Koranas – tai šventasis islamo raštas, laikomas tiesioginiu Dievo (Allaho) žodžiu, apreikštu pranašui Muchamedui per angelą Gabrielių. Jo esmė – Dievo valios atskleidimas žmogui, todėl Koranas užima aukščiausią vietą visoje islamo dvasinėje hierarchijoje.
Koranas sudarytas tik iš 114 skyrių, vadinamų suromis. Šios suros yra skirtingo ilgio – kai kurios labai trumpos, turinčios vos kelias eilutes, o kitos ilgos, apimančios šimtus eilučių. Kiekviena eilutė vadinama aja (arab. ayah) – tai mažiausias Korano vienetas, kuriame slypi dvasinė prasmė. Visas Koranas bendrai turi apie 6200 eilučių (skaičius skiriasi pagal skaitymo tradiciją).
Suras galima vadinti Korano šerdimi – jos sudaro visą tekstą be jokių papildomų dalių. Nėra skyrių, priedų ar įžangų, kurios nepriklausytų surų sistemai. Taigi, kai kalbame apie Koraną, turime omeny visą tą vieningą rinkinį iš 114 surų, be nieko papildomo.
Kad būtų lengviau skaityti, Koranas padalytas keliais praktiniais būdais:
– į 30 dalių, vadinamų džuzais – tai leidžia perskaityti visą Koraną per vieną mėnesį, pavyzdžiui, Ramadano metu;
– į 60 hizbų, kai kiekvienas džuzas padalinamas į dvi lygias dalis;
– į ketvirčius (rub‘ al-hizb) – smulkesni skaitymo vienetai, dažnai pažymimi ornamentais tekste;
– taip pat pagal apreiškimo vietą – skiriamos makiečių suros (apreikštos Mekos laikotarpiu, labiau dvasinės) ir mediniečių suros (apreikštos Medinoje, dažniau kalbančios apie bendruomenę ir teisę).
Tokie skirstymai padeda skaitymui, mokymuisi ar viešam recitavimui, bet jie nėra atskiros Korano dalys. Jie veikia kaip dvasinė navigacija, leidžianti žmogui lengviau įsigilinti į žodžius.
Koranas laikomas nesukurtu, amžinu Dievo žodžiu, kurio kalba – klasikinė arabų – laikoma stebuklinga tiek prasme, tiek garsų ritmu. Dėl to musulmonai tiki, kad vertimai į kitas kalbas yra tik prasmės paaiškinimai, o ne pats Koranas.
Tačiau islamo mokymas neapsiriboja vien Koranu. Be jo egzistuoja ir kiti šaltiniai, kurie padeda suprasti ir taikyti Korano principus kasdieniame gyvenime.
- Hadisai (Suna) – tai pranašo Muchamedo žodžiai, darbai ir sprendimai, perduoti jo mokinių. Hadisai nėra Dievo žodis, bet jie rodo, kaip pranašas gyveno pagal Dievo valią. Jie paaiškina, kaip praktiškai melstis, pasninkauti, elgtis su artimaisiais, kaip vykdyti teisingumą. Be hadisų Korano nuostatos liktų bendra idėja, be konkretaus pritaikymo.
- Tafsirai – tai Korano komentarai, aiškinimai, parašyti mokslininkų ir teologų. Jie padeda suprasti, kokiomis aplinkybėmis buvo apreikštos tam tikros eilutės, ką jos reiškia kalbos ir istorijos požiūriu. Vieni garsiausių aiškintojų – al-Tabari, Ibn Kathir, al-Qurtubi.
- Fiqh (islamo teisė) – tai religinės teisės sistema, išvesta iš Korano ir hadisų. Fiqh reguliuoja socialinį, šeimos ir bendruomeninį gyvenimą, nustato, kas laikoma leistina (halal) ir kas draudžiama (haram).
- Sirah – pranašo Muchamedo biografijos. Jos parodo istorinį islamo gimimo kontekstą ir padeda suprasti, kaip religijos principai atsiskleidė per jo gyvenimo pavyzdį.
