Šventasis Antanas Paduvietis, dar žinomas kaip šventasis Antanas iš Paduvos, yra vienas labiausiai mylimų ir dažniausiai šaukiamų šventųjų visame krikščioniškame pasaulyje. Jis gimė 1195 m. rugpjūčio 15 d. Lisabonoje, Portugalijoje, kilmingoje šeimoje ir buvo pakrikštytas Fernando Martins de Bulhões vardu. Jaunystėje, būdamas 15 metų, jis įstojo į augustinus regulinius kanauninkus, kur gavo puikų teologinį išsilavinimą ir giliai studijavo Šventąjį Raštą bei lotynų klasiką. 1220 m., sužinojęs apie penkių pranciškonų kankinystę Maroke, jis paliko augustinus ir prisijungė prie mažesniųjų brolių ordino, pasirinkdamas Antano vardą pagal šv. Antaną Didįjį.
Įkvėptas šv. Pranciškaus Asyžiečio idealų, Antanas norėjo misionieriauti, tačiau pirmoji kelionė į Maroką baigėsi sunkia liga ir audros nublokštu laivu į Siciliją. Vėliau jis apsigyveno Italijoje, kur iš pradžių gyveno atsiskyrėliškai, o 1222 m. Forli mieste netikėtai gavo progą pamokslauti per ordinaciją – jo kalba taip sužavėjo visus, kad šv. Pranciškus pats patvirtino jį dėstyti teologiją broliams Bolonijoje. Nuo tada prasidėjo jo garsioji pamokslininko karjera: jis keliavo po Italiją, Prancūziją (Tulūzą, Monpeljė, Limožą), kovodamas su erezijomis, ypač albigiečių, ir grąžindamas daugybę žmonių prie tikėjimo.
Antanas garsėjo nepaprastu pamokslavimo talentu – jo žodžiai buvo aiškūs, gilūs, paremti Evangelija, ir traukdavo minias iki 30 tūkstančių žmonių. Popiežius Grigalius IX, girdėdamas jį, pavadino „Šventojo Rašto skrynia“. Antanas parašė pamokslų rinkinius sekmadieniams ir šventėms, kurie vėliau tapo pagrindu paskelbti jį Bažnyčios mokytoju. 1946 m. sausio 16 d. popiežius Pijus XII suteikė jam „Evangelinio mokytojo“ (Doctor evangelicus) titulą už šviežią ir gražų Evangelijos aiškinimą.
Vienas garsiausių stebuklų – žuvų pamokslas Riminio mieste. Kai eretikai atsisakė klausyti, Antanas nuėjo prie jūros ir pradėjo kalbėti žuvims. Jos iškilo į paviršių, sustojo ir atrodė klausančios, o tai sukrėtė stebėtojus ir privertė daugelį atsiversti. Kitas žinomas atvejis – stebuklas su mulu Tulūzoje ar Riminio: eretikas neigė Kristaus buvimą Eucharistijoje, tad Antanas liepė išalkusiam mului rinktis tarp pašaro ir Švč. Sakramento – mulas priklaupė prieš Eucharistiją. Dar vienas – pamestų daiktų globa: vienas brolis pasiskolino Antano psalterį (maldaknygę) ir nepagrąžino, bet po maldos knyga stebuklingai sugrįžo, o vagis atsivertė. Nuo tada žmonės meldžiasi Antanui, kai ko nors ieško.
Antanas buvo gailestingas vargšams, kaliniams, ligoniams – jis gynė skriaudžiamus, kritikavo lupikavimą ir korupciją, ragino sutaikyti šeimas. Jo gyvenimas baigėsi 1231 m. birželio 13 d. Arcella prie Paduvos, kai jam buvo vos 35–36 metai. Mirštant jis tarė: „Matau savo Viešpatį“. Palaidotas Paduvoje, o prie kapo ėmė vykti tiek daug stebuklų (per metus apie 50), kad popiežius Grigalius IX jį kanonizavo 1232 m. gegužės 30 d. – tai vienas greičiausių procesų Bažnyčios istorijoje.
Šiandien šv. Antanas – Paduvos, Lisabonos, Portugalijos, Brazilijos, keliautojų, vargšų, nėščiųjų, gyvūnų, santuokos ir, žinoma, pamestų daiktų globėjas. Lietuvoje jis ypač populiarus Žemaitijoje, o jo vardu pavadinta daug bažnyčių (pvz., Birštone, Kretingoje, Telšiuose). Šventė minima birželio 13 d., dažnai su procesijomis ir maldomis už prarastus dalykus ar kasdienę malonę. Jo pavyzdys rodo, kad paprastas tikėjimas, meilė artimui ir Evangelijos žodis gali keisti pasaulį.