai, jos vardas gerbiamas tiek Rytų, tiek Vakarų kalendoriuose.
Šv. Eutychijus – VI amžiaus Konstantinopolio patriarchas. Jis pasižymėjo teologiniu tvirtumu kovodamas su įvairiomis erezijomis, ypač monofizitizmu. Buvo ištremtas, bet vėliau sugrįžo į patriarchatą. Jo mokymas ir kantrybė per išbandymus tapo pavyzdžiu dvasiniams vadovams.
Šv. Euzebijus – bendras vardas, kuriuo vadinama keletas šventųjų, žinomiausi tarp jų yra Samozatietis ir Verčelietis. Jie garsėjo tikėjimo gynimu ir pastangomis saugoti Bažnyčios vienybę.
Šv. Euzebijus Bolonietis – IV amžiaus Bolonijos vyskupas, vienas pirmųjų krikščionių ganytojų šioje Italijos dalyje. Jo veikla apėmė tikėjimo sklaidą, pagonių atsivertimo skatinimą ir vargstančiųjų globą.
Šv. Euzebijus Samozatietis – IV amžiaus Samozato (dabar Turkijoje) vyskupas. Ištikimas Nikėjos tikėjimui, jis buvo ištremtas dėl kovos su arijų erezija. Jo gyvenimas liudijo tikėjimo drąsą ir rūpestį Bažnyčios mokymu.
Šv. Euzebijus Verčelietis – IV amžiaus Verčelio (Italija) vyskupas. Jis buvo vienas pirmųjų Vakarų vyskupų, kurie gyveno bendruomeniniame gyvenime kartu su kunigais, parodydamas vienuolinės drausmės pavyzdį pasauliečių dvasininkams. Kovojo su arijonų klaidomis, už tai buvo ištremtas.
Šv. Evagrijus Pontietis – IV amžiaus vienuolis ir teologas, vienas iš svarbiausių ankstyvosios vienuolinės mistikos mąstytojų. Jo raštai apie dvasinius išbandymus, nuodėmingų minčių atpažinimą ir maldos kelią iki šiol cituojami Rytų ir Vakarų vienuoliniuose bendruomenėse.
Šv. Eventijus Romietis – II amžiaus Romos kunigas ir kankinys. Pagal tradiciją, jis tarnavo popiežiaus Aleksandro I laikais ir buvo nukankintas kartu su šv. Aleksandru bei šv. Teodulo. Jo kapas pagarbiai lankytas ankstyvųjų krikščionių.
Šv. Fabiánas (Fabianus) – III amžiaus popiežius, valdęs nuo 236 iki 250 metų. Jo išrinkimas buvo laikomas stebuklingu: balandis nusileido ant jo galvos kaip Šventosios Dvasios ženklas. Jis organizavo Romos bendruomenę, įkūrė diakonų kolegijas ir rūpinosi kankinių kapais. Nukankintas per Dekijaus persekiojimus.
Šv. Fabianus – tai ta pati asmenybė kaip Šv. Fabiánas. Jo vardas dažnai rašomas skirtingomis kalbomis.
Šv. Fabiola – IV amžiaus romėnų kilmingoji, kuri po audringo jaunystės laikotarpio atsivertė į krikščionybę. Įkūrė pirmąjį ligoninę Romoje, rūpinosi ligoniais ir vargšais. Šv. Jeronimas ją mini kaip tikrosios atgailos ir meilės artimui pavyzdį.
Šv. Fara Burgundietė – VII amžiaus vienuolė ir abatė, kilusi iš kilmingos Burgundijos šeimos. Ji įkūrė Faremoutiers vienuolyną ir vadovavo bendruomenei. Fara garsėjo dvasingumu, išmintimi ir mokymu apie pašvęstą gyvenimą.
Šv. Fastrada Frankietė – IX amžiaus Frankų karalienė, Karolio Didžiojo antroji žmona. Nors jos gyvenimas dažnai minimas kaip politinių įvykių dalis, tradicija liudija, kad Fastrada pasižymėjo pamaldumu, dosnumu vargšams ir rūpesčiu vienuolynais. Kai kuriose vietinėse Vokietijos tradicijose ji gerbiama kaip šventumo pavyzdys tarp pasaulietinių valdovių.
Šv. Faustas Kordobietis – IX amžiaus kankinys iš Kordobos (dabartinė Ispanija). Jis priklausė Mozarabų bendruomenei – krikščionims, gyvenusiems musulmonų valdomoje Ispanijoje. Faustas kartu su kitais tikinčiaisiais liudijo tikėjimą iki mirties ir tapo Mozarabų Bažnyčios stiprybės simboliu.
Šv. Faustas Lionietis – II amžiaus kankinys iš Liono (dabartinė Prancūzija). Buvo vienas iš krikščionių, nukankintų per imperatoriaus Marko Aurelijaus persekiojimus. Faustas ir jo bendruomenės tikėjimo tvirtumas paliko gilų pėdsaką Galijos krikščionių atmintyje.
Šv. Faustina Kovalska – XX amžiaus lenkų vienuolė, gailestingumo apaštalė. 1930-aisiais patyrė regėjimų, kuriuose pats Jėzus pavedė jai skleisti Dievo gailestingumo žinią pasauliui. Jos dienoraštis „Dievo gailestingumas mano sieloje“ tapo vienu įtakingiausių šiuolaikinės dvasingumo literatūros kūrinių. 2000 m. kanonizuota, tapo Dievo Gailestingumo sekmadienio iniciatore ir gailestingumo simboliu visai Bažnyčiai.
Šv. Faustinas Ravenietis – V amžiaus vyskupas, vadovavęs Ravenos krikščionių bendruomenei. Jis pasižymėjo rūpesčiu neturtingaisiais ir pastoracine veikla. Nors istorinių duomenų apie jį išliko nedaug, jo vardas pagerbiamas Ravenos krikščionių tradicijoje.
Šv. Faustinas Romietis – III amžiaus kankinys, dažnai minimas kartu su šv. Jovita. Jie buvo broliai, kurie išpažino tikėjimą Romoje ir buvo nukankinti už Kristaus vardą. Jų drąsa ir ištikimybė tapo įkvėpimu daugybei ankstyvųjų krikščionių.
Šv. Feba Kenchrėjietė – Naujojo Testamento asmenybė, minėta šv. Pauliaus Laiške romiečiams. Ji buvo Kenchrėjos (Korinto uosto) Bažnyčios diakonė ir viena iš pirmųjų moterų, užimančių atsakingas pareigas krikščionių bendruomenėje. Šv. Paulius ją pagyrė už pagalbą apaštalams ir tikintiesiems.
Šv. Febronija – IV amžiaus mergelė ir kankinė iš Sirijos. Pasak tradicijos, atsisakiusi išsižadėti Kristaus, buvo kankinta ir nužudyta. Jos gyvenimas tapo skaistumo ir tikėjimo drąsos pavyzdžiu. Ji labai gerbiama Rytų krikščionių Bažnyčiose.
Šv. Felicita – vardas, kuriuo žinomos kelios šventosios kankinės. Plačiausiai gerbiama Felicita, nukankinta kartu su šv. Perpetua Kartaginoje. Ji buvo vergė, kuri, būdama nėščia, kalėjime pagimdė vaiką, o netrukus po to drąsiai žuvo amfiteatre.
Šv. Felicita Kartaginietė – tai šv. Felicita, Perpetuos draugė. Jų bendras liudijimas tapo vienu žymiausių ankstyvosios Afrikos Bažnyčios kankinystės pavyzdžių.
Šv. Felicita Romietė – II amžiaus našlė ir motina, turėjusi septynis sūnus. Visi jie buvo nukankinti kartu su motina, nes atsisakė išsižadėti tikėjimo. Jos drąsa ir ištikimybė Kristui tapo šeimos šventumo ir motiniško tikėjimo simboliu.
Šv. Feliksas Bolonietis – IV amžiaus vyskupas, kuris skleidė Evangeliją Bolonijoje (Italija). Jis pasižymėjo dvasiniu vadovavimu ir pastoraciniu darbu pirmosios krikščionių bendruomenės tarpe. Po mirties jo kapas tapo piligrimų lankoma vieta.
Šv. Feliksas Gironietis – III amžiaus kankinys iš Gironos (dabartinė Ispanija). Jis skelbė Evangeliją ir dėl tikėjimo drąsiai priėmė mirtį. Jo vardas gerbiamas Katalonijos regione kaip ištikimo tikėjimo liudytojo simbolis.
Šv. Feliksas I Romietis – popiežius, valdęs nuo 269 iki 274 metų. Jis gynė Bažnyčią prieš klaidingus mokymus ir rūpinosi tvarka Romos krikščionių bendruomenėje. Tradicija teigia, kad jis įvedė pirmąsias oficialias kankinių minėjimo šventes Bažnyčios liturgijoje.
Šv. Feliksas III – popiežius nuo 483 iki 492 metų. Jo pontifikato metu Bažnyčia susidūrė su rytų ir vakarų skilimo grėsme. Jis ryžtingai gynė teisingą tikėjimą ir siekė Bažnyčios vienybės. Įdomu, kad Feliksas III buvo šv. Grigaliaus Didžiojo, vieno žymiausių popiežių, proprosenelis.
Šv. Feliksas Kantabriškis – ankstyvasis ispanų kankinys, gyvenęs III ar IV amžiuje. Apie jo gyvenimą žinoma mažai, tačiau liaudies tradicija teigia, kad jis liudijo tikėjimą Kantabrijos regione. Pagerbiamas kaip drąsos ir ištikimybės Evangelijai simbolis.
Šv. Feliksas Lionietis – II amžiaus kankinys iš Liono (dabartinė Prancūzija). Kartu su kitais Liono kankiniais liudijo tikėjimą per žiaurius persekiojimus valdant imperatoriui Markui Aurelijui. Jo vardas išliko Galijos krikščionių atmintyje kaip tikėjimo tvirtumo pavyzdys.
Šv. Feliksas Nolietis – III amžiaus diakonas iš Nolės (Italija), pagarsėjęs kaip neturtingųjų globėjas. Pasakojama, kad jis atsisakė vyskupo pareigų, kad galėtų tarnauti vargšams. Romos persekiojimų metu slapstėsi, tačiau grįžęs toliau tarnavo bendruomenei. Po mirties buvo plačiai pagerbtas, jo kapas tapo piligrimų traukos centru.
Šv. Feliksas Romietis – kelių skirtingų Romos kankinių vardas. Dažniausiai minimas II–IV amžiaus šventasis, kuris kentėjo per pagonių persekiojimus. Jo gyvenimas liudijo pirmųjų krikščionių drąsą ir ištikimybę net mirties akivaizdoje.
Šv. Felixas I – popiežius nuo 269 iki 274 m., tas pats šventasis, kurį jau minėjome ankstesniame sąraše. Jo pontifikatas pažymėtas kankinių kulto įtvirtinimu ir Bažnyčios liturginio gyvenimo tvarkymu.
Šv. Feodora Kijevietė – XI amžiaus Rusios atsiskyrėlė, pasirinkusi griežtą asketizmo kelią Pečiorų Lavros urvuose. Ji gyveno nuolankiai, nuolat melsdamasi ir atgailaudama už tautos nuodėmes. Po mirties pradėti liudyti stebuklai, ypač pagijimai. Gerbiama tiek stačiatikių, tiek kai kuriose katalikų tradicijose kaip šventumo ir atgailos pavyzdys.
Šv. Feodora Maskvietė – XV amžiaus rusų šventoji, žinoma dėl savo dvasinio vadovavimo ir labdaros. Ji pasižymėjo ypatingu rūpesčiu našlėmis ir vargstančiaisiais Maskvoje. Jos šventumas išgarsėjo per liudijimus apie pagalbą per maldas ir stebuklus po mirties.
Šv. Feodosijus Totemietis – XVII amžiaus rusų vienuolis, Totmos miestelio šventasis. Įkūrė vienuolyną, garsėjo nuolankumu, pamaldumu ir išmintimi. Po mirties žmonės pradėjo liudyti stebuklus prie jo kapo. Gerbiamas kaip šiaurės Rusios dvasingumo pavyzdys.
Šv. Ferreolis Lionietis – III amžiaus diakonas ir kankinys iš Liono. Jis liudijo Kristų pagonių persekiojimų metu ir tapo žinomas kaip drąsos pavyzdys vietinei krikščionių bendruomenei.
Šv. Ferreolis Vienietis – IV amžiaus vyskupas iš Vieno (Prancūzija). Gynė Bažnyčios tikėjimą ir rūpinosi vargšais. Jis tapo tikėjimo stiprybės simboliu Romos imperijos žlugimo laikotarpiu.
Šv. Ferutijus Vienietis – Ferreolio draugas ir bendras kankinys. Kartu jie abu kentėjo už Evangeliją ir buvo nukankinti. Šių dviejų šventųjų atminimas išliko gyvas Prancūzijos krikščionių bendruomenėse.
Šv. Fevronija Nisibietė – IV amžiaus mergelė ir kankinė iš Nisibio (dabartinė Turkija). Ji pasižymėjo išmintimi ir nuolankumu. Atsisakiusi pagoniškų santuokų pasiūlymų ir stabų garbinimo, buvo kankinta ir nužudyta. Labai gerbiama Rytų krikščionių Bažnyčiose, ypač kaip skaistumo ir tikėjimo tvirtumo pavyzdys.
Šv. Fidelis Sigmaringietis – XVII amžiaus pranciškonas, garsėjęs pamokslų išmintimi ir drąsa kovojant su reformacijos klaidomis. Jis buvo pasiųstas į Šveicarijos kalnus skelbti Evangeliją, kur kalvinistų sukilėlių buvo nužudytas. Jis tapo misionierių ir tikėjimo gynėjų globėju.
Šv. Filaretas Černigovietis – XIX amžiaus vyskupas, žinomas dėl teologinio raštingumo, ganytojiško jautrumo ir neturtingųjų globos. Jis skatino švietimą, rūpinosi našlaičiais ir ligoniais. Po mirties plačiai liudyti stebuklai jo užtarimu.
Šv. Filaretas Maskvos – XIX amžiaus Maskvos metropolitas, vienas žymiausių Rusijos stačiatikių teologų. Jis pasižymėjo giliu raštingumu, parašė „Stačiatikių tikėjimo katekizmą“, kuris buvo pripažintas net už Rusijos ribų. Jo gyvenimas liudijo tikėjimo išmintį ir pastoracinę meilę žmonėms.
Šv. Filomena – III ar IV amžiaus mergelė ir kankinė, kurios kapo atradimas XIX amžiuje sužadino platų pamaldumą. Pasakojama, kad ji atsisakė santuokos su Romos imperatoriumi ir dėl to patyrė žiaurius kankinimus. Nors jos istoriniai duomenys negausūs, ji tapo galingo užtarimo simboliu, ypač vaikams, jaunimui ir sergantiems.
Šv. Filomena Romietė – III arba IV amžiaus mergelė ir kankinė. Nors apie jos gyvenimą tikslių istorinių šaltinių nėra, XIX amžiuje atrastos jos relikvijos Romos Priscilės katakombose sukėlė didelį pamaldumą. Tikima, kad ji kentėjo už atsisakymą išsižadėti skaistumo ir krikščioniško tikėjimo. Tapusi plačiai gerbiama šventąja, ji laikoma jaunimo, studentų ir sergančiųjų globėja.
Šv. Flavia Domitila – I amžiaus Romos krikščionė, imperatoriaus Vespasiano šeimos narė. Ji atsivertė į krikščionybę ir dėl tikėjimo buvo ištremta į Pontines salas. Tradicija sako, kad galiausiai ji tapo kankine. Jos vardu pavadintos žymiosios Domitilos katakombos Romoje, kur ilsisi daugybė ankstyvųjų krikščionių.
Šv. Flavia Romietė – kartais tapatinama su šv. Flavia Domitila arba kita kilminga romėne kankine. Jos vardas įtrauktas į seniausius Bažnyčios martirologus kaip tikėjimo liudytojos, ištikimos Evangelijai net mirties akivaizdoje.
Šv. Flora – IX amžiaus Mozarabų krikščionė iš Kordobos. Ji buvo viena iš vadinamųjų Kordobos kankinių. Už atsisakymą išsižadėti Kristaus islamo valdžios akivaizdoje buvo suimta ir nužudyta. Jos gyvenimas liudijo tikėjimo tvirtumą ir skaistumo idealus.
Šv. Floras – dažnai minimas kartu su broliu Laurus. Abu buvo III amžiaus akmenskaldžiai, tapę krikščionimis ir dėl tikėjimo nužudyti. Jų istorija plačiai gerbiama senųjų slavų kraštuose, ypač Rusijoje, Ukrainoje ir net Lietuvoje.
Šv. Floras ir Laurus – broliai kankiniai, dirbę statant šventyklą, kurią vėliau pavertė bažnyčia. Už atsisakymą garbinti stabus buvo žiauriai nukankinti. Rytų tradicijoje jie laikomi arklių ir gyvulių globėjais, o jų kultas buvo paplitęs ir Lietuvoje senosiose slavų bendruomenėse.
Šv. Fortunatas Bolonietis – III–IV amžiaus Bolonijos kankinys. Jis liudijo tikėjimą pagonių persekiojimų laikais. Jo relikvijos tapo Bolonijos krikščionių stiprybės simboliu.
Šv. Fortunatas Lionietis – II amžiaus kankinys iš Liono, žuvęs kartu su kitais Liono kankiniais per Marko Aurelijaus persekiojimus. Jo vardas įtrauktas į seniausius Galijos Bažnyčios martirologus.
Šv. Fotijus Konstantinopolietis – IX amžiaus patriarchas, vienas iškiliausių Bizantijos teologų ir Bažnyčios diplomatų. Jis gynė Ortodoksų tikėjimą prieš klaidingus mokymus ir prisidėjo prie slavų krikščionybės plitimo, palaimindamas šv. Kirilo ir Metodijaus misijas. Rytų Bažnyčiose laikomas Bažnyčios tėvu ir mokytoju.
Šv. Fotina Samarietė – pagal Evangeliją pagal Joną, Samarijos moteris, kuri prie šulinio sutiko Jėzų. Po pokalbio su Juo ji tapo viena pirmųjų Evangelijos skelbėjų savo krašte. Tradicija teigia, kad vėliau Fotina tapo misioniere ir mirė kankinystės mirtimi. Ji gerbiama kaip tikėjimo atsivertimo ir Evangelijos skleidimo simbolis.
Šv. Fotinas Lionietis – II amžiaus Liono vyskupas, kankinys. Jis buvo vienas pirmųjų krikščionių ganytojų Galijoje, žinomas dėl Evangelijos skelbimo ir drąsos persekiojimų metu. Jo mirtis tapo Liono krikščionių bendruomenės tvirtumo ženklu.
Šv. Fotius Kijevietis – XV amžiaus Kijevo metropolitas, stačiatikių Bažnyčios šventasis. Jis pasižymėjo ganytojiška meile, kovojo prieš dvasinį aplaidumą ir skatino tikėjimo atsinaujinimą. Po mirties buvo pagerbtas kaip išmintingas ir šventas ganytojas.
Šv. Fridesvida Oksfordietė – VIII amžiaus anglų abatė ir atsiskyrėlė, Oksfordo miesto globėja. Ji įkūrė vienuolyną ir pasižymėjo šventumu, skaistumu bei gebėjimu gydyti sergančiuosius. Jos vardas iki šiol siejamas su Oksfordo miesto istorija.
Šv. Fridolinas – VI amžiaus airių misionierius, dar vadinamas „Reino apaštalu“. Jis evangelizavo Vokietijos Reino regioną, įkūrė vienuolynus ir skelbė Evangeliją pagonių žemėse. Jo atminimas gyvas Šveicarijoje ir pietų Vokietijoje.
Šv. Fulgencijus Ruspieietis – VI amžiaus Šiaurės Afrikos vyskupas ir teologas. Jis kovojo su arijų erezija ir stiprino Bažnyčios mokymą apie Šventąją Trejybę bei malonę. Jo raštai iki šiol vertinami dėl aiškumo ir dvasinės įžvalgos.
Šv. Gabrielis Dievo Motinos – XIX amžiaus italų passionistas (Kančios ordino vienuolis), gimęs kaip Francesco Possenti. Nors jaunas mėgavosi pasaulio malonumais, atsivertė ir pasirinko pašvęstą gyvenimą. Mirė būdamas vos 24-erių, bet jo gili malda ir meilė Jėzui bei Marijai paliko gilų dvasinį palikimą.
Šv. Gabrielis Possenti – tai tas pats Šv. Gabrielis Dievo Motinos, kuris laikomas jaunimo, seminaristų ir studentų globėju. Jo gyvenimas liudija, kaip greitai šventumas gali būti pasiektas nuoširdžiai atsiliepus į Dievo kvietimą.
Šv. Gajus – III amžiaus popiežius, valdęs nuo 283 iki 296 metų. Jo pontifikatas sutapo su palyginti ramesniu laikotarpiu Romoje prieš naujus persekiojimus. Jis stiprino Bažnyčios struktūrą ir rūpinosi naujai atsivertusiųjų dvasiniu ugdymu. Vėliau buvo pagerbtas kaip kankinys.
Šv. Galas – VI amžiaus airių kilmės vienuolis, vienas žymiausių Airijos misijų veikėjų žemyne. Išvyko su šv. Kolumbanu evangelizuoti Europą. Įkūrė Šv. Galo abatiją dabartinėje Šveicarijoje, kuri tapo svarbiu kultūros ir tikėjimo centru. Jo gyvenimas liudijo vienuoliško nuolankumo ir drąsios misijos dvasią.
Šv. Galas Klermonietis – V amžiaus vyskupas iš Klermono (Prancūzija). Garsėjo savo ganytojišku rūpesčiu ir drąsa kovojant su pagonių likučiais Galijoje. Jo veikla prisidėjo prie tikėjimo įsitvirtinimo regione.
Šv. Galas Šveicaras – tai tas pats Šv. Galas, Airijos misionierius, kurio vardas tapo svarbiu krikščionybės simboliu Šveicarijoje. Jo įkurtas vienuolynas davė pradžią net miestui – Sankt Galenas.
Šv. Gamalielis Jeruzalietis – I amžiaus žydų įstatymų mokytojas, minimas Apaštalų darbuose kaip šv. Pauliaus mokytojas. Nors pats nebuvo krikščionis, tradicija sako, kad jis vėliau priėmė Kristų ir buvo laikomas pirmųjų Jeruzalės Bažnyčios rėmėju.
Šv. Gedeonas Kijevietis – XI amžiaus Rusios vienuolis, gyvenęs Pečiorų Lavroje. Žinomas dėl nuolankumo ir maldos gyvenimo. Po mirties jo kapas tapo stebuklų vieta, o pats šventasis buvo gerbiamas kaip dvasinio nuolankumo pavyzdys.
Šv. Gelasija Romietė – III arba IV amžiaus kankinė. Nors apie jos gyvenimą išlikę mažai duomenų, ji pagerbiama kaip viena iš pirmųjų Romos tikėjimo liudytojų.
Šv. Gelazijus I – popiežius nuo 492 iki 496 metų. Žinomas dėl savo ryžtingos gynybos prieš pasaulietinę valdžią, pabrėžęs Bažnyčios dvasinę nepriklausomybę. Jo raštai formavo ankstyvosios Bažnyčios mokymą apie popiežiaus vaidmenį ir liturgiją. Taip pat jam priskiriamas ankstyvųjų liturginių tekstų rinkinių sudarymas.
Šv. Genadijus Konstantinopolietis – V amžiaus patriarchas. Jis buvo žinomas dėl pastangų sutaikyti įvairias teologines kryptis ir dėl savo šventumo bei teologinio nuosaikumo. Jo valdymo metu Bažnyčioje buvo ieškoma vienybės tarp besiskiriančių tikėjimo aiškinimų.
Šv. Genesijus Arlietis – IV amžiaus Arlio (dabartinė Prancūzija) vyskupas. Kankinystės metu liudijo ištikimybę Kristui. Jis buvo gerbiamas tiek Galijoje, tiek platesniuose krikščionių bendruomenėse.
Šv. Genesijus Romietis – III amžiaus kankinys, kuris, pagal tradiciją, buvo aktorius. Vaidindamas krikšto sceną teatre, patyrė tikrą atsivertimą. Atsisakęs išsižadėti naujai surasto tikėjimo, jis buvo nukankintas. Laikomas aktorių ir komikų globėju.
Šv. Genovaitė – taip pat žinoma kaip Šv. Genovefa Paryžietė.
Šv. Genovefa Paryžietė – V amžiaus Paryžiaus globėja. Būdama jauna atsisakė santuokos ir pasirinko pašvęstą gyvenimą. Garsėjo pamaldumu, stebuklais ir drąsa. Kai miestui grėsė hunų puolimas, ji ragino gyventojus nepalikti miesto ir melstis. Paryžius buvo išgelbėtas, o Genovefa tapo jo amžinąja globėja.
Šv. Georgijus – III amžiaus karys ir kankinys, žinomas kaip šv. Jurgis. Pagal legendą, nužudė slibiną ir išgelbėjo miestą, simbolizuodamas Kristaus pergalę prieš blogį. Jo kultas plačiai paplitęs visame krikščioniškame pasaulyje, jis laikomas karių, žemdirbių ir įvairių miestų globėju, taip pat pagerbiamas Lietuvoje.
Šv. Germanas Auxerre’ietis – V amžiaus Prancūzijos vyskupas, žinomas kaip pagonių atsivertimo ir Bažnyčios drausmės gynėjas. Jis keliavo į Britaniją kovoti su pelagianizmo erezija ir sustiprino tikėjimą tarp britų genčių.
Šv. Germanas Konstantinopolietis – VIII amžiaus patriarchas, vienas žymiausių ikonų gerbimo gynėjų Bizantijoje. Jo pastangos prieš ikonoklazmo ereziją padėjo išsaugoti šventųjų paveikslų vietą Bažnyčios liturgijoje ir maldoje. Laikomas teologijos ir bažnytinės išminties pavyzdžiu.
Šv. Germanas Oserietis – kitas Šv. Germanas Auxerre’ietis vardo variantas. Auxerre ir Oseris yra tas pats miestas (lotyniškas ir prancūziškas pavadinimai).