- Du‘a ir Dhikr – papildomos maldos ir Dievo vardų kartojimai. Tai nėra Korano dalis, bet kyla iš jo dvasios – tai asmeninės maldos ir meditacijos formos.
114 surų (skyrių)
1. Al-Fātiḥah – Atidarymas (7 eilutės)
Pirmoji ir svarbiausia malda, atverianti visą Koraną. Šlovinamas Dievas – pasaulių Viešpats, Gailestingasis ir Teisiantysis. Žmogus prašo būti vedamas tiesiu keliu – tų, kurie sulaukė Jo gailestingumo, o ne pasiklydo.
2. Al-Baqara – Karvė (286 eilutės)
Didžiausia Korano sura. Kalba apie tikėjimo esmę, žmogaus pareigą, pranašų istorijas ir Dievo įstatymus. Čia nustatomi islamo gyvenimo pagrindai: malda, pasninkas, santuoka, paveldėjimas, teisingumas ir atleidimas. Pavadinimas „Karvė“ kyla iš pasakojimo šioje suroje apie Izraelio tautą, kuriai Dievas per Mozę įsakė paaukoti karvę kaip tikėjimo išbandymą, bet žmonės pradėjo ginčytis, klausinėti ir dvejoti. Šis epizodas tapo simboliu žmogaus polinkio komplikuoti tai, kas iš tiesų paprasta – tikėti ir paklusti be perteklinių abejonių. Koranas kalba apie žydus (Izraelio tautą), nes islamas laiko juos dalimi tos pačios dvasinės istorijos, kuri prasidėjo dar gerokai prieš pranašą Muchamedą. Musulmonai tiki, kad Dievas siuntė pranašus visoms tautoms, o žydai buvo viena iš tų tautų, kuri gavo Apreiškimą pirmiau už kitus – per Mozę, Dovydą, Saliamoną ir kitus. Tad kai Koranas mini Izraelio tautą, jis ne tiek kalba „apie kitus“, kiek primena musulmonams: žiūrėkite, kas nutiko, kai žmonės turėjo Dievo žodį, bet nesilaikė jo dvasios.
3. Āl ʿImrān – Imrano šeima (200 eilutės)
Aprašo Jėzaus motinos Marijos kilmę, jos dievobaimingumą ir Jėzaus gimimą. Ragina tikinčiuosius būti kantrius ir vieningus, nes tikėjimas stipresnis už giminystę ar tautą.
4. An-Nisā’ – Moterys (176 eilutės)
Teisinė ir socialinė sura apie šeimos gyvenimą. Aptariamos moterų teisės, santuokos, paveldėjimas, atsakomybė, našlaičių globa ir visuomeninis teisingumas.
5. Al-Mā’idah – Stalas (120 eilučių)
Dievo sandora su žmonėmis, teisingumo laikymasis ir tikėjimo tvirtumas. Paminėtas Jėzus ir jo mokiniai, prašantys dangiško stalo – išbandymo ir malonės ženklas.
6. Al-Anʿām – Galvijai (165 eilutės)
Ragina pažinti Dievą per kūrinijos ženklus: dangų, žemę, gyvūnus, augalus. Aiškinama, kad tikėjimas nėra paveldimas, o kyla iš suvokimo.
7. Al-Aʿrāf – Aukštumos (206 eilučių)
Istorinė sura apie pranašus ir jų tautas – Nojų, Hudą, Mozę. Aprašoma Rojaus ir Pragaro riba, kur laukia tie, kurių darbai subalansuoti.
8. Al-Anfāl – Grobis (75 eilutės)
Aprašo pirmąją musulmonų pergalę prie Badr mūšio. Pabrėžiama vienybė, pasitikėjimas Dievu ir atsakomybė už elgesį po pergalės.
9. At-Tawbah – Atgaila (129 eilutės)
Vienintelė sura be įžanginės frazės „Bismillah“. Kalbama apie veidmainius, atgailą ir tikrą ištikimybę. Skatina apsivalyti nuo melo ir sugrįžti prie tikėjimo esmės.
10. Yūnus – Jonas (109 eilučių)
Pasakoja apie pranašo Jonos istoriją – kaip jis pabėgo, bet galiausiai sugrįžo ir buvo išgelbėtas. Sura apie Dievo gailestingumą tiems, kurie atgailauja.
11. Hūd – Hudas (123 eilutės)
Išdėstytos įvairių pranašų istorijos – Nojaus, Abraomo, Hud’o, Mozės. Pagrindinė mintis – laikytis tiesos, net kai aplinkui tamsa.
12. Yūsuf – Juozapas (111 eilučių)
Vieninga, pasakojimo forma parašyta sura apie Juozapo gyvenimą – jo brolio pavydą, tremtį, išbandymus ir atleidimą. Tai išminties ir kantrybės simbolis.
13. Ar-Raʿd – Perkūnas (43 eilutės)
Aprašo gamtos reiškinius kaip Dievo ženklus. Perkūnas ir lietus čia tampa gyvybės ir dvasinio pabudimo simboliu.
14. Ibrāhīm – Abraomas (52 eilutės)
Abraomas vaizduojamas kaip tobulas tikėjimo žmogus, meldžiantis, kad jo palikuonys liktų tiesos kelyje. Pabrėžiama žodžio galia ir atsakomybė už pasirinkimą.
15. Al-Ḥijr – Uola (99 eilutės)
Sunaikintų tautų istorijos – Sodomos, Tamudo, ir šėtono neklusnumas. Dievas pažada saugoti Koraną nuo iškraipymo.
16. An-Naḥl – Bitė (128 eilutės)
Pasaulio grožio sura. Kalbama apie bites, kalnus, upes, orą, žvaigždes. Visi šie dalykai liudija Dievo išmintį ir kviečia būti dėkingiems.
17. Al-Isrā’ – Naktinė kelionė (111 eilučių)
Aprašo pranašo Muchamedo stebuklingą kelionę iš Mekos į Jeruzalę ir toliau į dangaus sferas. Sura apie pažinimą, dvasinį pakilimą ir atsakomybę.
18. Al-Kahf – Ola (110 eilučių)
Pasakojimai apie jaunus tikinčiuosius, pasislėpusius oloje nuo neteisybės. Taip pat istorijos apie Mozę ir Khidrą – apie pasitikėjimą Dievo išmintimi.
19. Maryam – Marija (98 eilutės)
Skirta Marijai ir Jėzaus gimimui. Kalbama apie Dievo galią sukurti gyvybę ir apie dvasinį skaistumą. Taip pat paminėti kiti pranašai: Zacharijas, Jonas, Abraomas.
20. Ṭā-Hā – Taha (135 eilutės)
Mozės pašaukimo istorija, jo susidūrimas su faraonu ir tauta, kuri pamiršo Dievą. Tai sura apie ištikimybę ir tikėjimo švelnumą.
21. Al-Anbiyā’ – Pranašai (112 eilučių)
Sura apima daugelio pranašų gyvenimus – Dovydą, Saliamoną, Jobą, Joną. Jie visi tarnavo vienam Dievui ir kentė dėl tiesos.
22. Al-Ḥajj – Piligrimystė (78 eilutės)
Aiškinama hadžo – piligrimystės – prasmė. Tai ne tik kelionė į Meką, bet ir dvasinis atsinaujinimas. Pabrėžiama visų žmonių lygybė prieš Dievą.
23. Al-Mu’minūn – Tikintieji (118 eilučių)
Aprašo tikinčiųjų savybes – nuolankumą, švarą, ištikimybę ir sąžiningumą. Sura ragina saugoti širdį ir protą nuo puikybės.
24. An-Nūr – Šviesa (64 eilutės)
Kalbama apie dorovę, šeimos pagarbą ir bendruomenės švarą. Joje garsioji eilutė: „Dievas – dangaus ir žemės šviesa.“
25. Al-Furqān – Skyrimas (77 eilutės)
Apie Korano misiją – atskirti tiesą nuo melo. Primenama, kad net kai pasaulis abejingas, Dievo žodis išlieka kaip šviesa keliui.
26. Ash-Shuʿarā – Poetai (227 eilutės)
Pasakojimai apie Mozę, Abraomą, Nojų, Hudą, Lozą ir kitus pranašus. Pabrėžiama, kad kiekvienas jų buvo išjuoktas, bet tiesa vis tiek nugalėjo. Pabaigoje kalbama apie poetus, kurie kuria tuštybei, ir tuos, kurie gieda Dievo šlovei.