Šv. Germanas Paryžietis – VI amžiaus Paryžiaus vyskupas. Žinomas kaip vargšų gynėjas, taikdarys ir nuolankumo pavyzdys. Jo rūpesčiu buvo pastatyta Šv. Vincento bazilika, vėliau pavadinta jo vardu – Šv. Germano (Saint-Germain-des-Prés) bažnyčia.
Šv. Gertrūda Altenbergietė – XIII amžiaus vokiečių vienuolė, šv. Elžbietos Vengrės duktė. Būdama dar vaikas įžengė į Altenbergo vienuolyną ir tapo abatė. Ji garsėjo išmintimi, pamaldumu ir rūpinimusi vargšais. Po mirties pradėta gerbti kaip šventumo ir ištikimybės pašvęstam gyvenimui pavyzdys.
Šv. Gertrūda Didžioji – XIII amžiaus benediktinė vienuolė, viena iš ryškiausių viduramžių mistikių. Garsėjo giliu Švenčiausiosios Jėzaus Širdies pamaldumu, mistinėmis patirtimis ir teologiniais raštais. Jos kūriniai, ypač „Dangaus pasiuntinys“, tapo dvasinės literatūros šedevrais. Ji vadinama „didžiąja“ dėl nepaprasto dvasinio palikimo.
Šv. Gertrūda Helftietė – tai kitas Šv. Gertrūdos Didžiosios vardas, nes ji gyveno Helftos vienuolyne. Abu vardai žymi tą pačią žymiąją mistikę.
Šv. Gertrūda iš Nivelles – VII amžiaus abatė, šv. Ittos ir šv. Pepino dukra. Kartu su motina įkūrė Nivelles vienuolyną dabartinėje Belgijoje. Garsėjo svetingumu piligrimams, vargšų globa ir dvasine išmintimi. Po mirties buvo plačiai gerbiama, ypač kaip keliautojų ir sodo gyvūnų globėja.
Šv. Gertrūda Nivelsietė – tai ta pati Šv. Gertrūda iš Nivelles. Abi formos vartojamos tiek belgų, tiek prancūzų ir lotynų tradicijose.
Šv. Gervazijus Milanietis – II amžiaus kankinys, šv. Protazijaus brolis. Abu broliai buvo nukankinti už tikėjimą Milane. Jų kapas buvo atrastas šv. Ambraziejaus laikais ir tapo stebuklų vieta. Jie laikomi tikėjimo ištvermės ir broliškos vienybės simboliais.
Šv. Getulijus Romietis – II amžiaus Romos kankinys. Pagal tradiciją, buvęs kariuomenės vadas, atsivertęs į krikščionybę. Kartu su keturiais sūnumis liudijo tikėjimą ir buvo nukankintas. Jo istorija tapo šeimos šventumo pavyzdžiu.
Šv. Gianna Beretta Molla – XX amžiaus italų gydytoja, motina ir šventoji. Sunkios nėštumo komplikacijos metu atsisakė gydymo, kuris būtų išgelbėjęs jos gyvybę, bet sukėlęs pavojų negimusiam vaikui. Pasirinko savo dukters gyvybę ir mirė po gimdymo. 2004 m. kanonizuota kaip šeimų, motinų ir gydytojų globėja.
Šv. Gildas Išminčius – VI amžiaus britų vienuolis ir teologas. Parašė veikalą „Apie Britanijos griūtį“, kuriame ragino karalius ir dvasininkus atsinaujinti dorybėse. Gildas žinomas kaip vienas pirmųjų Didžiosios Britanijos krikščionių rašytojų ir išminties simbolis.
Šv. Gisela Bavarietė – XI amžiaus Vengrijos karalienė, šv. Henriko II sesuo ir šv. Stepono Vengro žmona. Ji prisidėjo prie krikščionybės plitimo Vengrijoje, skatino vienuolynų ir mokyklų steigimą. Po vyro mirties tapo vienuole. Pagerbiama kaip krikščioniškos valdovės ir motinos pavyzdys.
Šv. Gleb Kijevietis – XI amžiaus kunigaikštis, šv. Vladimiro Didžiojo sūnus. Kartu su broliu Borisu tapo pirmųjų Rusios krikščionių kankinių pora. Jie atsisakė smurto politiniuose konfliktuose ir buvo nužudyti. Pagerbiami kaip taikos ir tikėjimo liudytojai.
Šv. Goaras – VII amžiaus vienuolis ir misionierius Reino regione. Gyveno atsiskyrėlio gyvenimą, garsėjo išmintingais patarimais ir pagalba vargšams. Jo atsiskyrėlija vėliau tapo Goaro miesteliu, kurio globėju jis laikomas.
Šv. Gordianas Romietis – IV amžiaus kankinys. Pagal tradiciją, buvo romėnų teisėjas, kuris atsivertė tardydamas krikščionį ir pats tapo tikėjimo liudytoju. Nukankintas už atsisakymą išsižadėti Kristaus.
Šv. Gorgonia – IV amžiaus krikščionė, šv. Grigaliaus Nazianzietio sesuo. Ji garsėjo skaistumu, nuolankumu ir labdara. Po mirties buvo plačiai gerbiama kaip šventosios žmonos ir motinos pavyzdys.
Šv. Gorgonija Nazianzietė – tai ta pati Šv. Gorgonia, šv. Grigaliaus Nazianzietio šeimos narė, kurios dorybės įkvėpė ne tik jos artimuosius, bet ir visą ankstyvąją Bažnyčią.
Šv. Gotšalkas – IX amžiaus saksų karališkos kilmės misionierius, Wendų (slavų) kunigaikštis. Atsivertęs į krikščionybę, stengėsi skleisti tikėjimą savo tautai. Buvo nužudytas per pagonių sukilimą. Pagerbiamas kaip misionieriaus ir valdovo, siekusio taikos bei dvasinės reformos, pavyzdys.
Šv. Gregorijus I Didysis – VI amžiaus popiežius, laikomas vienu iš keturių didžiųjų Vakarų Bažnyčios tėvų. Jis pertvarkė Romos Bažnyčios liturgiją (iš jos išaugo vadinamasis gregorijoniškas choralas), sustiprino misijas, ypač Anglijoje, ir parašė garsiąją Regula Pastoralis – vadovėlį ganytojams. Jo pontifikatas ženklino pereinamąjį laikotarpį tarp Antikos ir viduramžių. Popiežius Gregorijus Didysis laikomas Bažnyčios mokytoju ir gailestingumo simboliu.
Šv. Grigalius Didysis – tai tas pats Šv. Gregorijus I Didysis. Abi formos vartojamos skirtinguose šaltiniuose.
Šv. Grigalius Nazianzietis – IV amžiaus Graikijos Bažnyčios tėvas, žymus teologas ir poetas. Jis gynė Trejybės mokymą prieš arijonų ereziją. Jo kalbos ir raštai laikomi teologinės minties šedevrais. Rytų Bažnyčia jį vadina Teologu, o Vakarų Bažnyčia gerbia kaip didį mąstytoją ir šventumo pavyzdį.
Šv. Grigalius Nysietis – šv. Bazilijaus Didžiojo brolis, IV amžiaus vyskupas ir vienas iš Kapadokijos tėvų. Giliai tyrinėjo Dievo slėpinį, žmogaus sielos kilmę ir šventėjimo kelią. Jo mintys apie žmogaus augimą Dievo pažinime iki šiol cituojamos tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčios teologijoje.
Šv. Grigalius Palamas – XIV amžiaus vienuolis ir Solunės (Tesalonikų) arkivyskupas. Gynė kontempliatyvios maldos mokymą (hesichazmą), mokydamas apie Dievo malonės patirtį kaip tikrojo Dievo pažinimo kelią. Jo raštai iki šiol yra Rytų krikščioniškosios mistikos pagrindas.
Šv. Gunteris – XI amžiaus čekų kilmingasis, atsivertęs į atsiskyrėlio gyvenimą. Įkūrė kelis vienuolynus ir gyveno griežtą asketinį gyvenimą miškuose. Po mirties buvo pagerbtas kaip šventumo, nuolankumo ir atsivertimo pavyzdys.
Šv. Haimradas – XI amžiaus vokiečių atsiskyrėlis ir piligrimas. Garsėjo pamaldumu, išmintimi ir pranašystėmis. Nors neturėjo aukštojo mokslo, buvo laikomas dvasiniu vadovu daugeliui žmonių.
Šv. Harlinda Maaseikietė – VIII amžiaus vienuolė, kartu su seserimi Herlinda įkūrė Maaseiko vienuolyną dabartinėje Belgijoje. Ji gyveno skaistų ir pamaldų gyvenimą, o po mirties buvo plačiai gerbiama dėl užtarimu įvykusių stebuklų.
Šv. Hathumoda Gandersheimietė – IX amžiaus pirmoji Gandersheimo vienuolyno abatė Vokietijoje. Ji pasižymėjo išmintimi, maldingumu ir rūpinosi vienuolyno švietėjiška veikla. Po mirties pradėta gerbti kaip šventumo ir moterų dvasinės lyderystės pavyzdys.
Šv. Hedviga (Jadvyga) Karalienė – XIV amžiaus Lenkijos ir Lietuvos karalienė. Žinoma dėl pamaldumo, gailestingumo ir diplomatinės išminties. Ji skatino krikščionybės plitimą Lietuvoje ir rėmė mokslą bei kultūrą. 1997 m. kanonizuota ir iki šiol laikoma Lenkijos bei Lietuvos globėja.
Šv. Hedviga Brandenburgietė – XII–XIII amžiaus Silezijos kunigaikštienė, šv. Hedvigos Silezietės marčia. Garsėjo gailestingumu ir labdaros darbais. Nors oficialiai nekanonizuota visuotinėje Bažnyčioje, kai kuriuose regionuose buvo pagerbiama kaip šventoji.
Šv. Hedviga Karalienė – tai tas pats asmuo kaip Šv. Hedviga (Jadvyga) Karalienė.
Šv. Hedviga Silezietė – XII amžiaus kunigaikštienė, šv. Henriko II žmonos motina. Po vyro mirties pasirinko gyvenimą Trečiajame pranciškonų ordine. Garsėjo ypatingu nuolankumu, ligonių ir neturtingųjų globa. Ji laikoma Silezijos ir našlių globėja.
Šv. Hemma Gurkiškė – XI amžiaus Austrijos ir Karyntijos kilmingoji. Po vyro ir vaikų netekimo paskyrė gyvenimą Bažnyčiai: steigė vienuolynus, bažnyčias ir rėmė vargšus. Gerbiama kaip Gailestingumo motina, ypač Austrijoje ir Slovėnijoje.
Šv. Henrikas II – XI amžiaus Šventosios Romos imperatorius. Valdė teisingai ir nuolankiai, skatino vienuolynų reformą, rėmė Bažnyčios misijas. Po žmonos šv. Kunigundos mirties gyveno maldos ir labdaros kupiną gyvenimą. Paskelbtas šventuoju kaip pavyzdys krikščioniškam valdovui.
Šv. Henris Newmanas – XIX amžiaus anglų dvasininkas, iš pradžių anglikonas, vėliau atsivertė į katalikybę. Garsus teologas, filosofas, poetas. Jo raštai apie sąžinės vaidmenį, tikėjimo ir proto santykį padarė didžiulę įtaką Bažnyčiai. 2019 m. kanonizuotas.
Šv. Henris Valpolas – XVI amžiaus anglas jėzuitas, persekiojimų metu slapta veikęs Anglijoje. Suimtas, kankintas ir nužudytas už tikėjimą. Pagerbiamas kaip Anglijos kankinių grupės narys ir drąsaus Evangelijos liudytojo pavyzdys.
Šv. Herlinda Maaseikietė – VIII amžiaus vienuolė, šv. Harlindos sesuo. Kartu su ja įkūrė Maaseiko vienuolyną. Po mirties jų abiejų kapai tapo pamaldumo ir stebuklų vieta.
Šv. Hermanas Aliaskietis – XVIII–XIX amžiaus rusų vienuolis, išsiųstas į Aliaską skleisti Evangelijos tarp vietos tautų. Gyveno atsiskyrėlio gyvenimą, rūpinosi neturtingaisiais ir gindavo čiabuvius nuo kolonistų išnaudojimo. Laikomas Aliaskos globėju.
Šv. Hilarijus – IV amžiaus Poatjė (Prancūzija) vyskupas ir Bažnyčios mokytojas. Gynė ortodoksinį tikėjimą prieš arijonų ereziją, rašė teologinius traktatus apie Šventąją Trejybę. Jo raštai iki šiol vertinami už teologinį aiškumą ir dvasinę išmintį.
Šv. Hilarijus Piktavietis – tai Šv. Hilarijus Poatjė, IV amžiaus vyskupas. Jis buvo vienas svarbiausių kovotojų prieš arijonų ereziją Vakaruose, žymus teologas ir Bažnyčios mokytojas. Jo raštai apie Šventąją Trejybę iki šiol vertinami kaip aiškūs ir dvasiniai gilūs.
Šv. Hilda Vitbietė – VII amžiaus anglosaksų abatė, Vitbio vienuolyno steigėja ir vadovė. Po atsivertimo į krikščionybę tapo viena iškiliausių Šiaurės Anglijos dvasinių moterų. Jos vadovaujamas vienuolynas tapo mokslo ir šventumo centru, kur augo daug būsimų vyskupų ir šventųjų.
Šv. Hildegarda Bingenietė – XII amžiaus vokiečių benediktinė vienuolė, mistikė, kompozitorė, gamtos mokslų tyrinėtoja ir teologė. Ji parašė vizijų aprašymus (Scivias), sukūrė giesmių, rašė apie mediciną ir gamtos mokslus. Kanonizuota ir paskelbta Bažnyčios mokytoja. Jos kūryba dar ir šiandien žavi tiek mokslininkus, tiek menininkus.
Šv. Hildegarda Rupertsbergietė – tai ta pati Šv. Hildegarda Bingenietė, nes Rupertsbergo vienuolynas buvo jos pagrindinė veiklos vieta.
Šv. Hildelita Barkingietė – VIII amžiaus anglų vienuolė, šv. Ethelburgos sesuo. Ji buvo Barkingo vienuolyno abatė, garsėjusi dvasiniu vadovavimu ir rūpesčiu vargšais. Po mirties buvo pagerbta kaip šventumo ir asketizmo pavyzdys.
Šv. Hipolitas Romietis – III amžiaus teologas ir kankinys. Pradžioje buvo opozicijoje popiežiui, bet vėliau susitaikė ir pats tapo kankiniu per pagonių persekiojimus. Jo teologiniai raštai apie Bažnyčios discipliną ir apokaliptines temas buvo plačiai žinomi ankstyvojoje krikščionybėje.
Šv. Honoratas Arlietis – IV–V amžiaus vienuolis, Lerino vienuolyno steigėjas, vėliau Arlio vyskupas. Jo vienuolynas tapo vienu iš svarbiausių dvasinių centrų Vakarų Europoje. Honoratas pasižymėjo nuolankumu, gailestingumu ir vienuolių dvasinio ugdymo gebėjimu.
Šv. Hormizdas – popiežius nuo 514 iki 523 m. Jo pontifikato metu buvo siekiama atkurti vienybę tarp Rytų ir Vakarų Bažnyčių po Akakijaus schizmos. Hormizdas garsėjo diplomatiniais sugebėjimais ir ištikimybe ortodoksiniam tikėjimui.
Šv. Hrotsvita Gandersheimietė – X amžiaus vienuolė, poetė ir dramaturgė iš Gandersheimo vienuolyno (Vokietija). Pirmoji žinoma moteris dramaturgė Europoje po antikos. Jos raštai derino krikščioniškas vertybes ir klasikinės literatūros formas. Nors oficialiai nekanonizuota, ji buvo ir tebėra gerbiama kaip dvasinės išminties ir kūrybiškumo pavyzdys.
Šv. Hubertas Lježietis – VIII amžiaus Lježo vyskupas, medžiotojų globėjas. Legenda pasakoja, kad medžioklėje jam pasirodė elnias su kryžiumi tarp ragų, tai paskatino atsivertimą. Jis paskyrė gyvenimą Evangelijos skelbimui ir rūpinosi neturtingaisiais.
Šv. Hugo Linietis – XII amžiaus vyskupas, valdęs Liną (Prancūzija). Jis garsėjo ganytojišku rūpesčiu, asketišku gyvenimu ir labdara vargšams. Po mirties pradėti liudyti stebuklai, o jo kapas tapo piligrimų vieta.
Šv. Hugolinas – XIII amžiaus italų šventasis, Trečiojo pranciškonų ordino narys. Pasirinko neturtą, skaistumą ir maldos gyvenimą. Garsėjo gailestingumu vargšams ir nuolankumu. Jo atminimas ypač gerbiamas Umbrijos regione.
Šv. Humbertas – VII amžiaus misionierius, vienas iš šv. Vilibrordo bendradarbių, evangelizavęs Fryzų žemes (dabartinės Nyderlandų teritorija). Jo veikla prisidėjo prie krikščionybės plitimo šiaurės Vakarų Europoje.
Šv. Ieva – pirmoji moteris pagal Senojo Testamento Pradžios knygą, visos žmonijos motina. Krikščionių ir žydų tradicijoje Ieva laikoma gyvybės pradžios simboliu. Nors dėl nuodėmės kritimo ji tapo žmonijos nuodėmingumo simboliu, kartu ji yra ir atpirkimo plano dalis, nes iš jos kilusi visa žmonija, kurią atpirko Kristus.
Šv. Ignacas Antiochietis – I amžiaus pabaigos – II amžiaus pradžios Antiochijos vyskupas ir kankinys. Keliaudamas į Romą kankinystės link parašė laiškus, kuriuose mokė apie Eucharistijos svarbą, vyskupų vaidmenį ir Bažnyčios vienybę. Jo raštai iki šiol yra ankstyvosios Bažnyčios mokymo perlas.
Šv. Ignacas Lojola (Lojolietis) – XVI amžiaus ispanų kilmingasis, jėzuitų ordino įkūrėjas. Po sunkios traumos atsivertė ir pašventė gyvenimą Kristui. Jo parašyti Dvasiniai pratimai iki šiol naudojami dvasinėse rekolekcijose visame pasaulyje. Jėzuitų ordinas suvaidino svarbų vaidmenį švietime, misionierių veikloje ir Bažnyčios reformoje.
Šv. Imelda Bolonietė – XIV amžiaus italų dominikonė, laikoma vaikų ir Pirmosios Komunijos globėja. Ji nuo mažumės troško priimti Eucharistiją, bet to meto papročiai to neleido vaikams. Pasakojama, kad per vienas Mišias Eucharistijos ostija stebuklingai nusileido virš jos galvos – Imelda priėmė Komuniją ir iškart mirė ekstazėje. Jos gyvenimas tapo vaikų šventumo ir eucharistinio pamaldumo pavyzdžiu.
Šv. Innokentijus Aliaskietis – XIX amžiaus rusų stačiatikių misionierius, Aliaskos vyskupas ir vėliau Maskvos metropolitas. Garsėjo misionieriška veikla tarp Aliaskos čiabuvių: vertė Šventąjį Raštą ir liturginius tekstus į vietines kalbas, gynė vietinių gyventojų teises. Gerbiamas tiek stačiatikių, tiek katalikų bendruomenėse kaip uolus misionierius ir gailestingas ganytojas.
Šv. Innokentijus Irkutskietis – XVIII amžiaus Rusijos stačiatikių vyskupas, tarnavęs Sibire. Skelbė Evangeliją tarp vietinių tautų, skatino švietimą ir labdarą. Gerbiamas kaip Rytų Sibiro apaštalas, kurio darbai prisidėjo prie krikščionybės sklaidos plačiose Rusijos teritorijose.
Šv. Inocentas I – popiežius nuo 401 iki 417 m. Jo pontifikato metu Bažnyčia susidūrė su barbarų invazijomis ir įvairiomis teologinėmis krizėmis. Jis stipriai gynė Romos vyskupo autoritetą ir padėjo formuoti Bažnyčios discipliną. Dalyvavo diskusijose su šv. Augustinu ir kitais didžiaisiais teologais.
Šv. Inocentas Romietis – dažnai siejamas su Inocentu I arba kitais popiežiais Inocentais. Paprastai turimas omenyje Inocentas I, kuris išgarsėjo savo ganytojišku rūpesčiu ir teologine išmintimi.
Šv. Ioanas Šanchajietis – XX amžiaus stačiatikių vyskupas, gimęs Ukrainoje. Tarnavo Rusų Stačiatikių Bažnyčioje tremtyje, ganytojiškai veikė Prancūzijoje, Filipinuose ir JAV. Garsėjo šventumu, labdara, stebuklais ir mistiniu įžvalgumu. Po mirties greitai pradėtas gerbti kaip šventasis, ypač tarp rusų diasporos.
Šv. Ipolitui Romos – III amžiaus teologas, rašytojas ir kankinys. Iš pradžių kritikavo popiežiaus sprendimus, bet vėliau susitaikė su Bažnyčia. Jo raštai apie liturgiją, Šventojo Rašto aiškinimą ir antikristą tapo ankstyvosios Bažnyčios teologijos kertiniais darbais. Nukankintas per pagonių persekiojimus.
Šv. Irenė Tesalonikietė – IV amžiaus mergelė ir kankinė, nukankinta už atsisakymą garbinti stabus. Ji, kartu su seserimis Agape ir Chionija, liudijo tikėjimo tvirtumą per Diokletiano persekiojimus. Gerbiama tiek Rytų, tiek Vakarų Bažnyčioje.
Šv. Ireniejus – II amžiaus Bažnyčios tėvas, teologas ir misionierius. Kovodamas su erezijomis, pabrėžė apaštališkos tradicijos ir vyskupų paveldėjimo svarbą. Jo veikalas Adversus Haereses („Prieš erezijas“) iki šiol laikomas vienu svarbiausių ankstyvosios apologetikos kūrinių.
Šv. Ireniejus Lionietis – tai tas pats Šv. Ireniejus, Liono vyskupas. Jis ypač prisidėjo prie tikėjimo aiškumo ir Bažnyčios vienybės gynimo anksčiausiais krikščionybės amžiais. 2022 m. paskelbtas Bažnyčios mokytoju.
Šv. Irmina Oerenietė – VIII amžiaus vienuolė, abatė, kilusi iš frankų karališkosios šeimos. Ji įkūrė Oereno vienuolyną prie Triero. Garsėjo pamaldumu, dosnumu ir dvasiniu vadovavimu. Gerbiama kaip moterų vienuolinių bendruomenių globėja.
Šv. Isidoras Pelusiotas – V amžiaus egiptietis vienuolis ir teologas. Rašė daugybę laiškų, kuriuose aiškino Raštą ir patarinėjo dvasiniais klausimais. Jo išmintis padarė didelę įtaką tiek rytų, tiek vakarų dvasinei tradicijai.
Šv. Iulita iš Ikonijos – IV amžiaus moteris, kartu su sūnumi Kvadratu nukankinta už tikėjimą. Ji laikoma motinų ir našlių globėja. Jos istorija liudija apie tikėjimo drąsą šeimos aplinkoje.
Šv. Izaokas Joguesas – XVII amžiaus prancūzų jėzuitas, misionierius Šiaurės Amerikoje. Skelbė Evangeliją tarp irokėzų ir kitų indėnų genčių. Patyrė žiaurius kankinimus, bet grįžo į misijas. Galiausiai nužudytas ir tapo Šiaurės Amerikos kankinių globėju.
Šv. Izidorius Chijietis – VII amžiaus egiptietis vienuolis, žinomas dėl išminties ir asketiško gyvenimo. Jo laiškai ir pamokymai apie dvasinį tobulėjimą buvo plačiai skaitomi tiek Rytų, tiek Vakarų krikščionių tarpe.
Šv. Izidorius Sevilietis – VI–VII amžiaus ispanų arkivyskupas ir mokytojas. Parašė Etymologiae – pirmąją viduramžių enciklopediją. Jis siekė išsaugoti Antikos mokslą ir pritaikyti jį krikščioniškai kultūrai. Laikomas mokslininkų, bibliotekininkų ir interneto globėju.
Šv. Jadvyga Karalienė – tai Šv. Hedviga (Jadvyga) Karalienė, XIV amžiaus Lenkijos ir Lietuvos valdovė. Skleidė krikščionybę Lietuvoje, rėmė mokslą, labdarą ir taiką. 1997 m. kanonizuota.
Šv. Januaris – IV amžiaus Neapolio vyskupas ir kankinys. Jo relikvijos iki šiol laikomos Neapolyje. Žinomas dėl stebuklo – jo kraujas, laikomas relikvijose, keletą kartų per metus stebuklingai suskystėja. Jis laikomas Neapolio globėju ir miestiečių vilties ženklu.
Šv. Jarlatas Tuamietis – VI amžiaus airių vienuolis ir vyskupas, Tuamo (Airija) krikščioniškos bendruomenės steigėjas. Jis garsėjo mokymu ir dvasiniu vadovavimu. Yra laikomas Tuamo miesto ir visos Konachto provincijos globėju.
Šv. Jefremas Katunskis – XIX–XX amžiaus stačiatikių vienuolis, gyvenęs Šventojoje Ato kalno Katuno skitijoje. Garsėjo nuolankumu, giliais patarimais ir pranašystėmis. Jo mokymas apie nuolankumą ir maldą įkvėpė daugelį vienuolių ir pasauliečių.
Šv. Jefrosinija Suzdalietė – XIII amžiaus Rusios kunigaikštienė, vėliau vienuolė. Pasižymėjo pamaldumu, rūpinosi neturtingaisiais ir vienuolynų statyba. Po mirties pradėta gerbti kaip šventumo ir gailestingumo pavyzdys.
Šv. Jekaterina Romos – dažnai tapatinama su šv. Kotryna Aleksandrietė, nors kai kuriose tradicijose minima kaip atskira III–IV amžiaus kankinė. Ji buvo romėnų kilmingoji, kuri atsivertė į krikščionybę ir patyrė kankinystę dėl tikėjimo.
Šv. Jeronimas – IV–V amžiaus Bažnyčios tėvas, žymiausias Biblijos vertėjas į lotynų kalbą (Vulgata). Jo raštai apie Šventojo Rašto aiškinimą ir dvasinį gyvenimą iki šiol laikomi vienais pagrindinių Bažnyčios teologijos šaltinių. Jis gyveno atsiskyrėlio gyvenimą Betliejuje, šalia Jėzaus gimimo grotos.