27. An-Naml – Skruzdėlė (93 eilutės)
Aprašo Saliamono išmintį ir jo bendravimą su gyvūnais. Skruzdėlės istorija simbolizuoja dėmesį mažiems dalykams. Taip pat pasakojama apie karalienės Balqisos tikėjimo atradimą.
28. Al-Qaṣaṣ – Pasakojimai (88 eilutės)
Pagrindinė tema – Mozės gyvenimas: nuo kūdikystės iki pranašo misijos. Parodoma, kaip Dievas veda žmogų per išbandymus į gėrį.
29. Al-ʿAnkabūt – Voras (69 eilutės)
Sura pavadinta pagal voro tinklą – simbolį trapumo. Ji kalba apie tikėjimo išbandymus ir apie tai, kad tikrasis saugumas – ne prieglobsčio vieta, o pasitikėjimas Dievu.
30. Ar-Rūm – Romėnai (60 eilučių)
Pranašaujama, kad Romos imperija, nors patyrė pralaimėjimą, vėl pakils. Tai ženklas, kad Dievo planas apima ir tautas. Taip pat aptariamas kūrinijos grožis kaip įrodymas apie vieną Kūrėją.
31. Luqmān – Lukmanas (34 eilutės)
Tėvo Lukmano patarimai sūnui – vieni iš gražiausių moralinių mokymų Korane. Pabrėžiama dėkingumas, saikas ir pagarba tėvams.
32. As-Sajdah – Nusilenkimas (30 eilučių)
Sura apie Dievo kūrybą, žmogaus prigimtį ir Paskutinį teismą. Ji pavadinta pagal eilutę, kurioje kalbama apie tikinčiųjų nusilenkimą tiesai.
33. Al-Aḥzāb – Grupės (73 eilutės)
Aprašo Medinos laikų įvykius, kai musulmonai buvo apsupti priešų. Pabrėžiama pranašo autoritetas, šeimos pagarba, kuklumas ir ištikimybė.
34. Saba’ – Saba (54 eilutės)
Kalba apie Saba karalystę Jemeno regione, jos žlugimą dėl nedėkingumo. Pabrėžiama, kad dėkingumas yra didžiausias žmogaus turtas.
35. Fāṭir – Kūrėjas (45 eilutės)
Dievas aprašomas kaip visa ko kūrėjas – šviesos, tamsos, debesų, kalnų. Raginama stebėti kūriniją ir matyti joje išmintį.
36. Yā-Sīn – Yasin (83 eilutės)
Ši sura vadinama „Korano širdimi“. Ji kalba apie žmogaus mirtingumą, prisikėlimą ir Dievo gailestingumą. Musulmonai dažnai ją skaito ligonių ar mirusiųjų atminimui.
37. As-Ṣāffāt – Išsirikiavusieji (182 eilutės)
Pradžioje aprašomi angelai, išsirikiavę Dievui šlovinti. Toliau sekamos pranašų istorijos, rodančios dvasinį ištikimumą.
38. Ṣād – Raidė „Sad“ (88 eilutės)
Kalbama apie Dovydą, Saliamoną ir Jobą – pranašus, kuriuos Dievas išbandė valdžia, kantrybe ir išmintimi. Pabrėžiama atleidimo ir nuolankumo galia.
39. Az-Zumar – Minios (75 eilutės)
Aprašomas Paskutinis teismas: teisieji ir nedorėliai bus atskirti kaip dvi minios. Kalbama apie nuoširdų atsidavimą Dievui, be pasididžiavimo ar veidmainystės.
40. Ghāfir – Atleidžiantis (85 eilutės)
Sura ragina nepasiduoti puikybei ir primena Mozės bei faraono istoriją. Dievas vadinamas Atleidžiančiu, bet ir Griežtu teisybėje.
41. Fuṣṣilat – Išaiškintos (54 eilutės)
Koranas apibūdinamas kaip knyga, kurios eilutės aiškiai išdėstytos. Kalbama apie kūrinijos ženklus, žmogaus širdies užsiverimą ir tiesos pergalę.
42. Ash-Shūrā – Taryba (53 eilutės)
Pabrėžiama, kad tikėjimas grindžiamas dialogu ir tarimuosi. Tikinčiųjų bendruomenė apibūdinama kaip ta, kuri sprendžia reikalus bendrai, o ne per prievartą.
43. Az-Zukhruf – Auksiniai papuošalai (89 eilutės)
Kritikuojamas pasaulio blizgesio garbinimas. Pasakojama apie faraono puikybę, Jėzaus žmogiškumą ir Dievo gailestingumą.
44. Ad-Dukhān – Dūmai (59 eilutės)
Kalbama apie dieną, kai dūmai uždengs dangų – ženklą teismo pradžiai. Priminta, kad Dievas baudžia tik po įspėjimo.
45. Al-Jāthiyah – Klūpantys (37 eilutės)
Visos tautos bus priklupdytos prieš Dievą. Pabrėžiama atsakomybė už žinojimą ir už tai, kaip žmogus elgiasi su tiesa.
46. Al-Aḥqāf – Smėlio kalvos (35 eilutės)
Pasakojimai apie Hudą ir jo tautą Aad. Sura kviečia stebėti istorijos pamokas ir nepasitikėti vien savo jėga.
47. Muḥammad – Muchamedas (38 eilutės)
Skirta pranašo misijai. Kalba apie kovą už tiesą, atleidimą ir pasiaukojimą. Pabrėžia, kad Dievas palaiko tuos, kurie sąžiningi.
48. Al-Fatḥ – Pergalė (29 eilutės)
Aprašo taikos sutartį prie Hudaybiyyos, kuri iš pradžių atrodė nuolaida, bet tapo islamo stiprybės ženklu. Sura apie kantrybės pergalę.
49. Al-Ḥujurāt – Kambariai (18 eilučių)
Mokymas apie mandagumą, pagarbą, tarpusavio santykius. „Mes sukūrėme jus tautomis ir gentimis, kad pažintumėte vieni kitus, o ne neapkęstumėte.“
50. Qāf – Raidė „Qaf“ (45 eilutės)
Apie prisikėlimą ir sielos atgimimą. Kalbama, kad Dievas arčiau žmogaus nei jo kaklo gysla. Tai sura apie vidinį pabudimą ir sąžinės balsą.
51. Adh-Dhāriyāt – Vėjas, kuris išsklaido (60 eilučių)
Sura apie Dievo ženklus gamtoje – vėją, lietų, dangų. Pasakojama apie Abraomą ir Lotą, jų tautų likimą. Pabrėžiama, kad viskas pasaulyje vyksta su tikslu ir saiku.
52. At-Tūr – Kalnas (49 eilutės)
Dievas prisiekia kalnu, dangumi ir jūra. Kalbama apie Paskutinį teismą, apie teisiųjų džiaugsmą ir nedorėlių kančią. Sura ragina mąstyti apie gyvenimo prasmę.
53. An-Najm – Žvaigždė (62 eilutės)
Aprašo pranašo Muchamedo regėjimą, kai jam apreikštas Dievo žodis. Sura primena, kad joks žmogus nėra neklystantis, išskyrus Dievo įkvėptą pasiuntinį.
54. Al-Qamar – Mėnulis (55 eilutės)
Mėnulis pasidalijo į dvi dalis – ženklas žmonėms. Sura pasakoja apie Nojų, Aad ir faraoną. Pagrindinė mintis: kiekvienas, kas atmeta tiesą, ją galiausiai sutinka per kančią.
55. Ar-Raḥmān – Gailestingasis (78 eilutės)
Labai poetinė ir muzikali sura. Kiekviena antroji eilutė kartoja klausimą: „Tai kuriuos iš savo Viešpaties malonių jūs paneigsite?“ Kalbama apie kūrinijos grožį ir Dievo dosnumą.
56. Al-Wāqiʿah – Įvykis (96 eilutės)
Aprašoma paskutinė diena, kai žmonės bus suskirstyti į tris grupes: artimuosius Dievui, dešinėje pusėje esančius ir kairėje pusėje esančius. Tai sura apie gyvenimo pasekmes.