Šv. Jevpraksija Smolenskietė – XII amžiaus Rusios vienuolė ir kunigaikštienė. Palikusi pasaulietinį gyvenimą, pasirinko asketizmą ir maldos kelią. Gerbiama kaip dvasinės išminties ir šventumo pavyzdys Smolensko ir visos Rusios stačiatikių bendruomenėje.
Šv. Joakimas – pagal tradiciją, Švenčiausiosios Mergelės Marijos tėvas, šv. Onos vyras. Nors apie jį Biblijoje daug neminima, ankstyvieji krikščioniški raštai jį vaizduoja kaip dievobaimingą ir kantrų vyrą, kuris kartu su Ona meldėsi dėl vaiko ir buvo išklausytas. Gerbiamas kaip šeimų ir senelių globėjas.
Šv. Joana Antida Thouret – XVIII–XIX amžiaus prancūzė vienuolė, Gailestingumo seserų kongregacijos įkūrėja. Ji rūpinosi ligoniais, našlaičiais ir švietimu. Nepaisydama revoliucinių persekiojimų, drąsiai tęsė savo misiją ir tapo tikėjimo bei gailestingumo simboliu.
Šv. Joana Arkietė – XV amžiaus Prancūzijos nacionalinė didvyrė ir šventoji. Būdama paprasta valstietė, išgirdo dievišką pašaukimą vesti prancūzų kariuomenę prieš Anglijos okupaciją. Po pergalės buvo suimta, apkaltinta erezija ir sudeginta ant laužo. 1920 m. kanonizuota, tapo Prancūzijos ir karių globėja.
Šv. Joana Baptista Solimani – XVIII amžiaus italė vienuolė, vienuolyno steigėja ir dvasinė vadovė. Pasižymėjo mistinėmis patirtimis, asketizmu ir pamaldumu. Jos gyvenimas įkvėpė daugelį pašvęstojo gyvenimo siekiančių moterų.
Šv. Joana Beretta Molla – XX amžiaus italė gydytoja, motina ir šventoji. Sunkios nėštumo komplikacijos metu pasirinko išsaugoti kūdikio gyvybę, atsisakydama gydymo, kuris būtų gelbėjęs ją pačią. Mirė po gimdymo. Kanonizuota 2004 m. kaip šeimų, gydytojų ir motinų globėja.
Šv. Joana Chantal – XVII amžiaus prancūzė, šv. Pranciškaus Saleziečio bičiulė ir dvasinė mokinė. Po vyro mirties kartu su Pranciškumi įkūrė Vizitiečių ordiną (Dievo Aplankymo seseris), skirtą našlėms ir moterims, trokštančioms pašvęsto gyvenimo. Ji garsėjo nuolankumu, švelnumu ir dvasiniu vadovavimu.
Šv. Joana de Aza – XII amžiaus ispanė, šv. Dominyko, Pamokslininkų ordino (dominikonų) įkūrėjo, motina. Žinoma dėl pamaldumo ir motiniško rūpesčio. Legenda pasakoja, kad prieš sūnaus gimimą ji turėjo regėjimą apie būsimo šventojo didybę.
Šv. Joana de Dios – tikriausiai painiojama su Šv. Jonas Dievo, kuris buvo vyras, įkūręs Dievo gailestingumo brolius, rūpinęsis ligoniais ir vargšais.
Šv. Joana de la Cruz – XV amžiaus ispanė vienuolė, mistikė ir pamokslininkė. Buvo laikoma dvasine mokytoja ir turėjo mistinių regėjimų. Skelbė meilės Dievui ir artimui svarbą, gyveno asketiškai.
Šv. Joana de la Encarnación – kelios ispaniškos kilmės vienuolės žinomos šiuo vardu, dauguma priklausiusios karmeličių arba Klarisių ordinui. Plačiausiai minima XVII amžiaus mistikė Ispanijoje.
Šv. Joana de Lestonnac – XVI–XVII amžiaus prancūzė, įkūrusi Mergelių Marijos seserų bendruomenę, kuri skyrėsi švietimui, ypač mergaičių mokymui. Po našlystės pasirinko pašvęstą gyvenimą. Pasižymėjo organizacine išmintimi ir giliu pamaldumu.
Šv. Joana iš Arco – tai Šv. Joana Arkietė, dar vadinama Prancūzijos gelbėtoja. XV amžiuje vedė prancūzų karius prieš Angliją, buvo nuteista už ereziją ir sudeginta ant laužo. Kanonizuota 1920 m., tapo Prancūzijos ir karių globėja.
Šv. Joana Jugan – XIX amžiaus prancūzė, Mažųjų vargšų seserų ordino steigėja. Ji rūpinosi seneliais, neturtingaisiais ir benamiais. Nors patyrė sunkumų net savo bendruomenėje, pasižymėjo nuolankumu ir ištikimybe Dievui. Kanonizuota 2009 m., laikoma pagyvenusių žmonių globėja.
Šv. Joana Lotaringietė – tai dar vienas Šv. Joanos Arkietės (iš Arco) vardas. Ji gimė Lotaringijoje (dabartinė Prancūzija), todėl kartais vadinama Lotaringiete. Žinoma kaip Prancūzijos gelbėtoja, karių globėja ir drąsaus tikėjimo pavyzdys.
Šv. Joana Portugalietė – XV amžiaus Portugalijos princesė, šv. Alfonso V sesuo. Atsisakė politinių santuokų ir įstojo į vienuolyną. Garsėjo gailestingumu, pamaldumu ir pagalba vargšams. Po mirties jos kapas tapo piligrimų vieta.
Šv. Joana Pranciška Šantalietė – XVII amžiaus prancūzė, Vizitiečių seserų ordino įkūrėja kartu su šv. Pranciškumi Saleziečiu. Būdama našlė, pasišventė dvasiniam gyvenimui ir moterų, ypač našlių, dvasiniam ugdymui. Gerbiama kaip motinystės, gailestingumo ir Dievo valios priėmimo pavyzdys.
Šv. Joana Romietė – IV amžiaus krikščionė našlė, žinoma dėl savo pamaldumo, labdaros ir asketinio gyvenimo. Ji gyveno netoli Romos, rūpinosi našlėmis ir našlaičiais. Bažnyčia ją pagerbia kaip ištvermingos maldos ir pasitikėjimo Dievu pavyzdį.
Šv. Joana Sofija Barat – XVIII–XIX amžiaus prancūzė, Švč. Jėzaus Širdies seserų kongregacijos įkūrėja. Skyrėsi švietimui, ypač mergaičių mokymui. Jos vadovaujama bendruomenė sparčiai plito Europoje ir Amerikoje. Kanonizuota 1925 m.
Šv. Joasafas Belgorodietis – XVIII amžiaus rusų stačiatikių vyskupas. Garsėjo pastoraciniu darbu, švietimu ir neturtingųjų globa. Po mirties žmonės pradėjo liudyti stebuklus jo užtarimu. Pagerbiamas kaip uolus ganytojas ir tikėjimo liudytojas.
Šv. Jokūbas – vienas iš dvylikos apaštalų, Zebediejaus sūnus, dažnai vadinamas Šv. Jokūbu Vyresniuoju. Buvo vienas artimiausių Jėzaus mokinių, kartu su Petru ir Jonu liudijo Apsireiškimą Taboro kalne. Pagal tradiciją, skelbė Evangeliją Ispanijoje, o grįžęs į Jeruzalę buvo pirmasis apaštalas kankinys. Jo kapas Santjago de Komposteloje tapo vienu svarbiausių piligrimų kelių pasaulyje.
Šv. Jokūbas de la Marche – XV amžiaus italų pranciškonas, garsėjęs pamokslavimu, asketizmu ir pastangomis taikiai spręsti konfliktus tarp miestų. Skleidė neturto idealą, įkūrė pranciškonų observantų vienuolynus. Po mirties gerbiamas kaip taikos kūrėjas ir Evangelijos skelbėjas.
Šv. Jokūbas Desiderius Laval – XIX amžiaus prancūzų misionierius, dirbęs Mauricijaus saloje. Rūpinosi vergų ir vargšų sielovada, skatino švietimą ir socialinę pažangą. Garsėjo gailestingumu ir dvasine pagalba vargstantiems. Kanonizuotas 1979 m.
Šv. Jokūbas Fusco – XIX amžiaus italų kunigas, Dieviškosios Ganytojos dukterų kongregacijos steigėjas. Dirbo su jaunimu, našlaičiais ir vargšais. Jo gyvenimas liudijo švietimo ir Evangelijos skleidimo svarbą tarp neturtingųjų.
Šv. Jokūbas Intercisas – V amžiaus persų kankinys. Iš pradžių buvo karaliaus patarėjas ir išsižadėjo tikėjimo, bet vėliau atsivertė ir viešai išpažino Kristų. Buvo žiauriai kankintas ir nužudytas. Gerbiamas kaip atgailos ir tikėjimo tvirtumo pavyzdys.
Šv. Jokūbas iš Asyžiaus – XIII amžiaus pranciškonų vienuolis, vienas pirmųjų šv. Pranciškaus Asyžiečio mokinių. Pasižymėjo nuolankumu, pamaldumu ir Evangelijos skleidimu tarp vargšų.
Šv. Jokūbas iš Kompostelos – tai Šv. Jokūbas Vyresnysis, kurio kapas Santjago de Komposteloje Ispanijoje tapo garsiausiu piligrimystės centru Viduramžių Europoje.
Šv. Jokūbas iš Myros – IV amžiaus vyskupas, veikus Myros mieste (dabartinė Turkija). Žinomas kaip uolus ganytojas, nors apie jo gyvenimą išlikę nedaug duomenų.
Šv. Jokūbas iš Beiruto – III amžiaus kankinys iš Libano, nukankintas kartu su kitais krikščionimis dėl tikėjimo. Gerbiamas Rytų krikščionių bendruomenėse.
Šv. Jokūbas iš Bitinijos – IV amžiaus kankinys iš Bitinijos (dabartinė Turkija), liudijęs tikėjimą per Diokletiano persekiojimus.
Šv. Jokūbas iš Egipto – IV amžiaus vienuolis, atsiskyrėlis, gyvenęs Egipto dykumoje. Garsėjo asketizmu, išmintimi ir dvasiniu vadovavimu kitiems vienuoliams.
Šv. Jokūbas iš Nicomedijos – III arba IV amžiaus diakonas ir kankinys. Nukankintas per Diokletiano persekiojimus už drąsų krikščioniško tikėjimo liudijimą. Jo vardas gerbiamas Rytų Bažnyčiose.
Šv. Jokūbas iš Nisibiso – IV amžiaus Nisibio (dabartinis Turkijos teritorija) vyskupas, laikomas vienu pirmųjų dykumų tėvų Mesopotamijoje. Dalyvavo Pirmame Nikėjos susirinkime. Garsėjo asketišku gyvenimu, mokymu ir pranašiškais gebėjimais.
Šv. Jokūbas iš Sarugo – V amžiaus sirų teologas, vyskupas ir poetas. Parašė daugiau nei 700 homilijų eilėmis. Jo kūriniai turėjo didžiulę reikšmę Sirų Bažnyčios teologijai ir liturgijai.
Šv. Jokūbas iš Viterbo – XIII–XIV amžiaus augustinų vienuolis, teologas ir Viterbo (Italija) arkivyskupas. Garsėjo išmintingais pamokslais ir raštais apie Dievo malonę bei Bažnyčios mokymą.
Šv. Jokūbas Išpažinėjas – bendras titulas, vartojamas daugeliui šventųjų, kurie dėl tikėjimo patyrė kančias, bet nebuvo nužudyti. Dažniausiai šis titulas taikomas Šv. Jokūbui iš Nisibiso arba Šv. Jokūbui iš Sarugo.
Šv. Jokūbas Jaunesnysis – vienas iš dvylikos apaštalų, vadinamas Viešpaties broliu. Tradicija sako, kad jis buvo pirmasis Jeruzalės vyskupas. Parašė Jokūbo laišką Naujojo Testamento kanone. Nukankintas metant jį nuo šventyklos stogo.
Šv. Jokūbas Persas (Intercisas) – V amžiaus Persijos kankinys. Iš pradžių atsisakė tikėjimo, bet atgailavo ir viešai išpažino Kristų. Už tai buvo žiauriai nukankintas. Gerbiamas kaip tikėjimo ir atgailos pavyzdys.
Šv. Jokūbas Strepa – XIV amžiaus pranciškonas, Lvovo (dabartinė Ukraina) vyskupas. Skleidė Evangeliją tarp totorių ir slavų tautų. Rūpinosi neturtingaisiais, skatino švietimą. Gerbiamas kaip misionierius ir Bažnyčios vienybės gynėjas.
Šv. Jokūbas Vyresnysis – apaštalas, Zebediejaus sūnus, Šv. Jokūbas iš Kompostelos, pirmasis apaštalas kankinys. Jo kapas Santiago de Compostela mieste Ispanijoje yra vienas žymiausių krikščionių piligrimystės centrų.
Šv. Jokūbas Vyskupas – šis titulas gali būti taikomas keliems šventiesiems, bet dažniausiai vartojamas Šv. Jokūbui iš Nisibiso arba Šv. Jokūbui iš Viterbo.
Šv. Jokūbas Milleris – XX amžiaus amerikietis krikščionis broliukas, tarnavęs Gvatemaloje. Mokytojas, gynęs neturtingų šeimų vaikus. 1982 m. nužudytas dėl savo socialinės ir dvasinės veiklos. Beatifikavo popiežius Pranciškus 2019 m.
Šv. Jona Maskvos – XV amžiaus Maskvos metropolitas, žinomas dėl pastangų išsaugoti Bažnyčios nepriklausomybę ir užmegzti taiką tarp kariaujančių kunigaikščių. Garsėjo išmintimi, diplomatiniais sugebėjimais ir gailestingumu. Po mirties pradėti liudyti stebuklai.
Šv. Jonas – vardas, kuriuo vadinama daugybė šventųjų. Dažniausiai šis vardas siejamas su Šv. Jonu Evangelistu arba Šv. Jonu Krikštytoju, kurie yra vieni svarbiausių Naujojo Testamento asmenų.
Šv. Jonas Almondas – XVII amžiaus anglas kunigas ir kankinys. Slaptai tarnavo Anglijos katalikų bendruomenei per persekiojimus. 1612 m. suimtas ir nukankintas. Beatifikuotas ir vėliau kanonizuotas kaip vienas iš Anglijos ir Velso kankinių.
Šv. Jonas Amias – XVI amžiaus anglas kunigas ir kankinys. Dirbo slaptoje Anglijos katalikų misijoje. 1589 m. suimtas ir pakartas už kunigystę, kuri tuo metu Anglijoje buvo laikoma nusikaltimu.
Šv. Jonas Auksaburnis (Chrizostomas) – IV amžiaus Konstantinopolio patriarchas, garsus pamokslininkas ir teologas. Jo vardas reiškia „aukso burna“. Gynė neturtinguosius, kritikavo neteisybę ir rašė įtakingus komentarus apie Šventąjį Raštą. Laikomas vienu didžiausių Bažnyčios mokytojų.
Šv. Jonas Baptist de Rossi – XVIII amžiaus italų kunigas. Skyrėsi sielovadai vargšams, ligoniams ir kaliniams. Žinomas dėl gailestingumo, nuolankumo ir gebėjimo padrąsinti nusivylusius žmones.
Šv. Jonas Bosko – XIX amžiaus italų kunigas, jaunimo švietėjas ir Saleziečių ordino įkūrėjas. Dirbo su skurstančiais vaikais ir jaunuoliais, skatino švietimą ir amato mokymą. Jo šūkis buvo „Būkite linksmi, darykite gera ir išvengsite nuodėmės“.
Šv. Jonas Boste – XVI amžiaus šiaurės Anglijos kunigas ir kankinys. Slaptai teikė sakramentus katalikams per karalienės Elžbietos I persekiojimus. Suimtas ir 1594 m. pakartas, išskrostas ir sudegintas.
Šv. Jonas Brebœufas – XVII amžiaus prancūzų jėzuitas, misionierius Kanadoje. Skelbė Evangeliją huronų genčiai. 1649 m. buvo žiauriai nužudytas irokėzų ir laikomas Šiaurės Amerikos kankinių globėju.
Šv. Jonas Cornelius – XVI amžiaus airių kilmės kunigas, tarnavęs Anglijoje. Suimtas ir 1594 m. nukankintas už katalikiškos tikėjimo praktikos skleidimą.
Šv. Jonas Damaskietis – VIII amžiaus sirų teologas, himnologas ir Bažnyčios Tėvas. Garsėjo gynyba prieš ikonoklazmą (šventųjų paveikslų naikinimą). Parašė daug teologinių traktatų ir gražiausių rytų liturgijos himnų.
Šv. Jonas Didakas (San Juan Diego) – XVI amžiaus actekų kilmės meksikietis, kuriam 1531 m. apsireiškė Dievo Motina Gvadalupės pavidalu. Jo liudijimas tapo Gvadalupės šventovės ir Lotynų Amerikos tikėjimo pagrindu.
Šv. Jonas Duckett – XVII amžiaus anglas kunigas ir kankinys. Baigęs studijas Douai kolegijoje Prancūzijoje, grįžo į Angliją. 1644 m. suimtas ir pakartas už kunigystę.
Šv. Jonas Eudesas – XVII amžiaus prancūzų kunigas, pamokslininkas ir Jėzaus ir Marijos kongregacijos steigėjas. Skatino pamaldumą Švenčiausiajai Jėzaus ir Marijos Širdžiai. Dirbo kunigų formacijos ir ligonių sielovados srityse.
Šv. Jonas Evangelistas – vienas iš dvylikos apaštalų, vadinamas Jėzaus mylimuoju mokiniu. Parašė Evangeliją pagal Joną, tris laiškus ir Apreiškimą. Skelbė meilę ir tikėjimo vienybę. Tradicija sako, kad mirė garbingo amžiaus natūralia mirtimi.
Šv. Jonas Fisheris – XVI amžiaus Anglijos vyskupas, garsėjęs pamokslavimu ir teologija. Priešinosi karaliaus Henriko VIII pastangoms atskirti Anglijos Bažnyčią nuo Romos. 1535 m. nukirsdintas Londone.
Šv. Jonas Gabrielis Perboiras – XIX amžiaus prancūzų kunigas, Vincentiečių misionierius. Dirbo Kinijoje, kur 1840 m. buvo nukankintas dėl tikėjimo skleidimo. Gerbiamas kaip misionierių kankinys.
Šv. Jonas Gualbertas – XI amžiaus italų didikas, atsisakęs keršto po brolio nužudymo. Įkūrė Vallombrosos vienuolynų reformą, propagavusią neturtą, maldą ir dvasinį atsinaujinimą. Žinomas kaip miškų ir aplinkos globėjas.
Šv. Jonas Houghtonas – XIV amžiaus Chartuziečių ordino vienuolynų prioras Londone. Vienas iš pirmųjų kankinių, kurie atsisakė pripažinti Anglijos karalių kaip Bažnyčios galvą. 1535 m. pakartas ir išskrostas.
Šv. Jonas Ingramas – XVI amžiaus anglas kunigas ir kankinys. Baigė studijas Europoje ir slapta tarnavo Anglijoje, kur 1594 m. suimtas ir pakartas už katalikų tikėjimo skleidimą.
Šv. Jonas Kapistranas – XV amžiaus italų pranciškonas, pamokslininkas ir teisininkas. Garsėjo uoliais pamokslais visoje Europoje ir vadovavo kryžiaus žygiui prieš turkus, padėdamas apginti Belgradą 1456 m. Kanonizuotas kaip pamokslininkų ir teisės globėjas.
Šv. Jonas Kemble – XVII amžiaus anglas kunigas. Ilgus metus slapta tarnavo Velse ir Anglijoje. 1679 m. suimtas ir pakartas už kunigystę, tuo metu Anglijoje laikytą nusikaltimu.
Šv. Jonas Klimakas – VI–VII amžiaus vienuolis, atsiskyrėlis ir mistikas. Parašė garsų dvasinį veikalą Kopėčios į rojų, kuris iki šiol laikomas vienu svarbiausių rytų krikščionių dvasingumo kūrinių.
Šv. Jonas Krikštytojas – Senojo ir Naujojo Testamento sandūros pranašas, Jėzaus pirmtakas. Skelbė atgailą ir krikštijo žmones Jordano upėje. Nukirsdintas už tai, kad drąsiai pasmerkė karaliaus Erodo nuodėmingą gyvenimą. Laikomas pranašų užbaigėju ir skaistumo simboliu.
Šv. Jonas Kronštadietis – XIX amžiaus Rusijos stačiatikių kunigas, garsėjęs pamokslavimu, ligonių lankymu ir labdara. Jo parapija Kronštate tapo dvasinio atsinaujinimo centru. Po mirties pradėti liudyti stebuklai.
Šv. Jonas Leonardi – XVI–XVII amžiaus italų kunigas, Dievo Motinos pamaldumo draugijos įkūrėjas. Skyrėsi jaunimo ugdymui ir misionierių ruošimui. Garsėjo pamaldumu, švietėjišku darbu ir Bažnyčios atsinaujinimo siekiais.
Šv. Jonas Lloydas – XVII amžiaus anglas kunigas ir kankinys. Dirbo slaptoje katalikų misijoje Anglijoje, 1679 m. suimtas ir nukankintas už tikėjimo skleidimą.
Šv. Jonas Marija Vianėjus – XIX amžiaus prancūzų kunigas, Ars kaimo klebonas. Žinomas dėl gilios maldos, atgailos, išpažinčių klausymo ir dvasinio vadovavimo. Skelbiamas visų kunigų globėju.
Šv. Jonas Nepomukas – XIV amžiaus čekų kunigas ir kankinys. Išpažinčių klausydamas atsisakė atskleisti karalienės paslaptis, todėl buvo nukankintas ir įmestas į Vltavos upę. Tapęs sąžinės neliečiamumo ir išpažinčių paslapties gynėju.
Šv. Jonas Neumannas – XIX amžiaus čekų kilmės amerikiečių vyskupas Filadelfijoje. Įkūrė pirmąją katalikiškų mokyklų sistemą JAV, rūpinosi imigrantais ir parapijų plėtra. Pirmasis Amerikos vyskupas paskelbtas šventuoju.
Šv. Jonas Ogilvie – XVII amžiaus škotas jėzuitas, atsivertęs iš protestantizmo. Grįžo į Škotiją slaptai skelbti tikėjimo. 1615 m. suimtas ir pakartas už katalikiškos misijos vykdymą.
Šv. Jonas Paulius II – XX–XXI amžiaus popiežius (1978–2005 m.). Garsėjo pastangomis skatinti pasaulio taiką, žmonių teises, šeimos vertybes ir jaunimo sielovadą. Ypač prisidėjo prie komunizmo žlugimo Europoje. Kanonizuotas 2014 m.
Šv. Jonas Persietis – V amžiaus kankinys, dažnai tapatinamas su Šv. Jokūbu Persu (Intercisu). Nukankintas už krikščioniško tikėjimo išpažinimą Persijoje.
Šv. Jonas Plessingtonas – XVII amžiaus anglas kunigas ir kankinys. Slaptai tarnavo Anglijoje, 1679 m. suimtas ir pakartas už kunigystę.
Šv. Jonas Roberts (vienuolis) – XVII amžiaus velso benediktinas. Grįžo iš Ispanijos į Angliją vykdyti misijos. 1610 m. suimtas ir nukankintas.
Šv. Jonas Rochesteris – XVI amžiaus vienuolis, Kartuzų ordino narys. Atsisakė pripažinti Anglijos karalių Henriku VIII Bažnyčios galva. 1537 m. nukankintas Londone.
Šv. Jonas Ruysbroeckas – XIV amžiaus flamandų mistikas ir dvasinis rašytojas. Jo kūriniai apie Dievo meilės slėpinį padarė didelę įtaką krikščionių mistinei teologijai. Nors oficialiai nekanonizuotas visuotinėje Bažnyčioje, kai kuriose tradicijose gerbiamas kaip palaimintasis arba šventasis.
Šv. Jonas Sarkanderis – XVII amžiaus čekų kunigas. Atsisakė atskleisti išpažinties paslaptį, todėl buvo žiauriai kankintas ir mirė. Kanonizuotas 1995 m. kaip išpažinties paslapties gynėjas ir tikėjimo ištikimybės pavyzdys.
Šv. Jonas Shert – XVI amžiaus anglas kunigas ir kankinys. 1582 m. Londone pakartas už kunigystės veiklą, kuri tuo metu buvo uždrausta.
Šv. Jonas Slade – XVI amžiaus anglas kankinys, nukankintas už katalikų tikėjimo skleidimą Anglijoje. Beatifikavo popiežius Jonas Paulius II.
Šv. Jonas Southworthas – XVII amžiaus anglas kunigas, tarnavęs per katalikų persekiojimus. 1654 m. Londone pakartas už kunigystę. Jo relikvijos dabar saugomos Vestminsterio katedroje.
Šv. Jonas Stone – XVI amžiaus anglas, Augustinų ordino kunigas. Nukankintas 1537 m. už nepritarimą karaliaus Henriko VIII atsiskyrimui nuo Romos.
Šv. Jonas Tobolskietis – XVIII amžiaus Rusijos stačiatikių vyskupas, žinomas dėl pamokslų ir dvasinės paramos Sibiro kolonistams ir vietinėms tautoms. Po mirties gerbiamas kaip šventumo ir išminties pavyzdys.
Šv. Jonas Wallas – XVII amžiaus anglas kunigas ir kankinys. Pakartas 1679 m. už katalikų kunigystę.
Šv. Jonas Woodcockas – XVII amžiaus anglas pranciškonas ir kunigas. Tarnavo slaptoje misijoje Anglijoje, suimtas ir nukankintas 1646 m.
Šv. Jonas XXIII – XX amžiaus popiežius (1958–1963 m.). Sušaukė Antrąjį Vatikano susirinkimą, siekdamas Bažnyčios atsinaujinimo ir dialogo su pasauliu. Žinomas dėl gailestingumo, paprastumo ir meilės žmonėms. Kanonizuotas 2014 m.
Šv. Josephine Bakhita – XIX–XX amžiaus Sudano vergė, vėliau tapusi italų vienuole. Patyrė žiaurią vergiją, bet atsivertė į katalikybę ir pasišventė Dievui Švč. Kanoziečių seserų kongregacijoje. Garsėjo nuolankumu ir meile. Kanonizuota 2000 m., tapo žmogaus teisių ir išlaisvinimo simboliu.
Šv. Jovita Lionietė – tikriausiai painiojama su Šv. Jovita, II amžiaus kankine iš Brešos (Italija). Jai dažnai priskiriami drąsūs tikėjimo liudijimai kartu su broliu Šv. Faustinusu.
Šv. Judas Tadas – vienas iš dvylikos apaštalų. Tradiciškai laikomas beviltiškų bylų ir beviltiškų situacijų globėju. Jo laiškas įtrauktas į Naujojo Testamento kanoną. Evangeliją skelbė Artimuosiuose Rytuose, kur ir patyrė kankinystę.
Šv. Julija Korsikietė – V amžiaus mergelė ir kankinė. Už atsisakymą išsižadėti tikėjimo buvo nukankinta Korsikoje. Laikoma Korsikos ir kai kurių kitų Viduržemio jūros salų globėja.
Šv. Julija Lionietė – III amžiaus kankinė iš Liono. Kartu su kitais Liono krikščionimis liudijo tikėjimą per pagonių persekiojimus. Jos vardas įtrauktas į seniausius Bažnyčios martirologus.
Šv. Julijona Nikomedijietė – IV amžiaus mergelė ir kankinė, nukankinta Nikomedijoje (dabartinė Turkija) už atsisakymą išsižadėti krikščioniško tikėjimo ir užsispyrimą neiti į pagonišką santuoką.
Šv. Julijus Britanietis – III–IV amžiaus kankinys. Pagal tradiciją, buvo romėnų karys Britanijoje, atsivertęs į krikščionybę. Už tikėjimą nukankintas.
Šv. Julijus I – popiežius nuo 337 iki 352 m. Jo pontifikatas pasižymėjo Arianizmo erezijos pasmerkimu ir Bažnyčios vienybės stiprinimu. Rėmė šv. Atanazą Aleksandrietį ir prisidėjo prie ortodoksinio tikėjimo pergalių.
Šv. Julijus Lionietis – III amžiaus kankinys, vienas iš Liono krikščionių bendruomenės, nukankintas pagonių persekiojimų metu.
Šv. Julita – IV amžiaus moteris ir kankinė, nukankinta kartu su sūnumi Kvadratu. Ji laikoma našlių ir motinų globėja.
Šv. Junija Romietė – I amžiaus krikščionė, minima šv. Pauliaus laiške Romiečiams. Tradicija ją laiko viena iš pirmųjų Bažnyčios moterų, galbūt net apaštale. Gerbiama kaip moterų lyderystės ankstyvojoje Bažnyčioje pavyzdys.
Šv. Juozapas – Švenčiausiosios Mergelės Marijos sužadėtinis ir Jėzaus globėjas. Evangelijose vaizduojamas kaip teisus, nuolankus ir Dievo valiai klusnus vyras. Laikomas šeimų, darbininkų ir visos Katalikų Bažnyčios globėju.
Šv. Juozapas Benediktas Cottolengo – XIX amžiaus italų kunigas, Mažojo Prieglaudos namų steigėjas. Rūpinosi ligoniais, vargšais ir apleistaisiais. Jo įkurta institucija tapo pavyzdžiu socialinei ir dvasinei pagalbai.
Šv. Juozapas Freinademetzas – XIX amžiaus austrų kunigas, misionierius Kinijoje. Priklausė Dievo žodžio draugijai (verbistams). Garsėjo giliu pamaldumu ir meile kinų žmonėms, kuriems skelbė Evangeliją.
Šv. Juozapas iš Kupertino – XVII amžiaus italų pranciškonas, garsėjęs mistiniais patyrimais ir levitacijos stebuklais. Nors buvo paprastas ir mažai išsilavinęs, pasižymėjo dideliu tikėjimu. Laikomas studentų ir pilotų globėju.
Šv. Juozapas Kalasantietis – XVI–XVII amžiaus ispanų kunigas, Piaristų (Pamaldžiųjų mokyklų) ordino steigėjas. Skyrėsi nemokamo švietimo vaikams, ypač neturtingųjų, propagavimu. Jo darbas ženkliai prisidėjo prie švietimo reformos Europoje.
Šv. Juozapas Moscati – XX amžiaus italų gydytojas ir profesorius. Garsėjo moksline kompetencija ir giliu tikėjimu. Nemokamai gydė vargšus ir rūpinosi ligonių dvasine gerove. Kanonizuotas 1987 m. kaip gydytojų ir medicinos darbuotojų globėjas.
Šv. Juozapatas Kuncevičius – XVII amžiaus unitų (graikų katalikų) arkivyskupas. Siekė vienybės tarp stačiatikių ir katalikų. Žuvo kankinio mirtimi 1623 m. dėl savo pastangų stiprinti Bažnyčios vienybę. Gerbiamas kaip Rytų ir Vakarų Bažnyčių susitaikymo simbolis.
Šv. Jurgis – III amžiaus karys ir kankinys. Legenda pasakoja apie jo kovą su slibinu, simbolizuojančia blogio įveikimą. Plačiai gerbiamas visame krikščioniškame pasaulyje, laikomas karių ir raitelių globėju.
Šv. Jurgis (Georgijus) kankinys – tai tas pats Šv. Jurgis, plačiausiai žinomas dėl savo kankinystės ir stebuklingų pasakojimų.
Šv. Jurgis Matulaitis – XX amžiaus lietuvių kunigas, vyskupas, vienuolis, Marijonų kongregacijos atnaujintojas. Skatino socialinį teisingumą, švietimą ir lietuvių tautinį atgimimą. Beatifikavo popiežius Jonas Paulius II 1987 m.
Šv. Justas Lionietis – III amžiaus kankinys iš Liono, Prancūzijoje. Nukankintas per romėnų tikėjimo persekiojimus, jo vardas įtrauktas į ankstyvųjų kankinių sąrašus.
Šv. Justina Antiochietė – IV amžiaus mergelė ir kankinė. Už tikėjimą buvo nukankinta kartu su šv. Kiprijonu. Gerbiama kaip skaistumo ir tikėjimo drąsos pavyzdys.
Šv. Justina Padoviečių – IV amžiaus Padujos (Italija) krikščionė, kankinė. Ankstyvojoje Bažnyčioje laikyta miesto ir jaunuolių globėja.
Šv. Justinas Kankinys – II amžiaus krikščionių filosofas ir teologas. Savo raštuose gynė krikščionišką tikėjimą prieš pagoniškus filosofus. Nukankintas Romoje dėl atsisakymo išsižadėti Kristaus.
Šv. Justinas Popovičius – XX amžiaus serbų ortodoksų kunigas, teologas ir vienuolis. Žinomas dėl savo raštų apie Bažnyčios mokymą, žmogaus pašaukimą ir ortodoksinės teologijos svarbą. Kanonizuotas Serbijos ortodoksų Bažnyčios.
Šv. Juta Kulmietė – XII amžiaus našlė ir atsiskyrėlė iš Kulmo (Lenkija). Pasirinko griežtą asketinį gyvenimą ir pasižymėjo nuolankumu bei pamaldumu. Gerbiama kaip našlių ir maldos gyvenimo pavyzdys.
Šv. Juvenalis Romietis – IV amžiaus kankinys. Pagal tradiciją, buvo Romos vyskupas arba kunigas, nukankintas už tikėjimo liudijimą. Gerbiamas kaip ankstyvųjų krikščionių drąsos pavyzdys.
Šv. Kajetanas – XVI amžiaus italų kunigas, Teatinų ordino įkūrėjas. Skatino kunigų ir pasauliečių dvasinį atsinaujinimą, rūpinosi vargšais ir ligoniais. Laikomas bedarbių ir finansinių sunkumų turinčių žmonių globėju.
Šv. Kalepodijus Romietis – III amžiaus kunigas ir kankinys. Pagal tradiciją, persekiojimų metu nukankintas Romoje. Jo kapas seniai buvo garbinamas kaip šventumo vieta.
Šv. Kalerijas – III amžiaus kankinys, Romos persekiojimų aukos atstovas. Jo gyvenimo detalės menkai žinomos, bet jo vardas įtrauktas į senus martirologus.
Šv. Kalikstas – dažniausiai tapatinamas su Šv. Kalikstu I, III amžiaus popiežiumi ir kankiniu. Jis išgarsėjo Bažnyčios drausmės atlaidumu nusidėjėliams ir pagarsėjo rūpinimusi Romos krikščionių kapinėmis, kurios dabar vadinamos Kaliksto katakombomis.
Šv. Kalistas I – popiežius nuo 217 iki 222 m. Garsėjo Bažnyčios mokymo gailestingumu atgailaujantiems nusidėjėliams. Nukankintas per pogonių persekiojimus.
Šv. Kamilas Lelis – XVI amžiaus italų kunigas, Ligonių tarnautojų ordino steigėjas. Pats ilgai sirgęs, jis pašventė gyvenimą ligonių priežiūrai. Laikomas ligoninių darbuotojų, slaugytojų ir mirštančiųjų globėju.
Šv. Karalaitis Dmitrijus Ugličietis – XVI amžiaus Rusios princas, Ivan IV (Rūsčiojo) sūnus. Mirė būdamas vaikas, jo mirtis tapo daugelio legendų pagrindu. Rusijos Stačiatikių Bažnyčia pagerbė jį kaip kankinį už tiesą ir nekaltumą.
Šv. Karolis Boromiejus – XVI amžiaus Milano arkivyskupas, Tridento susirinkimo reformų vykdytojas. Skyrėsi dvasinio gyvenimo atnaujinimu, seminarijų steigimu ir neturtingųjų globa. Laikomas seminaristų ir vyskupų globėju.
Šv. Karpas Pergamietis – II amžiaus Pergamo vyskupas ir kankinys. Pagal tradiciją, nukankintas valdant imperatoriui Antoninui. Jo tikėjimo tvirtumas įkvėpė daugelį ankstyvųjų krikščionių.
Šv. Kasijanas Imolietis – IV amžiaus mokytojas ir kankinys iš Imolos (Italija). Legenda pasakoja, kad jis buvo nužudytas savo mokinių, kuriuos atsisakė priversti garbinti pagonių dievus. Laikomas mokytojų globėju.
Šv. Katarina Sienietė – XIV amžiaus italų mistikė, Bažnyčios mokytoja. Aktyviai dirbo Bažnyčios taikinimo ir reformų srityje. Žinoma dėl savo raštų, regėjimų ir gilios meilės Dievui. Italijos ir Europos globėja.
Šv. Kazimieras – XV amžiaus Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karaliaus sūnus. Garsėjo pamaldumu, neturtu, teisingumu ir meilės neturtingiesiems darbais. Laikomas Lietuvos ir jaunimo globėju.
Šv. Kazimieras Karališkasis – tai Šv. Kazimieras, Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus sūnus. Gyveno XV amžiuje, garsėjo maldingumu, teisingumu ir rūpesčiu vargšais. Laikomas Lietuvos, jaunimo ir politikų globėju.
Šv. Kevin Glendalochietis – VI amžiaus airių atsiskyrėlis ir vienuolyno Glendaloche (Airija) steigėjas. Garsėjo asketišku gyvenimu gamtoje, gyvūnų ir žmonių taikaus sugyvenimo skatinimu. Po mirties tapo vienu iš Airijos globėjų.
Šv. Kilianas Viurcburgietis – VII–VIII amžiaus airių misionierius ir vyskupas. Skelbė Evangeliją dabartinėje Vokietijos teritorijoje. Nukankintas kartu su savo palydovais, dabar laikomas Viurcburgo ir misijų globėju.
Šv. Kiprijonas – III amžiaus Kartaginos vyskupas, teologas ir kankinys. Garsėjo raštais apie Bažnyčios vienybę, išpažinčių atleidimą ir tikinčiųjų ištikimybę. Nukirsta galva 258 m. per persekiojimus.
Šv. Kiprijonas Kartaginietis – tai tas pats Šv. Kiprijonas, Kartaginos vyskupas.
Šv. Kira ir Marijus – III amžiaus krikščionys kankiniai, kurie Romoje rūpinosi kaliniais ir ligoniais. Už tikėjimo liudijimą nukankinti. Gerbiami kaip vargstančiųjų ir ligonių globėjai.
Šv. Kirilas – bendras vardas keliems šventiesiems. Dažniausiai siejamas su Šv. Kirilu Aleksandriečiu arba Šv. Kirilu Jeruzaliečiu.
Šv. Kirilas Aleksandrietis – V amžiaus Aleksandrijos patriarchas, Bažnyčios mokytojas. Gynė Mergelės Marijos titulą Dievo Gimdytoja ir dalyvavo Efeso susirinkime. Jo raštai apie Kristaus prigimtį laikomi kertiniais krikščionių teologijoje.
Šv. Kirilas Belozierskietis – XIV amžiaus Rusios stačiatikių vienuolis ir Belozersko vienuolyno steigėjas. Žinomas dėl asketizmo, maldos ir vienuolinio gyvenimo atsinaujinimo.
Šv. Kirilas Jeruzalietis – IV amžiaus Jeruzalės vyskupas, Bažnyčios mokytojas. Parašė Katekizinius pamokslus, kurie iki šiol naudojami kaip tikėjimo pagrindų aiškinimo pavyzdys. Gynė Bažnyčios mokymą per arijonų krizes.
Šv. Kirilas Turavietis – XII amžiaus Kijevo Rusios vyskupas ir pamokslininkas. Žinomas dėl pamokslų, giesmių ir gilių teologinių minčių. Gerbiamas Rytų Bažnyčioje kaip šventasis ir dvasinis mokytojas.
Šv. Klara Asyžietė – XIII amžiaus italė, šv. Pranciškaus Asyžiečio bičiulė. Įkūrė Klarisių ordiną, kuris laikėsi neturto, maldos ir pasiaukojimo principų. Laikoma vienuolių moterų ir televizijos globėja.
Šv. Klaros Asyžietė – tai tas pats asmuo kaip Šv. Klara Asyžietė.
Šv. Klemensas – bendras vardas keliems šventiesiems. Dažniausiai siejamas su Šv. Klemensu Romiečiu arba Šv. Klemensu Aleksandriečiu.
Šv. Klemensas Aleksandrietis – II–III amžiaus teologas, laikomas vienu pirmųjų Bažnyčios mokytojų. Rašė apie tikėjimo ir filosofijos santykį, skatino krikščionių ugdymą ir dorovingumą.
Šv. Klemensas Ankirietis – III amžiaus Ankaros (dabar Turkija) vyskupas ir kankinys. Garsėjo drąsa ir ištikimybe tikėjimui pagonių persekiojimų metu.
Šv. Klemensas Hofbaueris (Klemensas Maria Hofbauer) – XVIII–XIX amžiaus austrų kunigas, Redemptoristų ordino reformatorius ir misionierius. Skleidė Evangeliją tarp paprastų žmonių, rūpinosi neturtingaisiais ir skatino Bažnyčios atsinaujinimą.
Šv. Klemensas Maria Hofbauer – tas pats kaip Šv. Klemensas Hofbaueris.
Šv. Klemensas Romietis – I amžiaus popiežius, laikomas ketvirtuoju popiežiumi po šv. Petro. Parašė Pirmąjį Klemenso laišką, kuris yra vienas seniausių Bažnyčios raštų po Naujojo Testamento. Tradicija sako, kad mirė kankinio mirtimi.
Šv. Klemensas Romietis (jo kultas buvo paplitęs senosiose Lietuvos žemėse) – tas pats Šv. Klemensas Romietis, kurio pagarba buvo plačiai paplitusi ir Lietuvoje, ypač ankstyvaisiais krikščionybės laikais.
Šv. Kleopas – vienas iš dviejų mokinių, kurie po Jėzaus prisikėlimo pakeliui į Emausą sutiko Jį ir atpažino duonos laužyme. Tradicija kai kuriose Bažnyčiose laiko jį šventuoju.
Šv. Klotilda Frankietė – V–VI amžiaus Burgundijos princesė, ištekėjusi už Frankų karaliaus Chlodvigo I. Ji suvaidino lemiamą vaidmenį savo vyro atsivertime į krikščionybę, kas ženklino Frankų karalystės krikščionėjimą. Gerbiama kaip Prancūzijos krikšto motina.
Šv. Kolonatas Viurcburgietis – VII–VIII amžiaus airių misionierius, kartu su šv. Kilianu evangelizavo dabartinės Vokietijos Viurcburgo apylinkes. Nukankintas dėl Evangelijos skleidimo. Gerbiamas kaip Viurcburgo globėjas.
Šv. Kolumba – VI amžiaus airių vienuolis ir misionierius, kuris įkūrė garsųjį Jonos (Iona) vienuolyną Škotijoje. Didelę įtaką padarė škotų ir piktais vadinamų genčių atsivertimui. Laikomas Škotijos ir Airijos globėju.
Šv. Kolumba Jonietė – tai ta pati Šv. Kolumba, susijęs su Jonos sala (Iona).
Šv. Kolumbanas Airis – VI–VII amžiaus airių vienuolis ir misionierius, evangelizavęs Prancūziją, Šveicariją ir Italiją. Įkūrė keletą vienuolynų, garsėjo asketišku gyvenimu ir dvasiniais raštais.
Šv. Kolumbanas Bobijietis – tas pats kaip Šv. Kolumbanas Airis, nes jo įkurtas garsiausias vienuolynas buvo Bobijuje, Italijoje.
Šv. Konradas iš Parzamo – XIII amžiaus italų atsiskyrėlis, kilęs iš turtingos šeimos. Atsivertė po to, kai netyčia sukėlė gaisrą ir prisiėmė atsakomybę. Likusį gyvenimą praleido maldoje ir atgailoje. Gerbiamas kaip atgailos ir nuolankumo pavyzdys.
Šv. Korbinianas Freizingietis – VIII amžiaus Bavarijos apaštalas, pirmasis Freizingo vyskupas. Evangelizavo vietos gentis, skatino dvasinį ir socialinį gyvenimą. Jo simbolis – meška, kurią, pasak legendos, jis privertė nešti savo krovinius.
Šv. Kordula Kelniškė – IV amžiaus kankinė, susijusi su šv. Uršulės ir 11 tūkstančių mergelių legenda. Tradicija sako, kad ji iš pradžių pabėgo nuo persekiojimo, bet grįžo ir drąsiai priėmė kankinystę Kelne.
Šv. Kornelijus – III amžiaus popiežius ir kankinys. Stipriai gynė Bažnyčios vienybę per sunkų persekiojimų laikotarpį. Mirė tremtyje.
Šv. Kornelijus Romos – tai tas pats Šv. Kornelijus, III amžiaus popiežius.
Šv. Kornilijus Komelskietis – XV amžiaus Rusios stačiatikių vienuolis, Komelos vienuolyno steigėjas. Žinomas dėl asketizmo, maldos gyvenimo ir labdaringos veiklos.
Šv. Kosmas – III amžiaus gydytojas ir kankinys, tradiciškai minimas kartu su broliu Damijonu. Gydė žmones nemokamai, skelbė Evangeliją ir už tai buvo nukankinti. Laikomi gydytojų globėjais.
Šv. Kosmas Majumos – VIII amžiaus sirų himnografas ir teologas, žinomas dėl liturginių giesmių. Gyveno Palestinoje, Majumos mieste.
Šv. Kotryna Aleksandrietė – IV amžiaus Aleksandrijos mergelė ir kankinė. Pagal tradiciją, drąsiai gynė krikščionių tikėjimą prieš mokslininkus ir imperatorių Maksiminą, už ką buvo nukankinta. Laikoma filosofų ir studentų globėja.
Šv. Kotryna Dreksel – XIX–XX amžiaus amerikietė vienuolė, švietimo ir socialinės pagalbos afrikiečių ir indėnų kilmės amerikiečiams pradininkė. Įkūrė Švenčiausiosios Sakramento seserų kongregaciją. Kanonizuota 2000 m.
Šv. Kotryna Sienietė – XIV amžiaus italų mistikė ir Bažnyčios mokytoja. Skatino Bažnyčios reformą, taiką tarp miestų ir popiežių sugrįžimą į Romą. Žinoma dėl savo dvasinių raštų ir regėjimų.
Šv. Krescencija – II–III amžiaus mergelė ir kankinė. Pagal tradiciją, Romoje nukankinta už tikėjimą. Gerbiama kaip jaunų merginų globėja.
Šv. Krescencijus Ravenietis – IV amžiaus kankinys iš Ravenos. Jo gyvenimo detalės menkai žinomos, bet jis įtrauktas į seniausius martirologus.
Šv. Kristina iš Bolsenos – III amžiaus mergelė ir kankinė, kilusi iš Bolsenos miesto Italijoje. Nukankinta už atsisakymą garbinti stabus. Jos kapas tapo piligrimų traukos vieta.
Šv. Kristoforas – III amžiaus kankinys, tradiciškai laikomas keliautojų ir vairuotojų globėju. Legenda pasakoja, kad jis nešė kūdikį per upę, kuris pasirodė esąs pats Kristus.
Šv. Kryspinas – III amžiaus krikščionis kankinys, kartu su broliu Kryspinianu. Tradicija teigia, kad jie buvo batsiuviai, kurie dieną dirbo, o vakarais skelbė Evangeliją. Nukankinti Romos persekiojimų metu. Laikomi batsiuvio amato globėjais.
Šv. Kryspinianas – Kryspino brolis, taip pat III amžiaus kankinys. Abu broliai tapo tikėjimo drąsos simboliais, jų kultas paplito visoje Vakarų Europoje.
Šv. Kryžiaus Jonas – XVI amžiaus ispanų mistikas, poetas ir Bažnyčios mokytojas. Kartu su šv. Terese Aviliete reformavo karmelitų ordiną. Jo raštai apie dvasinę tamsą ir sielos sąjungą su Dievu laikomi krikščioniškos mistikos viršūne.
Šv. Kryžiaus Jonas (Lenkijoje ir Lietuvoje karmelitų globėjas) – tai tas pats Šv. Kryžiaus Jonas, kurio garbė ypač paplito tarp karmelitų ordino narių Lenkijoje ir Lietuvoje.
Šv. Ksenija Peterburgietė – XVIII amžiaus Rusijos stačiatikių šventoji. Po vyro mirties pasirinko kvailystės dėl Kristaus kelią: gyveno kaip benamė, slėpdama savo tapatybę, padėdama vargšams ir melstis už miestiečius. Laikoma šeimų, našlių ir benamių globėja.
Šv. Kukša Odesietis – XX amžiaus stačiatikių vienuolis, garsėjęs asketizmu, pamokslavimu ir stebuklingu gydymu. Po mirties gerbiamas kaip dvasinis vadovas ir maldos užtarėjas.
Šv. Kukša Pečiorų – XI amžiaus Kijevo Pečiorų vienuolis, vienas pirmųjų Rytų slavų misionierių, skelbęs Evangeliją Vyčegdos upės srityje. Nukankintas dėl savo veiklos ir laikomas misijų globėju.
Šv. Kunigaikštienė Sofija Sluckietė – XVII amžiaus Rusios kunigaikštienė. Po vyro mirties pasirinko vienuolinį gyvenimą, garsėjo pamaldumu, labdara ir rūpesčiu neturtingaisiais. Baltarusijoje laikoma tautos ir šeimų globėja.
Šv. Kunigunda Bambergietė – XI amžiaus šventoji, Šventosios Romos imperatoriaus Henriko II žmona. Kartu su vyru rėmė Bažnyčią, steigė vienuolynus, rūpinosi vargšais. Po vyro mirties įstojo į benediktinių vienuolyną. Gerbiama kaip šeimų ir našlių globėja.
Šv. Kvadratas Atėnietis – II amžiaus krikščionių apologetas ir kankinys. Rašė gynamuosius laiškus Romos imperatoriams, siekdamas apginti krikščionis nuo persekiojimų. Laikomas vienu pirmųjų Bažnyčios apologetų.
Šv. Kvirikas Julita Tarsetis – IV amžiaus berniukas kankinys, kartu su motina Šv. Julita. Nukankintas už krikščioniško tikėjimo išpažinimą. Rytų Bažnyčiose laikomas vaikų globėju.
Šv. Kvirinas – šventojo vardas, kuris taikomas keliems kankiniams. Dažniausiai siejamas su Kvirinu iš Seskės ar Kvirinu iš Romos, nukankintais III–IV amžiuje.
Šv. Kvirinas Lionietis – III amžiaus kankinys iš Liono. Jo vardas minimas tarp ankstyvųjų krikščionių persekiojimų aukų.
Šv. Kvirinas Ravenietis – IV amžiaus kankinys iš Ravenos, liudijęs tikėjimą iki mirties. Jo kapas tapo vietos pamaldumo centru.
Šv. Kvirinas Romietis – III amžiaus kankinys, už tikėjimą nukankintas Romoje.
Šv. Lambertas Mastrichtietis – VII amžiaus Mastrichto ir vėliau Lježo vyskupas. Rūpinosi evangelizacija ir Bažnyčios drausmės stiprinimu. Žuvo kankinio mirtimi. Laikomas Lježo globėju.
Šv. Lambertus Lježietis – tai tas pats Šv. Lambertas Mastrichtietis, vėliau jo kultas išplito visoje Belgijoje.
Šv. Landrada – VII amžiaus vienuolė, įkūrusi Munsterbilzeno vienuolyną (dabartinė Belgija). Žinoma dėl asketizmo, pamaldumo ir vienuolių dvasinio vadovavimo.
Šv. Lanfrankas Kenterberietis – XI amžiaus Kenterberio arkivyskupas, teologas ir bažnytinės teisės žinovas. Dirbo kartu su šv. Anzelmu. Gynė Bažnyčios laisvę ir organizavo Kenterberio katedros atstatymą.
Šv. Laura Montoya – XX amžiaus Kolumbijos vienuolė ir pirmoji šios šalies kanonizuota šventoji. Įkūrė Indėnų misijų seserų kongregaciją, skyrėsi evangelizacijai, švietimui ir socialinei pagalbai tarp Lotynų Amerikos čiabuvių tautų.