57. Al-Ḥadīd – Geležis (29 eilutės)
Dievo galia palyginama su geležimi – stiprybės ir teisingumo simboliu. Kalbama apie pusiausvyrą tarp dvasinio ir materialaus pasaulio.
58. Al-Mujādilah – Ginčijusioji (22 eilutės)
Pavadinta pagal moterį, kuri atėjo ginčytis su pranašu dėl neteisybės santuokoje. Sura moko, kad net mažiausias žmogaus balsas svarbus tiesos akivaizdoje.
59. Al-Ḥashr – Surinkimas (24 eilutės)
Aprašo Medinos įvykius ir žydų genties išvarymą dėl išdavystės. Pabrėžiama bendruomenės atsakomybė ir Dievo vardų grožis – sura baigiasi Jį šlovinančiu vardų sąrašu.
60. Al-Mumtaḥanah – Išbandytoji (13 eilučių)
Raginama elgtis teisingai su netikintaisiais, kurie nekenkia. Skatinamas sąžiningas elgesys net su priešais.
61. Aṣ-Ṣaff – Rikiuotė (14 eilučių)
Apie tikinčiuosius, kurie tarsi viena linija kovoja už tiesą. Pabrėžiamas nuoširdumas, ne vien žodžiai. Paminėtas Jėzus, pranašavęs Muchamedo atėjimą.
62. Al-Jumuʿah – Penktadienis (11 eilučių)
Pabrėžiama penktadienio maldos reikšmė. Dievo žodis turi būti virš kasdienių reikalų – malda sustiprina bendruomenę.
63. Al-Munāfiqūn – Veidmainiai (11 eilučių)
Aprašo žmones, kurie išoriškai atrodo tikintys, bet širdyje tušti. Sura įspėja, kad tikėjimas be nuoširdumo neturi vertės.
64. At-Taghābun – Apsikeitimas (18 eilučių)
Kalbama apie dieną, kai žmonės supras, ką iškeitė: tiesą į melą, amžinybę į laikinumą. Raginama atleisti ir neprarasti kantrybės.
65. At-Talāq – Skyrybos (12 eilučių)
Aiškinamos santuokos ir skyrybų taisyklės. Bet svarbiausia žinia – Dievas viską mato, ir net skyrybose turi būti pagarba.
66. At-Taḥrīm – Draudimas (12 eilučių)
Sura apie šeimos paslaptis ir pranašo Muchamedo elgesio pavyzdį. Raginama saugoti santykius nuo apkalbų ir neteisybės.
67. Al-Mulk – Karalystė (30 eilučių)
Apie Dievo valdžią, kuri apima viską – gyvybę, mirtį, žvaigždes. Sura kviečia mąstyti apie dangaus didybę.
68. Al-Qalam – Plunksna (52 eilutės)
Pabrėžiama išmintis ir rašymo vertė – „Plunksna“ simbolizuoja žinojimą. Kalbama apie teisingumą, kantrybę ir išmintį.
69. Al-Ḥāqqah – Tikrovė (52 eilutės)
Aprašo Paskutinį teismą – kai viskas taps akivaizdu. „Tikrovė“ čia reiškia neišvengiamą tiesos dieną.
70. Al-Maʿārij – Laiptai (44 eilutės)
Vaizduojamas žmonijos pakilimas ir dvasinis tobulėjimas. Kalbama apie kantrybę, maldą ir gailestingumą vargšams.
71. Nūḥ – Nojus (28 eilutės)
Nojaus istorija – jo kvietimas tautai, kantrybė ir išgelbėjimas. Sura apie atkaklumą ir tikėjimą, kai visi kiti nusigręžia.
72. Al-Jinn – Džinai (28 eilutės)
Aprašoma, kaip dvasinės būtybės (džinai) klausėsi Korano ir patikėjo. Pabrėžiama, kad net nematomi pasauliai paklūsta Dievo tvarkai.
73. Al-Muzzammil – Apsigaubęs (20 eilučių)
Kreipimasis į pranašą, kad jis keltųsi naktimis maldai. Tai sura apie tylos valandų stiprybę ir maldos galią.