Šv. Laurentas Brindisietis – XVI–XVII amžiaus italų kapucinas, pamokslininkas ir teologas. Dalyvavo diplomatinėse misijose, skleidė Evangeliją protestantiškose ir musulmonų žemėse. Bažnyčios mokytojas, žinomas dėl didelio Šventojo Rašto pažinimo ir uolumo.
Šv. Laurus – III amžiaus kankinys, dažnai minimas kartu su broliu Florusu. Tradicija teigia, kad jie statė pagonių šventyklą, bet slapta skelbė krikščionišką tikėjimą ir už tai buvo nukankinti. Gerbti ir Lietuvoje kaip senųjų slavų globėjai.
Šv. Laurynas – III amžiaus Romos diakonas ir kankinys. Rūpinosi vargšais, atsisakė atiduoti Bažnyčios turtus persekiojantiems valdovams, sakydamas, kad tikrieji turtai – vargšai. Nukankintas ant grotelių, laikomas diakonų, ugniagesių ir neturtingųjų globėju.
Šv. Lavrentijus Černigovietis – XIX–XX amžiaus Rusijos stačiatikių vienuolis ir dvasininkas, žinomas dėl dvasinio vadovavimo ir pranašiškų įžvalgų. Po mirties daugelis liudijo jo užtarimu patirtus stebuklus.
Šv. Lebuinas – VIII amžiaus anglosaksų misionierius, evangelizavęs dabartinės Nyderlandų teritorijos gyventojus. Laikomas Deventerio miesto ir Olandijos krikščionybės pradininku.
Šv. Leonardas Portu Mauricijus – XVIII amžiaus italų pranciškonas, žinomas kaip vienas uoliausių pamokslininkų. Skleidė Kryžiaus kelią Italijoje ir Korsikoje, skatino liaudies pamaldumą ir atgailą.
Šv. Leonardo Murialdo – XIX amžiaus italų kunigas, Šv. Juozapo kongregacijos steigėjas. Dirbo su jaunimu, našlaičiais ir dirbančių vaikų švietimu. Garsėjo socialiniu jautrumu ir giliu dvasingumu.
Šv. Leonas Didysis – V amžiaus popiežius, Bažnyčios mokytojas. Gynė Kristaus dieviškumo ir žmogiškumo tikėjimą Chalkedono susirinkime. Taip pat sustabdė Atilos Huną nuo Romos puolimo. Jo pamokslai ir raštai darė didelę įtaką Bažnyčios teologijai.
Šv. Leonas Vilnietis – Lietuvoje gerbiamas šventasis, laikomas vienu iš Vilniaus vyskupų ar kankinių. Platesni duomenys apie jo gyvenimą nėra tiksliai išlikę, tačiau jis įtrauktas į vietinį šventųjų sąrašą.
Šv. Leontijus Rostoviečių – XI amžiaus Rusios vyskupas ir misionierius, skelbęs Evangeliją Rostovo apylinkėse. Žuvo kankinio mirtimi, laikomas Rusios Bažnyčios pirmųjų evangelizatorių simboliu.
Šv. Liberalis Lionietis – III amžiaus kankinys iš Liono, Prancūzijoje. Jo vardas minimas seniausiuose martirologuose.
Šv. Liberatas – dažniausiai minimas kartu su kitais ankstyvaisiais Šiaurės Afrikos kankiniais. Nukankintas už tikėjimą per vandalų persekiojimus.
Šv. Liberijus – IV amžiaus popiežius. Garsėjo ištikimybe ortodoksiniam tikėjimui prieš arijonų ereziją. Palaikė šv. Atanazą Aleksandrietį.
Šv. Lidija Filipietė – Naujojo Testamento moteris, minima Apaštalų darbų knygoje. Buvo pirmoji atsivertusi į krikščionybę Europoje (Filipų mieste). Laikoma verslininkių ir svetingumo globėja.
Šv. Lidviga iš Turingijos – XIII amžiaus šventoji, šv. Elžbietos Vengrės dukra. Pasižymėjo pamaldumu ir labdaringa veikla. Vėliau pasirinko vienuolinį gyvenimą.
Šv. Lidvika iš Monpeljė – XII amžiaus vienuolė, garsėjusi pamaldumu, asketizmu ir rūpinimusi vargšais. Jos kultas labiau paplitęs Pietų Prancūzijoje.
Šv. Lioba Schornsheimietė – VIII amžiaus anglosaksų vienuolė, Bonifaco misijų bendradarbė. Skelbė Evangeliją dabartinėje Vokietijoje, įkūrė vienuolynų ir rūpinosi moterų švietimu.
Šv. Lioba Tauberbišofsheimietė – tai tas pats asmuo kaip Šv. Lioba Schornsheimietė, susijusi su Tauberbišofsheimo vienuolynu.
Šv. Liucija Sirakūzietė – IV amžiaus mergelė ir kankinė iš Sirakūzų, Sicilijoje. Už atsisakymą išsižadėti tikėjimo nukankinta. Laikoma regos sutrikimų turinčių žmonių ir jaunų mergaičių globėja.
Šv. Liucijus Veronosietis – III amžiaus Veronos vyskupas ir kankinys. Laikomas Veronos miesto globėju.
Šv. Liudgeris – VIII–IX amžiaus Fryzijos ir Saksonijos misionierius, pirmasis Miunsterio vyskupas. Evangelizavo Vakarų Vokietijos ir Nyderlandų teritorijas. Gerbiamas kaip Bažnyčios steigėjas ir krikščioniškos švietimo sklaidos pradininkas.
Šv. Laurentas Brindisietis – XVI–XVII amžiaus italų kapucinas, pamokslininkas ir teologas. Dalyvavo diplomatinėse misijose, skleidė Evangeliją protestantiškose ir musulmonų žemėse. Bažnyčios mokytojas, žinomas dėl didelio Šventojo Rašto pažinimo ir uolumo.
Šv. Laurus – III amžiaus kankinys, dažnai minimas kartu su broliu Florusu. Tradicija teigia, kad jie statė pagonių šventyklą, bet slapta skelbė krikščionišką tikėjimą ir už tai buvo nukankinti. Gerbti ir Lietuvoje kaip senųjų slavų globėjai.
Šv. Laurynas – III amžiaus Romos diakonas ir kankinys. Rūpinosi vargšais, atsisakė atiduoti Bažnyčios turtus persekiojantiems valdovams, sakydamas, kad tikrieji turtai – vargšai. Nukankintas ant grotelių, laikomas diakonų, ugniagesių ir neturtingųjų globėju.
Šv. Lavrentijus Černigovietis – XIX–XX amžiaus Rusijos stačiatikių vienuolis ir dvasininkas, žinomas dėl dvasinio vadovavimo ir pranašiškų įžvalgų. Po mirties daugelis liudijo jo užtarimu patirtus stebuklus.
Šv. Lebuinas – VIII amžiaus anglosaksų misionierius, evangelizavęs dabartinės Nyderlandų teritorijos gyventojus. Laikomas Deventerio miesto ir Olandijos krikščionybės pradininku.
Šv. Leonardas Portu Mauricijus – XVIII amžiaus italų pranciškonas, žinomas kaip vienas uoliausių pamokslininkų. Skleidė Kryžiaus kelią Italijoje ir Korsikoje, skatino liaudies pamaldumą ir atgailą.
Šv. Leonardo Murialdo – XIX amžiaus italų kunigas, Šv. Juozapo kongregacijos steigėjas. Dirbo su jaunimu, našlaičiais ir dirbančių vaikų švietimu. Garsėjo socialiniu jautrumu ir giliu dvasingumu.
Šv. Leonas Didysis – V amžiaus popiežius, Bažnyčios mokytojas. Gynė Kristaus dieviškumo ir žmogiškumo tikėjimą Chalkedono susirinkime. Taip pat sustabdė Atilos Huną nuo Romos puolimo. Jo pamokslai ir raštai darė didelę įtaką Bažnyčios teologijai.
Šv. Leonas Vilnietis – Lietuvoje gerbiamas šventasis, laikomas vienu iš Vilniaus vyskupų ar kankinių. Platesni duomenys apie jo gyvenimą nėra tiksliai išlikę, tačiau jis įtrauktas į vietinį šventųjų sąrašą.
Šv. Leontijus Rostoviečių – XI amžiaus Rusios vyskupas ir misionierius, skelbęs Evangeliją Rostovo apylinkėse. Žuvo kankinio mirtimi, laikomas Rusios Bažnyčios pirmųjų evangelizatorių simboliu.
Šv. Liberalis Lionietis – III amžiaus kankinys iš Liono, Prancūzijoje. Jo vardas minimas seniausiuose martirologuose.
Šv. Liberatas – dažniausiai minimas kartu su kitais ankstyvaisiais Šiaurės Afrikos kankiniais. Nukankintas už tikėjimą per vandalų persekiojimus.
Šv. Liberijus – IV amžiaus popiežius. Garsėjo ištikimybe ortodoksiniam tikėjimui prieš arijonų ereziją. Palaikė šv. Atanazą Aleksandrietį.
Šv. Lidija Filipietė – Naujojo Testamento moteris, minima Apaštalų darbų knygoje. Buvo pirmoji atsivertusi į krikščionybę Europoje (Filipų mieste). Laikoma verslininkių ir svetingumo globėja.
Šv. Lidviga iš Turingijos – XIII amžiaus šventoji, šv. Elžbietos Vengrės dukra. Pasižymėjo pamaldumu ir labdaringa veikla. Vėliau pasirinko vienuolinį gyvenimą.
Šv. Lidvika iš Monpeljė – XII amžiaus vienuolė, garsėjusi pamaldumu, asketizmu ir rūpinimusi vargšais. Jos kultas labiau paplitęs Pietų Prancūzijoje.
Šv. Lioba Schornsheimietė – VIII amžiaus anglosaksų vienuolė, Bonifaco misijų bendradarbė. Skelbė Evangeliją dabartinėje Vokietijoje, įkūrė vienuolynų ir rūpinosi moterų švietimu.
Šv. Lioba Tauberbišofsheimietė – tai tas pats asmuo kaip Šv. Lioba Schornsheimietė, susijusi su Tauberbišofsheimo vienuolynu.
Šv. Liucija Sirakūzietė – IV amžiaus mergelė ir kankinė iš Sirakūzų, Sicilijoje. Už atsisakymą išsižadėti tikėjimo nukankinta. Laikoma regos sutrikimų turinčių žmonių ir jaunų mergaičių globėja.
Šv. Liucijus Veronosietis – III amžiaus Veronos vyskupas ir kankinys. Laikomas Veronos miesto globėju.
Šv. Liudgeris – VIII–IX amžiaus Fryzijos ir Saksonijos misionierius, pirmasis Miunsterio vyskupas. Evangelizavo Vakarų Vokietijos ir Nyderlandų teritorijas. Gerbiamas kaip Bažnyčios steigėjas ir krikščioniškos švietimo sklaidos pradininkas.
Šv. Marcelinas Romietis – III amžiaus krikščionis kankinys, nukankintas kartu su šv. Petrų egzorcistu per Diokletiano persekiojimus. Laikomas tikėjimo drąsos simboliu.
Šv. Marcijonas Lionietis – III amžiaus kankinys iš Liono, Prancūzijoje. Jo vardas minimas tarp pirmųjų Liono krikščionių persekiojimų aukų.
Šv. Margareta Antiochietė – IV amžiaus mergelė ir kankinė, kurios legenda buvo ypač populiari viduramžiais. Pagal pasakojimą, atsisakė pagonių valdininko vedybų ir dėl to buvo žiauriai nukankinta. Laikoma gimdyvių ir moterų globėja.
Šv. Margareta iš Škotijos – XI amžiaus Škotijos karalienė. Žinoma dėl savo pamaldumo, labdaros ir Bažnyčios reformų rėmimo. Skatino švietimą, rūpinosi našlaičiais ir vargšais. Laikoma Škotijos ir šeimų globėja.
Šv. Margareta Marija Alakok – XVII amžiaus prancūzė vienuolė, regėjimų metu gavusi Švenčiausiosios Jėzaus Širdies apsireiškimų. Jos pastangomis paplito Jėzaus Širdies garbinimo pamaldumas.
Šv. Margarita iš Kortonos – XIII amžiaus italė, kuri po netvarkingo gyvenimo atsivertė ir tapo pranciškonių tretininke. Garsėjo atgaila, malda ir pagalba vargšams.
Šv. Klaudijus Colombiere – XVII amžiaus prancūzų jėzuitas, šv. Margaritos Marijos Alakok dvasinis vadovas ir Švenčiausiosios Jėzaus Širdies garbinimo skleidėjas. Žinomas dėl savo pamokslų ir gilaus dvasingumo.
Šv. María Alfonsa de la Santísima Trinidad – XX amžiaus ispanė vienuolė, viena iš Eucharistinio Jėzaus Misijų seserų steigėjų. Žinoma dėl dvasinio vadovavimo ir meilės Eucharistijai.
Šv. María Ana Mogas Fontcuberta – XIX amžiaus ispanė, Šv. Pranciškaus Mokytojų seserų kongregacijos steigėja. Skyrė gyvenimą mergaičių švietimui ir socialinei pagalbai.
Šv. María Antonia Bandrés Elósegui – XX amžiaus ispanė, Šventosios Širdies sesuo, žinoma dėl nuolankumo, maldingumo ir kantraus ligų iškentimo.
Šv. María Antonia de San José – XVIII amžiaus argentinietė vienuolė, pirmosios moterų vienuolijos Pietų Amerikoje įkūrėja. Žinoma dėl pamaldumo ir rūpesčio neturtingaisiais.
Šv. María Bernarda Bütler – XIX–XX amžiaus šveicarė vienuolė, Pranciškonių Misijų seserų steigėja. Dirbo misijose Kolumbijoje, rūpinosi vargšais ir ligoniais.
Šv. María Catalina Labouré – XIX amžiaus prancūzė vienuolė, kuriai apsireiškė Švč. Mergelė Marija, perdavusi Stebuklingojo Medalikėlio regėjimus. Medalio pamaldumas išplito visame pasaulyje.
Šv. María Crescentia Höss – XVIII amžiaus vokietė vienuolė, pranciškonių Klarisių ordino narė. Žinoma dėl mistinių maldos patirčių ir dvasinio vadovavimo.
Šv. Maria de Cervelló – XIII amžiaus ispanė, Mergelių Marijos gailestingumo ordino sesuo. Skyrė gyvenimą pagalbai belaisviams ir vargšams.
Šv. María de Jesús Crucificado Baouardy – XIX amžiaus palestinietė karmelitė, žinoma dėl mistinių regėjimų ir gilių dvasinių išgyvenimų. Kanonizuota 2015 m.
Šv. María de Jesús Sacramentado Venegas – XIX–XX amžiaus meksikietė vienuolė, Šv. Juozapo tarnaičių kongregacijos steigėja. Rūpinosi ligoniais ir našlaičiais.
Šv. María de la Cabeza – XII amžiaus ispanė, šv. Izidoriaus Žemdirbio žmona. Garsėjo pamaldumu ir rūpesčiu vargšais. Jos vardas Ispanijoje siejamas su šeimos ir ūkininkų globėjų.
Šv. María de la Cruz Jugan – XIX amžiaus prancūzė, Mažųjų vargšų seserų steigėja. Rūpinosi pagyvenusiais ir vienišais žmonėmis. Kanonizuota 2009 m.
Šv. María de la Purísima Salvat Romero – XX amžiaus ispanė, Šventosios Kryžiaus seserų kongregacijos vadovė. Žinoma dėl pamaldumo ir socialinės pagalbos vargstantiems.
Šv. María de las Mercedes de Jesús Molina – XIX–XX amžiaus ekvadorietė vienuolė, Bethanijos mokytojų seserų steigėja. Skyrėsi švietimu ir pagalba neturtingoms mergaitėms.
Šv. María de los Ángeles Ginard Martí – XX amžiaus ispanė vienuolė, nukankinta per Ispanijos pilietinį karą. Gerbiama kaip tikėjimo liudytoja.
Šv. María del Carmen González Ramos – XIX amžiaus ispanė vienuolė, Bendruomenės tarnaičių kongregacijos steigėja. Žinoma dėl švietimo ir pagalbos vargšams.
Šv. María del Carmen Salles y Barangueras – XIX–XX amžiaus ispanė, Marijos Nekalto Prasidėjimo seserų steigėja. Skyrė gyvenimą mergaičių švietimui ir krikščioniškai ugdymo veiklai.
Šv. Maria Egiptietė – V amžiaus dykumų atsiskyrėlė. Po netvarkingo gyvenimo atsivertė ir keturiasdešimt metų gyveno asketiškai dykumoje. Tapusi atgailos simboliu, ypač gerbiama Rytų Bažnyčioje.
Šv. María Encarnación Rosal – XIX amžiaus Gvatemalos vienuolė, Betliejaus seserų reformatorė. Skyrė gyvenimą vargšų švietimui ir katalikiškam mergaičių ugdymui visoje Centrinėje Amerikoje.
Šv. María Eufrasia Pelletier – XIX amžiaus prancūzė, Gerojo Ganytojo seserų kongregacijos steigėja. Rūpinosi socialiai pažeistomis moterimis ir vaikais, skatino jų švietimą bei dvasinį atsinaujinimą.
Šv. Maria Faustina Kovalska – XX amžiaus lenkė vienuolė, kuriai apsireiškė Jėzus, perduodamas Dieviškojo Gailestingumo žinią. Jos dienoraštis tapo pasaulinio gailestingumo kulto pagrindu. Kanonizuota 2000 m.
Šv. María Felicia Guggiari Echeverría – XX amžiaus Paragvajaus karmelitė, žinoma kaip „Chiquitunga“. Garsėjo jaunimo sielovada, maldingumu ir pasiaukojimu. Kanonizuota 2018 m.
Šv. María Francisca de las Cinco Llagas – XVIII amžiaus ispanė vienuolė, pranciškonų tretininkė, pasižymėjusi pamaldumu, atgaila ir rūpesčiu vargšais.
Šv. Maria Goretti – XX amžiaus italė mergaitė, kankinė. Nužudyta gindama savo skaistumą. Jos atleidimas savo žudikui tapo stipriu krikščioniško atleidimo pavyzdžiu. Kanonizuota 1950 m.
Šv. María Guadalupe García Zavala – XX amžiaus meksikietė, Šv. Margaritos Marijos ligonių tarnaičių steigėja. Rūpinosi vargšais, ligoniais ir persekiojamais tikėjimo liudytojais.
Šv. María Guadalupe Ortiz de Landázuri – XX amžiaus ispanė, Opus Dei narė. Skyrėsi mokslo, švietimo ir socialinės pagalbos darbais, ypač vargšų moterų švietimo srityje. Beatifikuota 2019 m.
Šv. María Josefa del Corazón de Jesús – XIX–XX amžiaus ispanė, Šv. Pranciškaus Seserų Ligonių Tarnaičių kongregacijos steigėja. Rūpinosi ligoniais ir našlaičiais.
Šv. María Josefa Sancho de Guerra – taip pat Šv. María Josefa del Corazón de Jesús, abu vardai taikomi tai pačiai šventajai.
Šv. María Magdalena de Pazzi – XVI–XVII amžiaus italė karmelitė, mistikė. Garsėjo regėjimais ir dvasiniais raštais apie sielos sąjungą su Dievu. Skatino vienuolių ir pasauliečių dvasinį tobulėjimą.
Šv. María Maravillas de Jesús – XIX–XX amžiaus ispanė karmelitė. Įkūrė keletą karmelitų vienuolynų ir pasižymėjo giliu maldos gyvenimu net per Ispanijos pilietinio karo sunkumus.
Šv. María Micaela Desmaisières – XIX amžiaus ispanė, Adoratorių tarnaičių kongregacijos steigėja. Skyrė gyvenimą socialiai pažeistų moterų gelbėjimui ir dvasinei pagalbai.
Šv. María Natividad Venegas de la Torre – XIX–XX amžiaus meksikietė, pirmoji Meksikoje kanonizuota moteris. Įkūrė Šventojo Kryžiaus dukterų kongregaciją ir rūpinosi ligoniais bei našlaičiais.
Šv. María Nazaria Ignacia March Mesa – XIX–XX amžiaus ispanė, Katalikų Misijų Kryžiaus seserų steigėja. Dirbo Pietų Amerikoje, rūpinosi neturtingųjų švietimu ir tikėjimo skleidimu.
Šv. María Pilar Izquierdo Albero – XX amžiaus ispanė vienuolė, Apaštalinių Misijų seserų steigėja. Nepaisydama sunkios negalios, skyrėsi evangelizacija ir socialine veikla.
Šv. María Rosa Molas Vallvé – XIX amžiaus ispanė, Šventosios Šeimos seserų steigėja. Skyrėsi švietimu ir pagalba skurstantiems.
Šv. María Soledad Torres Acosta – XIX amžiaus ispanė, Tarnaičių ligonių kongregacijos steigėja. Žinoma dėl savo rūpesčio ligoniais ir pagyvenusiais žmonėmis.
Šv. María Teresa Couderc – XIX amžiaus prancūzė, Mūsų Viešpaties Atpirkėjo seserų kongregacijos steigėja. Skatino dvasines rekolekcijas ir rūpinosi moterų dvasiniu ugdymu.
Šv. María Teresa de Jesús Jornet e Ibars – XIX amžiaus ispanė, Senelių globos mažųjų seserų steigėja. Skyrė gyvenimą vargšų senelių slaugai ir socialinei pagalbai. Kanonizuota 1974 m.
Šv. María Teresa del Niño Jesús (Teresė iš Lisieux) – XIX amžiaus prancūzė karmelitė, viena mylimiausių šventųjų. Jos „mažojo kelio“ dvasinis mokymas apie kasdienę meilę ir pasitikėjimą Dievu tapo pasaulinio masto įkvėpimu. Bažnyčios mokytoja.
Šv. Mariana de Jesús Paredes – XVII amžiaus Ekvadoro vienuolė, žinoma dėl savo asketizmo, mistinių patirčių ir maldos už šalies gerovę. Vadinta „Ekvadoro lelija“, ji tapo tautos globėja.
Šv. Marija Dievo Motina – Jėzaus Kristaus motina, laikoma didžiausia visų šventųjų pavyzdžiu. Skelbiama Dievo Gimdytoja, Bažnyčios Motina ir visų krikščionių globėja.
Šv. Marija Dominika Mazzarello – XIX amžiaus italė, Šv. Jono Bosko bendradarbė, įkūrė Marijos Krikščionių Pagalbos dukterų kongregaciją. Skyrėsi mergaičių švietimu ir auklėjimu.
Šv. Marija Magdalena – viena iš svarbiausių Naujojo Testamento moterų, pirmoji, kuriai prisikėlęs Jėzus pasirodė. Tradiciškai laikoma atgailos ir vilties simboliu, taip pat moterų apaštalavimo pavyzdžiu.
Šv. Marija Magdalietė Postel – XVIII–XIX amžiaus prancūzė vienuolė, Krikščioniškojo mokymo seserų steigėja. Skyrėsi švietimu ir tikėjimo ugdymu Prancūzijos kaimo vietovėse.
Šv. Marija Novgorodietė – žinoma kaip pamaldumo ir asketizmo pavyzdys Novgorodo Rusios krikščionių tradicijoje. Platesnių patvirtintų duomenų apie jos gyvenimą nėra išlikę.
Šv. Marija Skobcova – XX amžiaus rusė, teologė, poetė ir vienuolė. Gyveno Prancūzijoje, padėjo pabėgėliams ir žydams Antrojo pasaulinio karo metu. Žuvo nacių koncentracijos stovykloje. Kanonizuota kaip kankinė už meilę artimui.
Šv. Marija Suzdalietė – Rusios kilmės šventoji, gyvenusi asketiškai ir pasižymėjusi labdaringumu. Jos kultas gyvas stačiatikių tradicijoje.
Šv. Marija Tverietė – žinoma kaip viena iš pamaldžių Rusios moterų šventųjų, pasižymėjusi skaistumu, nuolankumu ir labdara.
Šv. Marina Antiochietė – III amžiaus mergelė ir kankinė, kurios legenda tapo labai populiari viduramžių Europoje. Laikoma moterų ir gimdančiųjų globėja.
Šv. Marina Sirietė – VII amžiaus atsiskyrėlė, apsimetusi vyru, kad galėtų gyventi vienuolyne. Žinoma dėl savo nuolankumo ir tikėjimo ištvermės.
Šv. Markas – vienas iš keturių evangelistų, Evangelijos pagal Morkų autorius. Tradiciškai laikomas pirmuoju Aleksandrijos vyskupu ir Egipto krikščionybės pradininku.
Šv. Marta – sesuo Marijos ir Lozoriaus, draugė Jėzaus. Evangelijoje žinoma dėl savo svetingumo ir tikėjimo prisikėlimu. Laikoma namų šeimininkių ir viešbučių globėja.
Šv. Marta Pskovietė – Rusios šventoji, žinoma dėl pamaldumo ir pagalbos vargšams. Pskovo mieste laikoma šeimų ir vargstančiųjų globėja.
Šv. Martialis Limogesietis – III amžiaus misionierius ir pirmasis Limogeso vyskupas. Evangelizavo Galijos gyventojus, laikomas Limogeso miesto globėju.
Šv. Martinijonas – IV amžiaus atsiskyrėlis ir dykumų tėvas, garsėjęs maldos gyvenimu ir asketizmu. Gerbiamas Rytų Bažnyčiose.
Šv. Martynas iš Porreso – XVI amžiaus Peru dominikonų brolis. Garsėjo kuklumu, nuolankumu ir rūpesčiu ligoniais bei neturtingaisiais. Laikomas socialinio teisingumo ir rasinės lygybės simboliu.
Šv. Martynas Turietis – IV amžiaus Prancūzijos vyskupas, buvęs romėnų karys. Žinomas dėl drąsos ir gailestingumo, ypač už garsų poelgį, kai per šalčius perplėšė savo apsiaustą ir uždengė vargšą.
Šv. Matas – vienas iš dvylikos apaštalų, Evangelijos pagal Matą autorius. Iš pradžių buvo muitininkas, vėliau sekė Jėzų ir skelbė Evangeliją. Tradicija teigia, kad patyrė kankinystę skelbdamas tikėjimą.
Šv. Matilda – X amžiaus Vokietijos karalienė, žinoma dėl pamaldumo, labdaros ir vienuolynų steigimo. Po vyro mirties pasirinko atsidavusį religinį gyvenimą. Gerbiama kaip motinų ir našlių globėja.
Šv. Matilda Kvedlinburgietė – Šv. Matildos anūkė, pirmoji Kvedlinburgo abatė. Skyrėsi dvasiniu vadovavimu ir vienuolinės drausmės stiprinimu.
Šv. Matūras Lionietis – II amžiaus kankinys iš Liono, nukankintas kartu su kitais tikėjimo liudytojais per ankstyvuosius krikščionių persekiojimus.
Šv. Mechthild Hackebornietė – XIII amžiaus vokietė benediktinė mistikė. Žinoma dėl dvasinių regėjimų ir pamokymų apie Dievo meilę, kurie turėjo įtakos vėlesniam Švenčiausiosios Širdies garbinimo pamaldumui.
Šv. Mechtilde Magdeburgietė – XIII amžiaus vokietė mistikė ir poetė. Jos raštai apie sielos meilę Dievui yra vieni svarbiausių viduramžių krikščioniškos mistikos tekstų.
Šv. Medardas Soisonsietis – VI amžiaus prancūzų vyskupas, žinomas dėl pamaldumo ir rūpesčio vargšais. Po jo mirties pradėti liudyti stebuklai. Laikomas orų ir žemdirbių globėju.
Šv. Meinradas – IX amžiaus benediktinas, Šveicarijoje įkūręs vienuolyną, iš kurio išaugo garsusis Einsiedelno vienuolynas. Nukankintas plėšikų, laikomas piligrimų globėju.
Šv. Melanija Jaunesnioji – V amžiaus romėnų kilmingoji, atsisakiusi didžiulių turtų, kad galėtų gyventi asketiškai. Rėmė vienuolynus, vargšus ir kelionių metu skelbė Evangeliją.
Šv. Melanija Vyresnioji – Melanijos Jaunesniosios močiutė, III–IV amžiaus Romos krikščionė. Taip pat išsižadėjo turto, kad galėtų atsidėti labdarai ir maldai.
Šv. Melitas Maltietis – I–II amžiaus krikščionis, tradiciškai laikomas pirmuoju Maltos vyskupu. Pagal legendą, šv. Paulius paskyrė jį vadovauti vietos Bažnyčiai.
Šv. Merkurijus – III amžiaus kankinys, romėnų karys, atsivertęs į krikščionybę. Už atsisakymą garbinti pagonių dievus nukankintas. Rytų Bažnyčiose laikomas karių ir teisingumo gynėjų globėju.
Šv. Merwenna Romseyietė – VII amžiaus anglosaksų abatė, įkūrusi Romsey vienuolyną Anglijoje. Žinoma dėl savo pamaldumo ir švietimo skatinimo.
Šv. Metodijus Olimpietis – III–IV amžiaus vyskupas ir teologas, rašęs prieš erezijas ir ginęs krikščionišką mokymą apie prisikėlimą.
Šv. Migdonijus Lionietis – III amžiaus kankinys, nukankintas per persekiojimus Liono mieste. Jo vardas išlikęs seniausiuose martirologuose.
Šv. Mikalojus Karalius Serbų – XIV amžiaus Serbijos karalius Steponas Urošas II Milutinas, gerbiamas Rytų Bažnyčioje dėl Bažnyčios rėmimo, labdaros ir vienuolynų statybos.
Šv. Milcijadas – IV amžiaus popiežius (311–314), vadovavęs Bažnyčiai per laikotarpį, kai krikščionybė pradėjo įgauti laisvę po imperatoriaus Konstantino edikto.
Šv. Mildreda Tanetietė – VII amžiaus anglų abatė, vadovavusi Minsterio vienuolynui Kentijoje. Žinoma dėl maldingumo ir stebuklų.
Šv. Miltijonas – II amžiaus apologetas, parašęs gynybinius raštus prieš pagoniškus Bažnyčios kaltinimus. Svarbus ankstyvosios Bažnyčios teologas.
Šv. Mocius Konstantinopolietis – III amžiaus kunigas ir kankinys, skelbęs Evangeliją Mažojoje Azijoje. Nukankintas už tikėjimą Konstantinopolyje, gerbiamas kaip drąsaus tikėjimo liudytojas.
Šv. Modestas Jeruzalietis – VII amžiaus Jeruzalės patriarchas. Rūpinosi šventųjų vietų atstatymu po persų niokojimų ir Bažnyčios vienybės išlaikymu sunkiu laikotarpiu.
Šv. Modestas Lucanietis – V amžiaus vyskupas Pietų Italijoje. Garsėjo pamaldumu ir ganytojišku rūpesčiu savo bendruomene.
Šv. Modestas Trierietis – V–VI amžiaus Trierio (dabartinė Vokietija) vyskupas. Skatino krikščionybės plėtrą ir rūpinosi vargšais.
Šv. Modvena Burtonietė – VII–VIII amžiaus airių abatė ir misionierė. Skelbė Evangeliją Britanijoje, ypač Burtono apylinkėse, kur jos vardas išlikęs vietos tradicijoje.
Šv. Monika – IV amžiaus šventoji, šv. Augustino motina. Garsėjo kantrybe, nuolatinėmis maldomis už savo sūnaus atsivertimą ir rūpesčiu šeimos tikėjimu. Laikoma motinų ir besimeldžiančių už savo artimuosius globėja.
Šv. Morkus – evangelistas, Evangelijos pagal Morkų autorius. Tradiciškai laikomas pirmuoju Aleksandrijos vyskupu ir Egipto Bažnyčios pradininku. Jo simbolis – liūtas.
Šv. Mykolas Arkangelas – dangaus kariuomenių vadas, Šventajame Rašte vadinamas Dievo tautos gynėju prieš blogio jėgas. Laikomas karių, policininkų ir visų, kovojančių už teisingumą, globėju.
Šv. Mykolas Giedraitis – XV amžiaus lietuvių kilmės kanauninkas, žinomas dėl nuolankumo, skaistumo ir pamaldumo. Gyveno Krokuvoje, kur iki šiol gerbiamas kaip šventumo pavyzdys.
Šv. Narcizas Jeruzalietis – II–III amžiaus Jeruzalės vyskupas, žinomas dėl šventumo ir stebuklų. Garsėjo taika ir ganytojišku rūpesčiu tikinčiaisiais.
Šv. Natalia Kordobietė – IX amžiaus krikščionė kankinė iš Kordobos (dabartinė Ispanija), žuvusi kartu su vyru už atsisakymą atsiversti į islamą.
Šv. Natalia Nikomedijietė – IV amžiaus kankinė, palaikiusi ir slėpusi persekiojamus krikščionis. Garsėjo ištikimybe tikėjimui net gyvybės kaina.
Šv. Nazaria Ignacia March Mesa – XIX–XX amžiaus ispanė, Katalikų Misijų Kryžiaus seserų steigėja. Skyrėsi misijine veikla Pietų Amerikoje ir rūpinimusi neturtingaisiais.
Šv. Nazarijus Milanietis – I amžiaus misionierius ir kankinys. Evangelizavo šiaurinę Italiją, nukankintas už tikėjimą Milane. Gerbiamas kaip miesto globėjas.
Šv. Nemezius Romietis – III amžiaus diakonas ir kankinys, nukankintas per Valerijano persekiojimus.
Šv. Neotas Kornvalietis – IX amžiaus atsiskyrėlis iš Anglijos, žinomas dėl asketiško gyvenimo ir pagalbos vargšams. Po mirties pradėtas gerbti kaip šventasis.
Šv. Nereus Romietis – I amžiaus kankinys, kartu su Achilėjumi nukankintas Romoje. Tradicija teigia, kad buvo imperatoriaus rūmų sargybos narys, atsivertęs į krikščionybę.
Šv. Nersesas Didysis – IV amžiaus Armėnijos katalikosas. Garsėjo Bažnyčios reformomis, labdara ir tikėjimo stiprinimu. Už savo veiklą patyrė kankinystę.
Šv. Niketas – IV amžiaus gotų vyskupas ir kankinys, garsėjęs evangelizacija tarp gotų genčių. Už tikėjimą nukankintas.
Šv. Niketas Paflagonietis – IX amžiaus vienuolis ir asketas iš Paflagonijos (dabartinė Turkija). Žinomas dėl pamaldumo, maldos ir stebuklų.
Šv. Nikodimas Jeruzalietis – Jeruzalės tarybos narys, kuris pagal Evangeliją slapta rėmė Jėzų. Pagal tradiciją, vėliau tapo atviru krikščioniu ir patyrė kankinystę.
Šv. Nikolajus Japonijos – XIX amžiaus rusų stačiatikių misionierius, paskelbęs Evangeliją Japonijoje. Laikomas Japonijos ortodoksų Bažnyčios įkūrėju ir tikėjimo skleidėju.
Šv. Nikolajus Planas – XIX–XX amžiaus graikų kunigas, žinomas dėl ištikimo tarnavimo vargšams ir nuolatinės maldos. Po mirties gerbiamas kaip dvasinio ganytojo pavyzdys.
Šv. Nikolajus Serbų – XX amžiaus Serbijos vyskupas, teologas ir rašytojas. Garsėjo pamokslų išmintimi, ortodoksinės teologijos sklaida ir tautos dvasiniu vadovavimu. Po Antrojo pasaulinio karo patyrė kalinimą, vėliau gyveno JAV.
Šv. Nikolajus Stebukladarys – III–IV amžiaus Miro vyskupas (dabartinė Turkija), plačiai žinomas kaip Kalėdų Senelio prototipas. Garsėjo pagalba neturtingiesiems, stebuklais ir teisingumo gynimu. Laikomas vaikų, jūrininkų ir keliautojų globėju.
Šv. Nilas Sinajietis – IV–V amžiaus vienuolis ir dykumų tėvas, gyvenęs Sinajaus kalne. Žinomas dėl raštų apie maldą, dvasinį gyvenimą ir asketizmą.
Šv. Nilas Sorskietis – XV amžiaus Rusios vienuolis, garsėjęs griežtu asketizmu, atsiskyrėliško gyvenimo propagavimu ir raštais apie širdies maldą.
Šv. Nina Gruzinė – IV amžiaus misionierė, kurios dėka Gruzija priėmė krikščionybę. Laikoma Gruzijos apaštale ir globėja, gerbiama tiek ortodoksų, tiek katalikų tradicijose.
Šv. Nonna Nazianzietė – IV amžiaus šventoji, šv. Grigaliaus Nazianzietžio motina. Žinoma dėl pamaldumo, šeimos dvasinio ugdymo ir tikėjimo ištikimybės.
Šv. Norberta Magdeburgietė – dažniausiai tapatinama su Šv. Norbertu Ksantietiu, todėl aprašymas pateikiamas kartu.
Šv. Norbertas Ksantietis – XII amžiaus Vokietijos vyskupas, Premonstratų ordino steigėjas. Skleidė Bažnyčios reformų idėjas, propagavo pamaldumą Eucharistijai ir sutaikinimą tarp prieštaraujančių pusių.
Šv. Notburga Ebenietė – XIII–XIV amžiaus Austrijos valstietė, žinoma dėl pamaldumo ir rūpesčio vargšais. Laikoma valstiečių ir tarnautojų globėja.
Šv. Odilia Odilienbergietė – VII amžiaus Elzaso kilmingoji, gimusi akla. Pagal tradiciją, regėjimą atgavo krikšto metu. Laikoma aklųjų ir Elzaso globėja.
Šv. Odonas Klunietis – X amžiaus Klunės vienuolyno abatas, garsėjęs Bažnyčios reformų skatinimu, asketišku gyvenimu ir dvasiniu vadovavimu.
Šv. Odulfas – IX amžiaus anglosaksų misionierius, skelbęs Evangeliją Fryzijoje (dabartinė Nyderlandai). Po mirties pagerbtas kaip drąsus misionierius ir tikėjimo liudytojas.
Šv. Olaf Norvegietis – XI amžiaus Norvegijos karalius, kuris krikščionino savo tautą. Žuvo mūšyje, bet greitai pradėtas gerbti kaip tautos ir karalių globėjas.
Šv. Olga Kijevietė – X amžiaus Kijevo Rusios kunigaikštienė, pirmoji reikšminga krikščionybę priėmusi Rusios valdovė. Jos atsivertimas laikomas svarbiu žingsniu krikščionybės plitimui regione.
Šv. Olimpija Konstantinopolietė – IV–V amžiaus diakonė, žinoma dėl labdaros, pagalbos Bažnyčiai ir draugystės su šv. Jonu Auksaburniu. Gerbiama kaip pamaldumo ir gailestingumo pavyzdys.
Šv. Oliveris Plunketas – XVII amžiaus Airijos vyskupas ir kankinys. Per protestantiškus persekiojimus Anglijoje buvo apkaltintas išdavyste ir pakartas. Paskelbtas šventuoju 1975 m.
Šv. Ona – Švč. Mergelės Marijos motina. Bažnyčios tradicijoje laikoma vaikų, motinų ir senelių globėja.
Šv. Onufrijus Egiptietis – IV–V amžiaus atsiskyrėlis, gyvenęs Egipto dykumoje. Laikomas vienuolių ir atsiskyrėlių pavyzdžiu, simbolizuojančiu visišką pasitikėjimą Dievu.
Šv. Opportuna Monteuilietė – VIII amžiaus abatė iš Normandijos (dabartinė Prancūzija). Žinoma dėl savo pamaldumo ir vienuolyno drausmės palaikymo.
Šv. Osburga Koventrietė – VIII–IX amžiaus anglų abatė, žinoma dėl asketizmo ir moterų vienuolystės skatinimo.
Šv. Osvaldas Nortumbrijietis – VII amžiaus Nortumbrijos karalius, kuris padėjo skleisti krikščionybę Anglijoje. Žuvo mūšyje, laikomas karalių ir karių globėju.
Šv. Otmaras – VIII amžiaus Šv. Galeno vienuolyno steigėjas ir abatas. Žinomas dėl švietimo ir labdaros darbų. Laikomas Šveicarijos ir ligonių globėju.
Šv. Pachomijus Didysis – IV amžiaus Egipto vienuolis, laikomas krikščioniškos bendruomeninės vienuolystės pradininku. Įkūrė pirmąjį cenobitinį vienuolyną, kurį sekė daugelis Rytų ir Vakarų vienuolių.
Šv. Paisijus Atonietis – XX amžiaus Graikijos vienuolis, Atono kalno atsiskyrėlis. Žinomas dėl savo dvasinių patarimų, pranašiškų įžvalgų ir gilios maldos. Po mirties tapo vienu labiausiai gerbiamų šiuolaikinių ortodoksų šventųjų.
Šv. Pankracijus Romietis – IV amžiaus berniukas kankinys. Už atsisakymą išsižadėti krikščioniško tikėjimo buvo nukirsta galva. Ypač gerbiamas vaikų ir jaunimo globėjas.
Šv. Pantaleonas Nikomedijietis – IV amžiaus gydytojas ir kankinys. Pagarsėjo nemokamu ligonių gydymu ir stebuklais. Laikomas gydytojų ir ligonių globėju.
Šv. Papijas – II amžiaus Hierapolio vyskupas, vienas iš pirmųjų krikščionių rašytojų. Jo veikalai apie apaštalų mokymą turėjo įtakos Bažnyčios Tradicijai.
Šv. Paraskeva Penktadienė – Rytų Bažnyčioje labai gerbiama kankinė. Jos vardas reiškia „penktadienis“ (graikiškai paraskevi), diena, kai prisimenamas Kristaus kančios kelias. Laikoma moterų ir ligonių globėja.
Šv. Patrikas Airijos – V amžiaus Airijos apaštalas, išplatinęs krikščionybę visoje šalyje. Žinomas dėl pamokslų, simboliškai naudojusio trilapį dobilą Švč. Trejybei aiškinti. Airijos globėjas.
Šv. Paula Romietė – IV–V amžiaus romėnų kilmingoji, atsivertusi į krikščionybę. Sekė šv. Jeronimą ir prisidėjo prie vienuolynų steigimo Betliejuje.
Šv. Paulas Konstantinopolietis – IV amžiaus Konstantinopolio patriarchas, kankinys, gynęs tikėjimą prieš arijonų ereziją. Kelis kartus buvo ištremtas už ištikimybę ortodoksiniam mokymui.
Šv. Paulinas Jorkietis – VII amžiaus vyskupas, misijų veikla prisidėjęs prie Šiaurės Anglijos krikščionybės plitimo. Tapęs pirmuoju Jorko arkivyskupu.
Šv. Paulinas Nolietis – IV–V amžiaus Nolos (Italija) vyskupas, poeto talentu šlovinęs Dievą. Žinomas dėl pamaldumo, asketiško gyvenimo ir pagalbos vargšams.
Šv. Pauline Jaricot – XIX amžiaus prancūzė, Tikėjimo platinimo draugijos įkūrėja. Jos veikla padėjo organizuoti paramą misionieriams visame pasaulyje.
Šv. Paulius VI – XX amžiaus popiežius (1963–1978). Tęsė Vatikano II Susirinkimo reformas, skleidė ekumenizmo idėjas ir skatino pasaulinį taikos dialogą. Kanonizuotas 2018 m.
Šv. Pelagija Antiochietė – IV amžiaus atsivertusi gražuolė aktorė, kuri po atsivertimo pasirinko asketišką gyvenimą ir tapo šventumo pavyzdžiu.
Šv. Pelagijus II – VI amžiaus popiežius. Garsėjo Bažnyčios disciplinos palaikymu ir rūpesčiu vargšais Romos persekiojimų metu.
Šv. Perpetua Kartaginietė – III amžiaus kilminga moteris, kuri kartu su Felicita ir kitais buvo nukankinta Kartaginoje. Jos kalėjimo dienoraštis laikomas vienu seniausių krikščionių moterų liudijimų.
Šv. Persida Romietė – I amžiaus krikščionė, minima šv. Pauliaus laiškuose kaip viena iš ankstyvųjų Bažnyčios narių, padėjusi apaštalams.
Šv. Petras Aleksandrietis – IV amžiaus Aleksandrijos patriarchas, gynęs tikėjimą prieš arijonizmą. Už ištikimybę Evangelijai buvo nukankintas.
Šv. Petras Celestinas – XIII amžiaus popiežius Celestinas V, garsėjęs nuolankumu ir atsiskyrėliškumu. Po kelių mėnesių atsistatydino, laikomas Bažnyčios kuklumo simboliu.
Šv. Petras Damjanis – XI amžiaus vienuolis, kardinolinis vyskupas, Bažnyčios mokytojas. Rėmė Bažnyčios reformą ir griežtą dvasinę discipliną.
Šv. Petras Julianas Eymardas – XIX amžiaus prancūzų kunigas, įkūrė Švenčiausiosios Eucharistijos Sakramento kongregaciją, skatinusią Eucharistijos garbinimą ir adoraciją.
Šv. Petras Kanizijus – XVI amžiaus jėzuitas, Bažnyčios mokytojas. Garsėjo kovomis prieš protestantizmą ir katekizmų rašymu Vokietijos katalikų tikėjimo stiprinimui.
Šv. Petras Krisologas – V amžiaus Ravenos vyskupas, žinomas kaip „Auksinio žodžio“ pamokslininkas. Jo kalbos apie įsikūnijimą ir Dievo meilę iki šiol skaitomos liturgijoje.
Šv. Petras Nolaskietis – XIII amžiaus Mergelių Marijos Gailestingumo ordino (mercedariečių) steigėjas. Rūpinosi belaisvių išlaisvinimu ir vargstančiųjų globa.
Šv. Petras Šanelis – XIX amžiaus prancūzų misionierius, skelbęs Evangeliją Futunos saloje Ramiajame vandenyne. Nukankintas už tikėjimo skleidimą, laikomas Okeanijos globėju.
Šv. Petronelė – pagal tradiciją laikoma šv. Petro duktė arba dvasinė mokinė. Gerbiama kaip mergelių ir jaunų moterų globėja.
Šv. Pijus iš Pietrelčinos – XX amžiaus italų kapucinas, žinomas kaip tėvas Pijus. Garsėjo stigmomis, gilios maldos gyvenimu ir išpažinčių klausymu. Daugelis liudijo jo užtarimu patirtus stebuklus. Ypač gerbiamas kaip ligonių ir kenčiančiųjų globėjas.
Šv. Pilypas Apaštalas – vienas iš dvylikos Jėzaus apaštalų. Pagal tradiciją, skelbė Evangeliją Mažojoje Azijoje. Nukankintas už tikėjimą. Jo vardas minimas Evangelijoje kaip tas, kuris pristatė Natanaelį Jėzui.
Šv. Pilypas Benizi – XIII amžiaus italų servitų vienuolijos narys, vėliau tapęs ordino vadovu. Garsėjo pamokslavimu, nuolankumu ir taikos siekimu tarp susipriešinusių miestų Italijoje.
Šv. Pilypas de Jesús – XVI amžiaus meksikietis pranciškonas misionierius. Nukankintas Japonijoje kartu su kitais krikščionimis. Pirmasis Meksikos gimtojo krašto šventasis.
Šv. Pilypas Evans – XVII amžiaus Velso kunigas, nukankintas už katalikiškos tikėjimo praktikos išpažinimą Anglijoje per religinio persekiojimo laikotarpį.
Šv. Pilypas Ferrandis – XIII amžiaus ispanų dominikonas, garsėjęs pamokslavimu ir tikėjimo skleidimu tarp maurų Ispanijoje.
Šv. Pilypas Howard – XVI amžiaus Anglijos kilmingasis, tapęs kataliku ir nuteistas už tikėjimą Elžbietos I valdymo metu. Mirė kalėjime Londone kaip tikėjimo kankinys.
Šv. Pilypas Inácio – tarp Kinijos ir Vietnamiečių kankinių minimas šventasis. Dėl tikslesnių istorinių duomenų plačiau nėra žinomas, bet įtrauktas į Azijos misionierių ir kankinių sąrašus.
Šv. Pilypas Kilikietis – III amžiaus diakonas ir kankinys iš Kilikijos (dabar Turkija), nukankintas per Romos imperijos krikščionių persekiojimus.
Šv. Pilypas Liu Hanzuo – XIX amžiaus kinų kunigas, nukankintas per krikščionių persekiojimus Kinijoje. Įtrauktas į šventųjų kinų kankinių grupę.
Šv. Pilypas Minh Van Do – XIX amžiaus vietnamietis kankinys, nukankintas už krikščioniško tikėjimo išpažinimą per vietos valdžios represijas.
Šv. Pilypas Misionierius – vardas gali būti taikomas keliems skirtingiems šventiesiems, neturintiems plačių duomenų. Todėl praleidžiu be atskiro aprašymo.
Šv. Pilypas Neri – XVI amžiaus italų kunigas, Oratorijos kongregacijos steigėjas. Žinomas dėl humoro, dvasinio vadovavimo jaunimui ir pamaldumo Eucharistijai. Vadintas „Romos apaštalu“.
Šv. Pilypas Nishida – XVII amžiaus japonų krikščionis, nukankintas už tikėjimą per Japonijos valdžios vykdytus persekiojimus.
Šv. Pilypas Rinaldi – XIX–XX amžiaus italų kunigas, trečiasis Saleziečių ordino vadovas. Skatino jaunimo švietimą ir misijų veiklą.
Šv. Pilypas Rojas – tarp ispanų ar lotynų Amerikos kankinių minimas šventasis, bet plačių istorinių duomenų nėra, todėl aprašymas praleidžiamas.
Šv. Pilypas Salietis – IV amžiaus vienuolis, gyvenęs atsiskyrėlio gyvenimą Sirijoje. Žinomas dėl asketizmo ir dvasinio vadovavimo.
Šv. Pilypas Seki – XVII amžiaus japonų kankinys, žuvęs per Japonijos krikščionių persekiojimus.
Šv. Pilypas Smaldone – XIX–XX amžiaus italų kunigas, kurtiesiems skirtų mokyklų steigėjas. Žinomas dėl švietimo ir socialinės pagalbos kurtiesiems.
Šv. Pilypas Suzuki – XVII amžiaus japonų krikščionis kankinys, žuvęs per persekiojimus.
Šv. Pilypas Takayama – XVII amžiaus japonų krikščionis samurajus, žinomas kaip tikėjimo gynėjas. Ištremtas į Filipinus, kur ir mirė ištikimas krikščionybei.
Šv. Pilypas Tonkinietis – vietnamietis kankinys, nukankintas Tonkine (dabartinis Vietnamas), priklauso didesnei vietnamiečių kankinių grupei.
Šv. Pilypas Zhang Zhihe – XIX amžiaus kinų kankinys, nukankintas per krikščionių persekiojimus Kinijoje.
Šv. Pinytus Kretietis – II amžiaus Kretos vyskupas, žinomas kaip ortodoksinio tikėjimo gynėjas ir krikščionių moralės stiprintojas.
Šv. Pirminas – VIII amžiaus misionierius, benediktinas, evangelizavęs Reino srities germanų gentis. Įkūrė Reichenau vienuolyną, kuris tapo krikščioniškos kultūros centru.
Šv. Plakida – VI amžiaus vienuolis, šv. Benedikto mokinys. Žinomas dėl paklusnumo ir asketiško gyvenimo. Kartu su kitais mokiniais žuvo kankinio mirtimi Sicilijoje.
Šv. Polikarpas Smirnietis – II amžiaus Smirnos (dabartinis Izmiras) vyskupas ir kankinys. Apaštalo Jono mokinys, gynęs ortodoksinį tikėjimą prieš erezijas. Jo kankinystė tapo viena ankstyvosios Bažnyčios šventumo pavyzdžių.
Šv. Polionas Smirnietis – mažai žinomas kankinys, minimas tarp Smirnos Bažnyčios pirmųjų liudytojų. Platesni duomenys apie jo gyvenimą neišlikę.
Šv. Poncijus – III amžiaus Kartaginos diakonas, šv. Kiprijono biografas. Garsėjo kaip ištikimas Bažnyčios gynėjas ir kankinių liudijimų saugotojas.
Šv. Pontianas – III amžiaus popiežius, ištremtas į Sardinijos kasyklas per persekiojimus. Ten patyrė kankinystę. Jo pontifikatas žinomas kaip vienybės ir tikėjimo ištikimybės laikotarpis.
Šv. Pothinas Lionietis – II amžiaus Liono vyskupas ir kankinys. Mirė kalėjime per persekiojimus kartu su daugeliu Liono krikščionių.
Šv. Prakseda Romietė – II amžiaus romėnų mergelė, žinoma dėl vargšų ir kalinių globos. Palaidota Romoje, jos vardu pavadinta bazilika.
Šv. Pranciškus Antonijus Fasani – XVIII amžiaus italų pranciškonas, garsėjęs pamokslavimu, išpažinčių klausymu ir labdara. Vadintas „gailestingumo apaštalu“.
Šv. Pranciškus Asyžietis – XIII amžiaus šventasis, Mažųjų brolių (pranciškonų) ordino steigėjas. Skelbė neturtą, taiką ir meilę visai kūrinijai. Ypač gerbiamas gamtos, gyvūnų ir neturtingųjų globėjas.
Šv. Pranciškus Blanco – XVI amžiaus ispanų dominikonas, misionierius Japonijoje. Nukankintas už tikėjimą Nagasakyje.
Šv. Pranciškus Borgia – XVI amžiaus ispanų didikas, tapęs jėzuitų vienuoliu. Buvo trečiasis Jėzaus Draugijos vadovas. Skatino vienuolių išsilavinimą ir misijų veiklą.
Šv. Pranciškus Camporosso – XIX amžiaus italų kapucinas. Žinomas dėl savo kuklumo, labdaringos veiklos ir rūpesčio Genujos vargšais.
Šv. Pranciškus Caracciolo – XVI amžiaus italų kunigas, vienas iš Reguliariųjų kunigų mažiausiųjų (caracciolinų) steigėjų. Skatino Eucharistijos garbinimą ir vienuolių pamaldumą.
Šv. Pranciškus Coll Guitart – XIX amžiaus ispanų dominikonas, pamokslininkas ir Dominikonų mokytojų seserų steigėjas. Skyrėsi švietimu ir dvasiniu vadovavimu.
Šv. Pranciškus de Capillas – XVII amžiaus ispanų dominikonas, pirmasis Kinijoje nukankintas misionierius. Tapęs kinų kankinių simboliu.
Šv. Pranciškus de Geronimo – XVII–XVIII amžiaus italų jėzuitas, garsėjęs pamokslavimu Neapolyje ir socialiniu darbu tarp vargšų.
Šv. Pranciškus Fasani – tai tas pats Šv. Pranciškus Antonijus Fasani, aprašytas aukščiau.
Šv. Pranciškus Fernández de Capillas – tai tas pats šventasis kaip Pranciškus de Capillas, pirmasis Kinijoje nukankintas dominikonas.
Šv. Pranciškus Gil de Frederich – XVIII amžiaus ispanų dominikonas, misionierius Vietname. Nukankintas dėl tikėjimo.
Šv. Pranciškus Jerome – XVII–XVIII amžiaus italų jėzuitas, žinomas kaip pamokslininkas ir misijų darbuotojas Pietų Italijoje.
Šv. Pranciškus Ksaveras – XVI amžiaus ispanų jėzuitas, vienas iš Jėzaus Draugijos steigėjų. Skelbė Evangeliją Indijoje, Japonijoje ir kitose Azijos šalyse. Laikomas misijų globėju.
Šv. Pranciškus Marija Allegra – XIX–XX amžiaus italų pranciškonas, misionierius Kinijoje. Pirmasis išvertė visą Šventąjį Raštą į kinų kalbą. Skleidė tikėjimą ir skatino kultūrinį dialogą tarp Rytų ir Vakarų.
Šv. Pranciškus Marija Di Francia – XIX–XX amžiaus italų kunigas, Dieviškosios Apvaizdos seserų ir Dieviškosios Vaiko Jėzaus tarnaičių steigėjas. Skyrė gyvenimą našlaičių, vaikų ir vargšų švietimui bei globai.
Šv. Pranciškus Marija Fasani – XVIII amžiaus italų pranciškonas, garsėjęs pamokslavimu, išpažinčių klausymu ir rūpesčiu vargšais. Vadintas „gailestingumo apaštalu“.
Šv. Pranciškus Marija Jamet – XIX amžiaus prancūzų kunigas, Gailestingumo seserų steigėjas. Žinomas dėl pasiaukojimo ligoniams ir vargšams, skleidė švietimą tarp skurdžiausių visuomenės sluoksnių.
Šv. Pranciškus Marija Jordan – XIX–XX amžiaus vokiečių kunigas, Salvatorianų draugijos steigėjas. Skatino pasauliečių įsitraukimą į evangelizaciją ir misijas.
Šv. Liudvikas Marija Grignion de Montfort (kai kur painiojamas su vardu „Pranciškus Marija Monfort“) – XVIII amžiaus prancūzų kunigas ir pamokslininkas. Skleidė pamaldumą Švč. Mergelei Marijai, parašė žinomą traktatą Apie tikrąjį pamaldumą Marijai. Yra vienas žymiausių Marijos garbinimo apaštalų.
Šv. Pranciškus Marija Palau – XIX amžiaus ispanų karmelitas, mistikas ir teologas. Įkūrė Karmelitų misijų seserų kongregaciją, garsėjo dvasiniu vadovavimu ir aktyvia socialine veikla.
Šv. Pranciškus Marija Paul Libermann – XIX amžiaus prancūzų kunigas, Šventosios Dvasios kongregacijos bendratvarkis. Skyrė gyvenimą misijų plėtrai ir rasinės lygybės skatinimui.
Šv. Pranciškus Marto – vienas iš trijų Fatimos regėtojų vaikų. 1917 m. Portugalijoje regėjo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimus. Garsėjo gilios maldos dvasia ir pasiaukojimu. Kanonizuotas 2017 m.
Šv. Pranciškus Pacheco – XVII amžiaus ispanų jėzuitas, misionierius Japonijoje. Nukankintas už tikėjimą Nagasakyje per krikščionių persekiojimus.
Šv. Pranciškus Paulietis – XVI amžiaus italų kunigas, Šventosios Kryžiaus aistrų kongregacijos (pasijonistų) steigėjas. Skatino pamaldumą Kristaus kančiai, skatino atgailą ir dvasinį atsinaujinimą.
Šv. Pranciškus Regis Clet – XVIII–XIX amžiaus prancūzų vienuolis lazaristas, misionierius Kinijoje. Už krikščioniško tikėjimo skleidimą persekiojimų metu buvo nukankintas.
Šv. Pranciškus Saleziečius – XVII amžiaus Ženevos vyskupas ir rašytojas, žinomas dėl švelnaus dvasinio vadovavimo. Jo knyga Įvadas į dievotąjį gyvenimą tapo dvasinės literatūros klasika. Skatinęs meilės kelią į šventumą.
Šv. Pranciškus Šantalietis – šis vardas iš tikrųjų turėtų būti Šv. Juana Pranciška Šantalietė, todėl praleidžiu.
Šv. Pranciškus Saverio Seelos – XIX amžiaus vokiečių kunigas, Redemptoristų vienuolis. Dirbo misionieriumi JAV, žinomas dėl pamokslų ir rūpesčio vargšais, ligoniais.
Šv. Pranciškus Solanas – XVI–XVII amžiaus ispanų pranciškonas, misionierius Pietų Amerikoje. Skelbė Evangeliją indėnų tautoms, garsėjo pamaldumu ir stebuklais.
Šv. Pranciškus Taylor – XVI amžiaus airių kankinys. Nukankintas už katalikų tikėjimą per Anglijos religinio persekiojimo laikotarpį.
Šv. Pranciškus Xaverijus Bianchi – XVIII amžiaus italų barnabitų kunigas. Žinomas kaip dvasinis vadovas ir užtarėjas vargšams, rūpinosi ligoniais.
Šv. Prisca – I–II amžiaus romėnų mergelė ir kankinė. Pagal tradiciją atsisakė išsižadėti tikėjimo ir buvo nužudyta. Jos vardu pavadinta bazilika Romoje.
Šv. Prochoras Antiochietis – vienas iš septynių diakonų, minimas Apaštalų darbuose. Tradicija jį laiko apaštalo Jono mokiniu ir pirmuoju Nikomedijos vyskupu.
Šv. Proklas Konstantinopolietis – V amžiaus Konstantinopolio patriarchas. Gynė Švenčiausiosios Mergelės Marijos Dievo Motinos (Theotokos) titulą ir prisidėjo prie Bažnyčios vienybės stiprinimo.
Šv. Prokopijus – IV amžiaus kankinys iš Palestinos. Pagal tradiciją buvo karys, atsivertęs į krikščionybę ir nukankintas už tikėjimą.
Šv. Prosperas Akvitanietis – V amžiaus teologas, rašęs prieš pelagianizmą. Skleidė šv. Augustino mokymą apie malonę ir buvo laikomas vienu didžiausių savo laikų Bažnyčios mąstytojų.
Šv. Protazijus Milanietis – II amžiaus kankinys, laikomas Milano miesto globėju kartu su broliu Gervazijumi. Jų relikvijas atrado šv. Ambraziejus.
Šv. Pudencija Romietė – II amžiaus mergelė, žinoma dėl ištikimybės tikėjimui ir pagalbos persekiojamiems krikščionims. Palaidota Romoje.
Šv. Pulcherija – V amžiaus Bizantijos imperatorienė. Rėmė Bažnyčią, gynė ortodoksinį tikėjimą ir dalyvavo Efezo Susirinkime, kuriame buvo paskelbtas Marijos Dievo Motinos titulas.
Šv. Radbodas Utrechietis – IX–X amžiaus Utrechto vyskupas. Skatino krikščionybės plėtrą Nyderlanduose ir rūpinosi švietimu.
Šv. Radegunda – VI amžiaus frankų karalienė, atsisakiusi pasaulietinio gyvenimo ir įkūrusi moterų vienuolyną Puatjė mieste. Žinoma dėl savo pamaldumo ir labdaringos veiklos.
Šv. Rafaela Porras Ayllón – XIX–XX amžiaus ispanė, Šv. Širdies Angelų seserų steigėja. Skyrė gyvenimą švietimui ir socialiniam darbui.
Šv. Rafailas Bruklinietis – XIX–XX amžiaus ortodoksų vyskupas, pirmasis ortodoksų vyskupas įšventintas Šiaurės Amerikoje. Garsėjo misijų veikla tarp imigrantų.
Šv. Rafailas Šeptickis – XIX–XX amžiaus Ukrainos graikų katalikų vienuolis, žinomas dėl socialinio darbo, tikėjimo ugdymo ir pagalbos persekiojamiems tikintiesiems.
Šv. Raimundas Peñafortietis – XIII amžiaus ispanų dominikonas, vienas iš Bažnytinės teisės tėvų. Sudarė Dekretalijų rinkinį, kuris tapo kanonų teisės pagrindu.
Šv. Rapolas Kalinauskas – XIX amžiaus lietuvių karmelitas, kunigas ir dvasios tėvas. Dalyvavo 1863 metų sukilime, ištvėrė tremtį Sibire, vėliau tapo žinomas dėl išpažinčių klausymo ir pamokslų. Kanonizuotas 1991 m.
Šv. Reinilda Saintes – VII amžiaus frankų kilmingoji, žinoma dėl pamaldumo ir labdaringumo. Nukankinta už tikėjimą. Gerbiama Belgijos ir šiaurės Prancūzijos regionuose.
Šv. Relindis Maaseikietė – VIII amžiaus vienuolė, šv. Harlindos sesuo, abiejų šventumas gerbiamas Maaseike (dabar Belgija). Garsėjo pamaldumu ir rūpesčiu vienuolyno bendruomene.
Šv. Restituta Afrikietė – III amžiaus kankinė, kilusi iš Šiaurės Afrikos. Pagal tradiciją, nukankinta Kartaginoje už atsisakymą išsižadėti tikėjimo.
Šv. Revokata Kartaginietė – III amžiaus krikščionė kankinė, laikoma viena iš tų, kurie liudijo tikėjimą ankstyvosios Bažnyčios persekiojimų metu.
Šv. Ričardas Reynoldsas – XVI amžiaus anglų vienuolis, Šv. Brigitos vienuolyno narys. Nukankintas už ištikimybę katalikų tikėjimui per Henriko VIII persekiojimus.
Šv. Richarda Andlauietė – IX amžiaus vienuolė, Andlau abatijos steigėja Elzaso regione. Žinoma dėl dvasinio vadovavimo ir rūpesčio vargšais.
Šv. Rictruda – VII amžiaus frankų karalienė, tapusi benediktinių vienuolyno abatė. Garsėjo asketišku gyvenimu ir labdara.
Šv. Rita Kasietė – XV amžiaus italė, vienuolė, žinoma dėl taikdariškų pastangų šeimoje ir stebuklingų malonių. Laikoma beviltiškų atvejų ir sunkių santuokų globėja.
Šv. Robertas Belarminas – XVI–XVII amžiaus italų jėzuitas, kardinolas ir Bažnyčios mokytojas. Garsėjo teologiniais raštais, ypač gynyba prieš reformacijos mokymus.
Šv. Robertas Niudžentonas – XVII amžiaus anglų kunigas, nukankintas už katalikų tikėjimo išpažinimą Anglijoje per protestantiškų persekiojimų laikotarpį.
Šv. Robertas Southwellas – XVI amžiaus anglų jėzuitas, poetas ir misionierius. Nukankintas už katalikų tikėjimą Anglijoje.
Šv. Romanas Melodistas – VI amžiaus Sirijos gimimo diakonas ir himnų kūrėjas Konstantinopolyje. Jo giesmės laikomos bizantinės liturginės muzikos šedevrais.
Šv. Romanas Ugličietis – XI amžiaus Rusios šventasis, Ugličiaus kunigaikštis. Gerbiamas dėl pamaldumo, teisingumo ir gailestingumo.
Šv. Rombautas – VII amžiaus airių kilmės misionierius, skelbęs Evangeliją dabartinės Belgijos teritorijoje. Nukankintas Mechelene, laikomas to miesto globėju.
Šv. Romualdas – X–XI amžiaus italų vienuolis, Kamaldulių ordino steigėjas. Skatino atsiskyrėlišką gyvenimą ir griežtą dvasinę drausmę.
Šv. Rosa Filipina Duchesne – XVIII–XIX amžiaus prancūzė vienuolė, Švč. Širdies seserų misionierė JAV. Rūpinosi indėnų švietimu ir misijomis.
Šv. Rosvinda Gandersheimietė – X amžiaus benediktinių vienuolė, pirmoji žinoma vokiečių poetė ir dramaturgė, rašiusi apie krikščioniškas vertybes.
Šv. Rotruda Trierietė – IX amžiaus vienuolė iš Trierio, žinoma dėl pamaldumo ir švietimo skatinimo.
Šv. Rozalija – XII amžiaus sicilietė atsiskyrėlė, gyvenusi Palerme. Po jos mirties per marą įvykę stebuklai padarė ją Palermo miesto globėja.
Šv. Rozė iš Viterbo – XIII amžiaus italė mergelė, žinoma dėl pamokslų prieš erezijas ir ištikimybės Bažnyčiai. Garsėjo stebuklais ir regėjimais.
Šv. Rožė Limos – XVII amžiaus Peru dominikonė, pirmoji Amerikos žemyno kanonizuota šventoji. Žinoma dėl asketiško gyvenimo ir meilės vargšams.
Šv. Rufas Lionietis – II amžiaus vyskupas, minimas tarp ankstyvosios Liono Bažnyčios tikėjimo liudytojų.
Šv. Rufina Romietė – III amžiaus mergelė ir kankinė, žinoma dėl ištikimybės tikėjimui net kankinystės akivaizdoje.
Šv. Rupertas Zalcburgietis – VIII amžiaus vyskupas, laikomas Zalcburgo miesto ir visos Austrijos krikščionybės pradininku. Skleidė Evangeliją tarp bavarų ir germanų genčių, įkūrė Šv. Petro vienuolyną Zalcburge.
Šv. Rustikas Lionietis – V amžiaus Liono vyskupas. Žinomas kaip uolus Bažnyčios gynėjas ir vienybės puoselėtojas tuo metu, kai Bažnyčią purtė teologiniai ginčai.
Šv. Sabina Romietė – II amžiaus romėnų kilmingoji, atsivertusi į krikščionybę. Už tikėjimą patyrė kankinystę. Jos vardu pavadinta viena seniausių Romos bažnyčių – Šv. Sabinos bazilika.
Šv. Sabinas Avilietis – III amžiaus vyskupas ir kankinys. Pagarsėjo drąsiu tikėjimo liudijimu ir ištikimybe Bažnyčiai per persekiojimus.
Šv. Sadalberga – VII amžiaus prancūzų abatė, įkūrusi Šv. Jono vienuolyną Laono mieste. Garsėjo pamaldumu ir rūpesčiu vargšais.
Šv. Salomonas Bretonietis – IX amžiaus Bretanės karalius. Gynė savo tautą nuo užpuolikų ir buvo nužudytas už atsisakymą išduoti savo tikėjimą.
Šv. Šalva Gruzinas – VIII amžiaus gruzinų kankinys, atsisakęs išsižadėti krikščionybės musulmonų persekiojimų metu. Gerbiamas kaip tautos ir tikėjimo liudytojas.
Šv. Samsonas Dolietis – VI amžiaus vyskupas, misionierius Britanijoje ir Bretanėje. Garsėjo gydymo stebuklais ir tikėjimo skleidimu.
Šv. Sanktas Lionietis – II amžiaus Liono kankinys. Nukankintas kartu su kitais pirmųjų krikščionių bendruomenės nariais.
Šv. Šarlis de Foucault – XIX–XX amžiaus prancūzų kunigas ir atsiskyrėlis, gyvenęs Alžyro Sacharoje. Skelbė Evangeliją gyvenimo liudijimu tarp musulmonų tautų. Beatifikavo popiežius Benediktas XVI, kanonizuotas 2022 m.
Šv. Saturnina Kartaginietė – III amžiaus kankinė, liudijusi tikėjimą per ankstyvuosius krikščionių persekiojimus Afrikoje.
Šv. Saturninas Tulūzietis – III amžiaus pirmasis Tulūzos vyskupas ir kankinys. Pagal tradiciją, nužudytas pagonių už atsisakymą garbinti jų dievus.
Šv. Savva Serbų – XIII amžiaus Serbijos arkivyskupas, vienuolis ir švietėjas. Pirmasis Serbijos Bažnyčios vadovas, laikomas serbų tautos globėju.
Šv. Scholastika – VI amžiaus benediktinė vienuolė, šv. Benedikto iš Nursijos sesuo. Žinoma dėl maldos gyvenimo ir moterų vienuolystės skatinimo.
Šv. Sebastianas – III amžiaus romėnų karys ir kankinys. Už tikėjimą persekiojimų metu nubaustas mirtimi. Laikomas karių, sportininkų ir sergančiųjų maru globėju.
Šv. Sekunda Kartaginietė – ankstyvosios Bažnyčios kankinė, žuvusi už tikėjimą Šiaurės Afrikoje.
Šv. Senesijus Romietis – III amžiaus vyskupas ir tikėjimo gynėjas. Žinomas dėl drąsos prieš Bažnyčios persekiotojus.
Šv. Serafimas Saroviečis – XVIII–XIX amžiaus rusų vienuolis ir atsiskyrėlis. Žinomas dėl gilios maldos, nuolankumo ir paguodos žodžių visiems, kurie kreipdavosi pagalbos.
Šv. Serafimas Zvezdinskis – XX amžiaus Rusijos vyskupas ir kankinys. Nukentėjo sovietų persekiojimų laikotarpiu, liko ištikimas tikėjimui.
Šv. Serapija – II amžiaus romėnų mergelė ir kankinė. Garsėjo drąsa ir atsisakymu išsižadėti krikščionybės.
Šv. Serapionas Antiochietis – II–III amžiaus Antiochijos vyskupas, gynęs tikėjimą prieš erezijas ir saugojęs Bažnyčios vienybę.
Šv. Serena Romietė – IV amžiaus krikščionė, tradiciškai laikoma imperatoriaus Diokletiano žmonos pasikrikštijusia drauge, kuri padėjo persekiojamiems tikintiesiems.
Šv. Sergijus – III amžiaus romėnų karys, kankinys. Kartu su šv. Bakchu liudijo tikėjimą ir buvo nužudytas už atsisakymą garbinti pagonių dievus. Labai gerbiamas Rytų Bažnyčiose.
Šv. Sergijus Radonežietis – XIV amžiaus Rusios vienuolis, Šv. Trejybės vienuolyno steigėjas. Garsėjo nuolankumu, malda ir vaidmeniu vienijant Rusios žemes sunkiu laikotarpiu. Vienas mylimiausių rusų šventųjų.
Šv. Servacijus Mastrichtietis – IV amžiaus Mastrichto vyskupas. Laikomas Nyderlandų ir Belgijos krikščionybės pradininku. Tradicija liudija apie jo pamaldumą ir stebuklus.
Šv. Severinas Norikas – V amžiaus vienuolis ir misionierius, skelbęs Evangeliją dabartinės Austrijos teritorijoje. Žinomas dėl rūpesčio vargšais ir politinių lyderių dvasinio vadovavimo.
Šv. Sexburga Kentietė – VII amžiaus anglų princesė ir vienuolė, įkūrusi Ely vienuolyną. Garsėjo pamaldumu ir moterų švietimo skatinimu.
Šv. Sikstas – kelios šventųjų kartos su šiuo vardu, tačiau paprastai minimi popiežiai.
Šv. Sikstas II – III amžiaus popiežius, nukankintas per Valerijano persekiojimus. Žinomas dėl ištikimybės Bažnyčiai sunkiu laikotarpiu.
Šv. Sikstas III – V amžiaus popiežius, garsėjęs Šv. Marijos Didžiosios bazilikos statybos užbaigimu Romoje ir teologinių ginčų sprendimu.
Šv. Siluanas Atonietis – XIX–XX amžiaus rusų vienuolis, gyvenęs Atono kalne. Žinomas dėl savo dvasinių raštų apie nuolankumą, meilę ir maldą už visą pasaulį.
Šv. Silverijus Romietis – VI amžiaus popiežius. Netekęs sosto dėl politinių intrigų, ištvėrė tremtį ir buvo laikomas tikėjimo kankiniu.
Šv. Silvesteris I – IV amžiaus popiežius, valdęs Bažnyčią per Konstantino Didžiojo laikus. Jo pontifikato metu vyko Pirmasis Nikėjos Susirinkimas.
Šv. Simachas – VI amžiaus popiežius, gynęs Bažnyčios nepriklausomybę nuo pasaulietinių valdovų.
Šv. Simeonas Serbų – XII amžiaus Serbijos didysis kunigaikštis, atsisakęs sosto ir tapęs vienuoliu. Jo sūnus – šv. Savva Serbų. Žinomas kaip Serbijos valstybės ir Bažnyčios vienytojas.
Šv. Simforosa Romietė – II amžiaus kankinė, nužudyta kartu su savo septyniais sūnumis už ištikimybę krikščionybei.
Šv. Simonas – dažniausiai minimas Šv. Simonas Apaštalas, vienas iš dvylikos Jėzaus apaštalų. Tradicija liudija, kad skelbė Evangeliją Artimuosiuose Rytuose ir patyrė kankinystę.
Šv. Simplicijus – V amžiaus popiežius, valdęs Bažnyčią sunkiu laikotarpiu po Romos imperijos žlugimo. Skatino Bažnyčios discipliną ir vienybę.
Šv. Siricijus – IV amžiaus popiežius, pirmasis oficialiai pasivadinęs „popiežiumi“. Garsėjo Bažnyčios drausmės įtvirtinimu.
Šv. Smaragdas Lionietis – II amžiaus kankinys, nukankintas Liono mieste kartu su kitais tikėjimo liudytojais.
Šv. Sofia Gandersheimietė – X amžiaus abatė, garsėjusi švietimo ir literatūros skatinimu. Gandersheimo vienuolynas tapo kultūros centru.
Šv. Sofija Romietė – III amžiaus kankinė, minima kaip trijų kankinių dukterų – Tikėjimo, Vilties ir Meilės – motina. Gerbiama kaip ištvermės ir motiniškos meilės simbolis.
Šv. Sofija Sluckietė – XVII amžiaus stačiatikių šventoji, žinoma dėl pamaldumo ir labdaros. Gerbiama Baltarusijoje ir Ukrainoje.
Šv. Sofronijus Jeruzalietis – VII amžiaus Jeruzalės patriarchas, teologas, kovojęs su erezijomis ir gynęs ortodoksinį tikėjimą. Žinomas dėl liturginių himnų.
Šv. Sola – VIII amžiaus anglosaksų misionierius, dirbęs dabartinėje Vokietijoje. Garsėjo skelbdamas Evangeliją ir įkūręs vienuolyną Solnhofene.
Šv. Solomija Makabėjų motina – II a. pr. Kr. žydų moteris, kurios septyni sūnūs buvo nukankinti už tikėjimo ištikimybę. Ji pati liudijo tikėjimą iki mirties. Gerbiama kaip motinystės ir tikėjimo ištvermės simbolis.
Šv. Soteris Romietė – II amžiaus mergelė ir kankinė iš Romos. Ji pagarsėjo už drąsų tikėjimo liudijimą per ankstyvuosius krikščionių persekiojimus.
Šv. Stanislovas Kostka – XVI amžiaus lenkų jėzuitų novisas. Žinomas dėl ypatingo pamaldumo ir skaistumo. Laikomas jaunimo, ypač studentų, globėju.
Šv. Stanislovas Krokuvietis – XI amžiaus Krokuvos vyskupas, žuvęs kankinio mirtimi. Tapęs Lenkijos tautos ir Bažnyčios vienybės simboliu.
Šv. Stefanas I – III amžiaus popiežius. Gynė Bažnyčios vienybę ginčuose dėl pakrikštytųjų sugrąžinimo ir palaikė kankinių pagerbimą.
Šv. Stefanija Serbė – XIII amžiaus Serbijos karalienė, žinoma dėl pamaldumo ir labdaros. Po vyro mirties pasirinko vienuolinį gyvenimą.
Šv. Steponas Pirmasis kankinys – vienas iš pirmųjų diakonų, minimas Apaštalų darbuose. Pirmasis žinomas krikščionių kankinys, užmėtytas akmenimis dėl Evangelijos skelbimo.
Šv. Steponas Vengrietis – XI amžiaus pirmasis Vengrijos karalius. Įtvirtino krikščionybę šalyje ir skatino Bažnyčios augimą. Laikomas Vengrijos globėju.
Šv. Sturmas Fuldetis – VIII amžiaus benediktinas, Fuldos vienuolyno steigėjas ir pirmasis abatas. Skleidė krikščionybę vokiečių gentims.
Šv. Susanna Romietė – III amžiaus mergelė ir kankinė, pagarsėjusi atsisakymu išsižadėti tikėjimo ir garbinti imperatoriaus dievus.
Šv. Šventasis Juozapas darbininkas – Šv. Juozapo, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio, garbinimo forma, pabrėžianti darbo orumą. Minimas gegužės 1-ąją kaip darbininkų globėjas.
Šv. Swithunas Vinčesterietis – IX amžiaus Vinčesterio vyskupas, žinomas dėl paprastumo, pamaldumo ir stebuklų po mirties. Gerbiamas Anglijoje kaip orų globėjas.
Šv. Tabita Jopietė – Naujojo Testamento tikinčioji, minima Apaštalų darbuose. Žinoma dėl savo labdaros darbų ir stebuklingo prisikėlimo per apaštalo Petro maldą.
Šv. Taisija Egiptietė – IV amžiaus atsivertusi nuodėminga moteris, tapusi atsiskyrėle. Pavyzdys Dievo gailestingumo ir atgailos galybei.
Šv. Tamara Gruzinė – XII–XIII amžiaus Gruzijos karalienė. Garsėjo teisingumu, Bažnyčios rėmimu ir valstybės suklestėjimu. Gerbiama kaip tautos motina.
Šv. Tarasijus Konstantinopolietis – VIII–IX amžiaus patriarchas. Gynė šventųjų atvaizdų gerbimą per Ikonoklastų ginčus ir skleidė ortodoksinį tikėjimą.
Šv. Tarcizijus – III amžiaus Romos berniukas, kankinys. Gynė Eucharistiją nuo išniekinimo, paaukodamas savo gyvybę. Laikomas ministrantų ir Pirmosios Komunijos vaikų globėju.
Šv. Tatjana Romietė – III amžiaus mergelė ir kankinė. Už ištikimybę Kristui nukankinta Romoje. Laikoma studentų globėja.
Šv. Tecla Meridietė – ankstyvosios Ispanijos Bažnyčios kankinė, žinoma iš vietinės tradicijos. Jos šventumas buvo plačiai gerbiamas Ispanijoje.
Šv. Tekla Ikonietė – I amžiaus krikščionė, apaštalo Pauliaus mokinė. Pagal tradiciją, patyrė kankinimus, bet stebuklingai išgyveno. Gerbiama kaip pirmoji moteris kankinė.
Šv. Teodora Antiochietė – III amžiaus kankinė. Kartu su šv. Didimu išgyveno tikėjimo išbandymus ir paaukojo gyvybę už Kristų.
Šv. Teodoras Jaroslavietis – XIV amžiaus Rusios kunigaikštis. Žinomas dėl pamaldumo ir teisingumo. Gerbiamas stačiatikių Bažnyčioje.
Šv. Teodoras Stratelates – IV amžiaus karys ir kankinys. Pagarsėjo drąsa ginant tikėjimą ir buvo nukankintas už atsisakymą aukoti pagonių dievams.
Šv. Teodoras Studitas – VIII–IX amžiaus vienuolis ir teologas, Studiono vienuolyno abatas. Gynė Bažnyčios laisvę ir šventųjų atvaizdų garbinimą.
Šv. Teodoras Tironas – IV amžiaus romėnų karys ir kankinys. Gerbiamas Rytų Bažnyčiose kaip karių globėjas.
Šv. Teodosija Konstantinopolietė – VIII amžiaus vienuolė ir kankinė, gynusi šventųjų atvaizdų garbinimą per ikonoklazmo laikotarpį. Nukankinta už tikėjimą Konstantinopolyje.
Šv. Teodosijus Černigovietis – XVII–XVIII amžiaus Ukrainos stačiatikių vyskupas, žinomas dėl asketiško gyvenimo, pamokslų ir socialinio darbo. Gerbiamas kaip malonus dvasinis vadovas.
Šv. Teodozijus Pečiorų – XI amžiaus Kijevo Pečiorų vienuolyno steigėjas. Įtvirtino bendruomeninį vienuolystės gyvenimą Rusios žemėse, garsėjo dvasiniu vadovavimu ir pamaldumu.
Šv. Teodulas Romietis – III–IV amžiaus diakonas ir kankinys. Už ištikimybę krikščionybei nukankintas per Diokletiano persekiojimus.
Šv. Teofilė Antiochietė – II amžiaus Antiochijos vyskupas, vienas pirmųjų krikščionių rašytojų, gynęs tikėjimą nuo pagonių kaltinimų ir aiškinęs Šventojo Rašto tiesas.
Šv. Teofilijus Aleksandrietis – IV–V amžiaus Aleksandrijos patriarchas. Garsėjo Bažnyčios drausmės palaikymu ir kovomis su erezijomis.
Šv. Teofilijus Egiptietis – IV amžiaus atsiskyrėlis, žinomas dėl nuolankumo ir atgailos. Jo gyvenimas įkvėpė daugelį vienuolių.
Šv. Teoklėja Antiochietė – III amžiaus kankinė, kuri atsisakė išsižadėti krikščionybės ir buvo nužudyta už tikėjimą Antiochijoje.
Šv. Teresa Benedicta nuo Kryžiaus (Edita Štein) – XX amžiaus vokiečių filosofė, žydų kilmės karmelitų vienuolė. Nužudyta Aušvice. Garsi savo raštais apie tikėjimą ir mąstymą. Kanonizuota kaip kankinė ir Bažnyčios mokytoja.
Šv. Teresa de los Andes – XX amžiaus čilietė karmelitų vienuolė. Žinoma dėl savo šventumo, paprastumo ir gilios meilės Kristui. Pirmoji Čilės kanonizuota šventoji.
Šv. Teresa Kalkutietė – XX amžiaus vienuolė, Meilės Misionierių steigėja. Garsėjo darbu tarp vargšų ir ligonių Kalkutoje. Laikoma artimo meilės ir gailestingumo pavyzdžiu.
Šv. Teresė Avilietė – XVI amžiaus ispanų karmelitų vienuolė, mistikė ir Bažnyčios mokytoja. Reformavo karmelitų ordiną ir parašė reikšmingus dvasinius veikalus.
Šv. Tereza iš Lisieux – XIX amžiaus prancūzų karmelitų vienuolė. Skelbė „mažąjį kelią“ į šventumą per kasdienį gyvenimą ir pasitikėjimą Dievu. Bažnyčios mokytoja.
Šv. Thekla Kitzingenietė – VIII amžiaus anglų kilmės vienuolė ir abatė, veikusi Vokietijoje. Žinoma dėl švietimo ir moterų vienuolystės plėtros.
Šv. Theobald Rogery – XII amžiaus prancūzų vienuolis, žinomas dėl pamaldumo ir tarnystės vargšams.
Šv. Theodota Nikomedijietė – III amžiaus kankinė, nukankinta kartu su savo sūnumis Nikomedijoje už ištikimybę Kristui.
Šv. Tiarsas Lionietis – II amžiaus kankinys, vienas iš Liono Bažnyčios persekiojimų aukų.
Šv. Tibba Kastorietė – VII amžiaus anglosaksų kilmingoji, pasirinkusi atsiskyrėlišką gyvenimą ir žinoma dėl pamaldumo.
Šv. Tiburcija Romietė – III amžiaus krikščionė kankinė, nukankinta už atsisakymą garbinti pagonių dievus.
Šv. Tichonas Zadonskietis – XVIII amžiaus Rusijos vyskupas, pamokslininkas ir dvasinis rašytojas. Skatino dvasinį atsinaujinimą ir atjautą vargšams.
Šv. Timonas Jeruzalietis – I amžiaus Jeruzalės diakonas, minimas Apaštalų darbuose. Tradicija laiko jį pirmuoju Bastros vyskupu.
Šv. Timotiejus – I amžiaus apaštalas, šv. Pauliaus mokinys ir bendradarbis. Vėliau tapo Efezo vyskupu. Už tikėjimą patyrė kankinystę.
Šv. Titui – I amžiaus krikščionis, šv. Pauliaus mokinys ir bendradarbis. Tapęs Kretos vyskupu, žinomas dėl Evangelijos skleidimo ir Bažnyčios stiprinimo.
Šv. Tomas Akvinietis – XIII amžiaus italų dominikonas, teologas ir filosofas. Parašė Teologijos sumą, vieną svarbiausių katalikų teologijos veikalų. Paskelbtas Bažnyčios mokytoju, laikomas scholastinės filosofijos viršūne.
Šv. Tomas Beketas – XII amžiaus Kenterberio arkivyskupas. Nukankintas Kenterberio katedroje dėl pasipriešinimo karaliaus valdžios kišimuisi į Bažnyčios reikalus. Tapęs Bažnyčios laisvės gynimo simboliu.
Šv. Tomas Bui – XIX amžiaus vietnamietis kunigas ir kankinys. Nukankintas per vietos valdžios vykdytus krikščionių persekiojimus.
Šv. Tomas Dang – XIX amžiaus vietnamietis kankinys, žuvęs už tikėjimą per krikščionių persekiojimus Vietname.
Šv. Tomas Didysis – tai Šv. Tomas Apaštalas, vienas iš dvylikos Jėzaus apaštalų. Tradicija teigia, kad skelbė Evangeliją Indijoje, kur ir patyrė kankinystę.
Šv. Tomas Do – vietnamietis kankinys, žuvęs už tikėjimą XIX amžiaus Vietname.
Šv. Tomas Du – dar vienas vietnamietis kankinys, nukankintas per persekiojimus.
Šv. Tomas Gascoigne – XVII amžiaus anglų kunigas, nukankintas per katalikų persekiojimus Anglijoje.
Šv. Tomas Goto – XVII amžiaus japonų krikščionis kankinys, nukankintas už tikėjimą per persekiojimus Japonijoje.
Šv. Tomas Han – XVIII–XIX amžiaus korėjietis kankinys, žuvęs per krikščionių persekiojimus Korėjoje.
Šv. Tomas Hio – japonų kankinys, nukankintas už krikščionybės išpažinimą.
Šv. Tomas Hiojiro – XVII amžiaus japonų kankinys, laikomas tikėjimo drąsos pavyzdžiu.
Šv. Tomas Holandas – XVII amžiaus anglų jėzuitas, nukankintas už kunigiškos tarnystės vykdymą Anglijoje.
Šv. Tomas iš Celano – XIII amžiaus pranciškonas, šv. Pranciškaus Asyžiečio biografas ir garsus religinės poezijos kūrėjas.
Šv. Tomas iš Herefordo – XIII amžiaus anglų vyskupas ir teisininkas, žinomas dėl šventumo ir teisingumo gynimo.
Šv. Tomas iš Kempės – XV amžiaus vokiečių kanonų reguliariųjų vienuolis, žinomas dėl dvasinio veikalo Kristaus sekimas, kuris iki šiol laikomas vienu svarbiausių krikščioniško gyvenimo vadovų.
Šv. Tomas iš Korėjos – vienas iš Korėjos kankinių, žuvęs už tikėjimą per XIX amžiaus persekiojimus.
Šv. Tomas iš Vilanovos – XVI amžiaus ispanų vyskupas ir augustinas. Žinomas dėl pamaldumo, rūpesčio vargšais ir griežto asmeninio gyvenimo.
Šv. Tomas Kantarietis – kitas vardas Šv. Tomas Beketas, jau aprašytas.
Šv. Tomas Kim – korėjietis kankinys, žuvęs už tikėjimą per krikščionių persekiojimus XIX amžiuje.
Šv. Tomas Kotsuru – japonų kankinys, žuvęs už tikėjimą per XVII amžiaus persekiojimus.
Šv. Tomas Kotugawa – japonų kankinys, liudijęs ištikimybę Kristui net gyvybės kaina.
Šv. Tomas Kozaki – XVII amžiaus japonų krikščionis kankinys, nukankintas Nagasakyje.
Šv. Tomas Kumagai – japonų kankinys, laikomas tikėjimo liudytoju sunkiais Bažnyčiai laikais Japonijoje.
Šv. Tomas Kurialis – XVII amžiaus Japonijos kankinys, kuris atsisakė išsižadėti tikėjimo net mirties akivaizdoje.
Šv. Tomas Le – XIX amžiaus vietnamietis kankinys, nukankintas už krikščionybės išpažinimą.
Šv. Tomas Moras – XVI amžiaus anglų valstybės veikėjas ir mąstytojas. Nukankintas dėl atsisakymo pripažinti Anglijos karalių Bažnyčios vadovu. Paskelbtas šventuoju kaip pasauliečių ištikimybės tikėjimui pavyzdys.
Šv. Tomas Nam – XIX amžiaus vietnamietis kankinys. Nukankintas per krikščionių persekiojimus Vietname už atsisakymą išsižadėti tikėjimo.
Šv. Tomas Nguyen – XIX amžiaus vietnamietis kankinys. Vienas iš šimtų Vietnamo kankinių, kanonizuotų už tikėjimo liudijimą.
Šv. Tomas Ogawa – XVII amžiaus japonų kankinys, nukankintas už krikščionybės išpažinimą per Tokugavos šogunato vykdytus persekiojimus.
Šv. Tomas Pham – XIX amžiaus vietnamietis kankinys, kuris nepaisydamas grasinimų liko ištikimas Kristui.
Šv. Tomas Saito – XVII amžiaus japonų kankinys, kuris kartu su kitais liudijo tikėjimą iki mirties.
Šv. Tomas Sekiya – japonų krikščionis, nukankintas per didžiuosius krikščionių persekiojimus Japonijoje.
Šv. Tomas Shizuma – XVII amžiaus japonų tikėjimo liudytojas, kuris atsisakė išsižadėti Kristaus.
Šv. Tomas Shobun – japonų kankinys, miręs už krikščionybę.
Šv. Tomas Son – XIX amžiaus vietnamietis kankinys, kuris pasirinko mirtį vietoje atsisakymo nuo tikėjimo.
Šv. Tomas Sonogi – japonų kankinys, liudijęs Evangeliją net gyvybės kaina.
Šv. Tomas Syrietis – šventasis iš senosios Sirijos krikščionių tradicijos, nors tikslesnių duomenų apie jo gyvenimą nėra, jis gerbiamas kaip tikėjimo skleidėjas Rytuose.
Šv. Tomas Takeshi – japonų kankinys, vienas iš daugelio, kurie žuvo už tikėjimą XVII amžiaus Japonijoje.
Šv. Tomas Tanaka – japonų krikščionis, kuris nepabūgo persekiojimų ir buvo nužudytas už Kristų.
Šv. Tomas Tran – XIX amžiaus vietnamietis kankinys, kuris atidavė gyvybę už Evangeliją.
Šv. Tomas Truong – vietnamietis tikėjimo liudytojas, nukankintas per persekiojimus.
Šv. Tomas Tsuji – japonų kankinys, kuris atsisakė atsitraukti nuo krikščionybės net mirties akivaizdoje.
Šv. Tomas Vo – vienas iš Vietnamo kankinių, kuris paaukojo gyvybę už Kristaus tikėjimą.
Šv. Tomas Vu – XIX amžiaus vietnamietis kankinys, išpažinęs krikščionybę iki mirties.
Šv. Tomas Yaji – japonų kankinys, kuris ištikimai laikėsi krikščioniško tikėjimo iki pat žūties.
Šv. Tomas Yamada – japonų tikėjimo liudytojas ir kankinys.
Šv. Tomas Yonekura – XVII amžiaus japonų kankinys, žuvęs už Kristų.
Šv. Tomas Yoshida – japonų krikščionis, kuris nepabūgo persekiotojų ir tapo kankiniu.
Šv. Torpetas Pizietis – III amžiaus romėnų karys ir kankinys. Tradicija teigia, kad atsivertė į krikščionybę ir buvo nužudytas Pizoje už tikėjimo liudijimą.
Šv. Trifena Romietė – I amžiaus krikščionė, minima Naujojo Testamento laiškuose. Tradicija ją laiko aktyvia pirmųjų bendruomenių nare.
Šv. Trifosa Romietė – minima kartu su Trifena Naujojo Testamento laiškuose. Taip pat laikoma viena iš pirmųjų krikščionių.
Šv. Trofimas Arlietis – III amžiaus pirmasis Arlio (Prancūzija) vyskupas. Tradicija jį laiko Evangelijos skleidėju Galijoje.
Šv. Ulrikas Augsburgietis – X amžiaus Vokietijos vyskupas, žinomas dėl vargšų globos ir miestų apsaugos nuo priešų. Pirmasis oficialiai kanonizuotas šventasis istorijoje (993 m.).
Šv. Urbanas I – III amžiaus popiežius, valdęs Bažnyčią per persekiojimų laikotarpį. Skatino krikščionių bendruomenių organizavimą ir kankinių pagerbimą.
Šv. Vaitiekus (Adalbertas Prahos) – X amžiaus vyskupas ir misionierius. Skelbė Evangeliją pagonių žemėse, tarp jų ir prie Baltijos jūros gyvenusių prūsų. Nukankintas 997 m.
Šv. Valburga Heidenheimietė – VIII amžiaus anglosaksų vienuolė ir abatė, misijų darbuotoja Vokietijoje. Žinoma dėl pamaldumo ir stebuklų.
Šv. Valentinas – III amžiaus Romos kunigas ir kankinys, žinomas kaip įsimylėjėlių globėjas. Nukankintas už krikščioniškos santuokos palaikymą.
Šv. Valeriana Romietė – III amžiaus kankinė, šv. Cecilijos vyras pagal tradiciją. Abu liudijo tikėjimą Romoje.
Šv. Valerija Milanietė – III amžiaus kankinė, pagal tradiciją mirusi už atsisakymą garbinti pagonių dievus.
Šv. Valerijonas Lionietis – II amžiaus kankinys, nukankintas per Liono krikščionių persekiojimus.
Šv. Valerijus Ravenietis – III amžiaus vyskupas ir kankinys. Pagarsėjo kaip pirmasis Ravennos vyskupas ir miesto globėjas.
Šv. Valerijus Saragositietis – III–IV amžiaus Saragosos (Ispanija) vyskupas. Garsėjo pamokslavimu ir drąsiu tikėjimo liudijimu.
Šv. Vandrila – VII amžiaus benediktinas, Fontenelio vienuolyno (dabartinė Prancūzija) steigėjas. Žinomas dėl griežto vienuolinio gyvenimo ir dvasinio vadovavimo.
Šv. Varvara Maskvietė – XVII amžiaus rusų šventoji, žinoma dėl asketiško gyvenimo ir pagalbos vargšams.
Šv. Verena – III–IV amžiaus egiptietė, kuri persikėlė į Šveicariją. Žinoma dėl gailestingumo ir slaugos darbo tarp ligonių bei vargšų. Gerbiama kaip šeimų ir slaugytojų globėja.
Šv. Veronika – pagal tradiciją, moteris, kuri Kristui nešant kryžių nušluostė jo veidą. Nors Šventajame Rašte neminima, jos vardas siejamas su šventumo ir atjautos simboliu.
Šv. Vigilijus Tridentietis – IV amžiaus Trento vyskupas. Skelbė Evangeliją Alpių regione. Nukankintas už tikėjimą, laikomas Trento miesto globėju.
Šv. Viktoras Marselietis – III amžiaus romėnų karys ir kankinys. Nukankintas Marselyje per krikščionių persekiojimus. Gerbiamas Prancūzijoje.
Šv. Viktoras Mauritanietis – III amžiaus kankinys, žinomas Šiaurės Afrikos Bažnyčioje. Liudijo tikėjimą iki mirties.
Šv. Viktorija Romietė – III amžiaus krikščionė mergelė ir kankinė, atsisakiusi išsižadėti tikėjimo net gyvybės kaina.
Šv. Viktorijus Milanietis – III amžiaus kankinys iš Milano, kuris išliko ištikimas tikėjimui per persekiojimus.
Šv. Viktorinas – III amžiaus teologas ir Vakarų Bažnyčios rašytojas. Parašė vieną seniausių Apreiškimo knygos komentarų.
Šv. Vilehadis Brėmenietis – VIII amžiaus misionierius, pirmasis Brėmeno vyskupas. Skelbė Evangeliją saksonams ir frisams dabartinėje Vokietijoje.
Šv. Vilfridas Jorkietis – VII amžiaus anglosaksų vyskupas. Gynė Romos Bažnyčios tradicijas Anglijoje ir skatino vienuolynų kūrimąsi.
Šv. Vilhelmas Fitzherbertas – XII amžiaus Jorko arkivyskupas, žinomas dėl šventumo ir vargšų globos. Kanonizuotas už nuopelnus Bažnyčiai.
Šv. Vilhelmas Gellonietis – VIII–IX amžiaus frankų kunigaikštis, vėliau tapęs vienuoliu. Žinomas dėl pamaldumo ir karinės drąsos.
Šv. Vilhelmas Verčelietis – XII amžiaus italų atsiskyrėlis, įkūręs Monte Virginio vienuolyną. Garsėjo asketišku gyvenimu ir stebuklais.
Šv. Vilibrordas Utrechietis – VIII amžiaus anglosaksų misionierius, žinomas kaip Nyderlandų apaštalas. Pirmasis Utrechto arkivyskupas.
Šv. Vincentas Lerinietis – V amžiaus teologas, parašęs garsiąją Komonitoriją, kurioje aiškino, kad tikėjimas turi būti tas pats visur, visada ir visų.
Šv. Vincentas Paulietis – XVII amžiaus prancūzų kunigas, žinomas dėl meilės vargšams ir Šv. Vincento Pauliečio draugijų įkūrimo. Pavyzdys krikščioniškos labdaros veiklai.
Šv. Vincentas Saragositietis – IV amžiaus ispanų diakonas ir kankinys. Ištvėrė žiaurias kančias už Kristaus tikėjimą.
Šv. Virgilijus Zalcburgietis – VIII amžiaus Zalcburgo vyskupas. Garsėjo mokslais ir misionieriška veikla tarp slavų. Laikomas geografijos ir astronomijos globėju.
Šv. Vitalija Romietė – III amžiaus mergelė ir kankinė, žinoma dėl tikėjimo drąsos ir pasiaukojimo.
Šv. Vitalijus Ravenietis – II amžiaus kankinys, gerbiamas kaip Ravenos miesto globėjas.
Šv. Vitalis Bolonietis – IV amžiaus kankinys iš Bolonijos, žinomas dėl ištikimybės tikėjimui.
Šv. Vitas Sicilietis – III amžiaus jaunuolis ir kankinys, kurio garbinimas paplito visoje Europoje. Laikomas aktorių ir epilepsija sergančiųjų globėju.
Šv. Vladimiras Kijevietis – X–XI amžiaus Kijevo Rusiaus kunigaikštis, priėmęs krikštą ir pakrikštijęs savo tautą. Gerbiamas kaip slavų tautų apaštalas.
Šv. Vulfhilda Quedlinburgietė – X amžiaus vienuolė ir abatė, žinoma dėl pamaldumo ir moterų vienuolystės skatinimo Vokietijoje.
Šv. Vulfstan Vusterietis – XI–XII amžiaus Anglijos vyskupas. Žinomas dėl labdaros ir ištikimybės Bažnyčiai net po normanų užkariavimo.
Šv. Wærburh Wiltonietė – VII–VIII amžiaus anglosaksų princesė ir vienuolė, žinoma dėl asketiško gyvenimo ir rūpesčio vargšais.
Šv. Walburga – VIII amžiaus anglosaksų vienuolė ir misijų darbuotoja Vokietijoje. Žinoma dėl pamaldumo, stebuklų ir gydomųjų aliejaus stebuklų tradicijos. Gerbiama Bavarijoje ir Anglijoje.
Šv. Werburga Česterietė – VII amžiaus anglosaksų princesė ir vienuolė. Įkūrė kelis vienuolynus ir garsėjo šventu gyvenimu bei rūpesčiu vargšais.
Šv. Wiborada Sankt Gallenietė – X amžiaus šveicarė atsiskyrėlė. Pirmoji moteris oficialiai kanonizuota po formalaus tyrimo. Žinoma dėl regėjimų ir dvasinio vadovavimo.
Šv. Wulfruna Vulverhamptonietė – X amžiaus anglosaksų kilmingoji, laikoma Vulverhamptono (Anglija) miesto įkūrėja. Žinoma dėl labdaringos veiklos.
Šv. Zeferinas – II–III amžiaus popiežius. Vadovavo Bažnyčiai per sunkų persekiojimų laikotarpį ir prisidėjo prie pirmųjų krikščioniškųjų kapinių (katakombų) tvarkymo.
Šv. Zenaisė Tesalonikietė – I–II amžiaus krikščionė mergelė ir kankinė. Už atsisakymą išsižadėti tikėjimo patyrė kankinystę.
Šv. Zenobijus Florencietis – IV–V amžiaus Florencijos vyskupas. Žinomas dėl gailestingumo, pamokslų ir stebuklų. Laikomas Florencijos globėju.
Šv. Zita Lukietė – XIII amžiaus italė, tarnavusi šeimoje. Žinoma dėl nuolankumo, maldos gyvenimo ir rūpesčio vargšais. Tarnų globėja.
Šv. Zoilas Kordobietis – IX amžiaus Ispanijos kankinys, kuris liudijo tikėjimą musulmonų valdomoje Kordoboje.
Šv. Zosima Palestinietė – V amžiaus vienuolis ir atsiskyrėlis, žinomas iš Šv. Marijos Egiptietės gyvenimo istorijos kaip jos išpažinties klausytojas.
Šv. Zosimas Soloviečietis – XV amžiaus rusų vienuolis, Solovkų vienuolyno vienas iš įkūrėjų. Žinomas dėl asketiško gyvenimo ir Rusios vienuolystės stiprinimo.