74. Al-Muddaththir – Apsigaubęs apsiaustu (56 eilutės)
Pranašas raginamas stoti į tarnystę, skelbti Dievo žodį. Pabrėžiamas vidinis apsivalymas prieš išeinant į pasaulį.
75. Al-Qiyāmah – Prisikėlimas (40 eilučių)
Apie sielos prisikėlimą, teismą ir sąžinės pabudimą. Pabrėžiama, kad žmogaus rankos ir liežuvis liudys jo pačių darbus.
76. Al-Insān – Žmogus (31 eilutė)
Kalbama apie žmogaus sukūrimą, jo laisvą valią ir išbandymus. Dievas primena, kad žmogus buvo niekas, kol neįgavo sąmonės. Teisieji bus apdovanoti gėrimu iš „sidabro taurės“ Rojaus sode.
77. Al-Mursalāt – Pasiųstieji (50 eilučių)
Paminimi vėjai, pranašai ir ženklai, pasiųsti žmonėms. Kiekvienas posmas primena: „Vargas neigėjams tą dieną!“ Tai sura apie teisingumo neišvengiamumą.
78. An-Naba’ – Žinia (40 eilučių)
Kalbama apie „didžiąją žinią“ – prisikėlimą. Aprašomas pasaulio kūrimas, kalnų tvirtumas, dienos ir nakties tvarka. Žmonėms primenama, kad visa tai – ženklai Dievo galybei.
79. An-Nāzi‘āt – Ištraukiantieji (46 eilutės)
Aprašomi angelai, kurie ištraukia sielas iš kūnų – švelniai teisiųjų ir staiga nedorėlių. Paminėtas Mozė ir faraonas, kaip pavyzdys išdidumo prieš tiesą.
80. ʿAbasa – Suraukęs kaktą (42 eilutės)
Sura prasideda nuo priekaišto pranašui, kad jis suraukė kaktą nuo aklo žmogaus. Tai pamoka apie nuolankumą ir pagarbą kiekvienam žmogui.
81. At-Takwīr – Apgaubimas (29 eilutės)
Vaizdingas pasaulio pabaigos aprašymas – kai saulė bus apgaubta, žvaigždės išnyks, jūros išsilies. Sura apie pasaulio trapumą ir Dievo tvarką.
82. Al-Infiṭār – Praplyšimas (19 eilučių)
Dangaus plyšimas ir sielų atgimimas. Angelai fiksuoja kiekvieną žmogaus poelgį, o teismo dieną viskas bus atskleista.
83. Al-Muṭaffifīn – Sukčiaujantieji (36 eilutės)
Sura smerkia tuos, kurie matuoja neteisingai, apgaudinėja prekyboje ar santykiuose. Teisieji gaus gėrimą iš „gryno šaltinio“, o sukčiai bus pažeminti.
84. Al-Inshiqqāq – Perskyrimas (25 eilutės)
Aprašoma, kaip dangus prasiskirs, o žemė atiduos viską, kas joje. Žmogus pamatys savo darbus, ir niekas neliks paslėpta.
85. Al-Burūj – Žvaigždynai (22 eilutės)
Sura mini kankinius, sudegintus už tikėjimą. Dangus su žvaigždynais simbolizuoja amžiną liudijimą, kad teisingieji nėra pamiršti.
86. At-Tāriq – Nakties žvaigždė (17 eilučių)
„Naktį švytinti žvaigždė“ – dvasinės tiesos metafora. Dievas primena, kad kiekvienas turi sargą, o niekas, kas paslėpta, neliks neatskleista.
87. Al-Aʿlā – Aukščiausiasis (19 eilučių)
Šlovinama Dievo kūrybos tobulumas. Žmogus kviečiamas prisiminti, kad gyvenimas laikinas, o tikėjimas – amžinas.
88. Al-Ghāshiyah – Apgaubiantis įvykis (26 eilutės)
Aprašoma Paskutinė diena: vieni veidai bus nuleisti iš baimės, kiti – spindės iš džiaugsmo. Kalbama apie Rojaus sodus ir pragaro karštį.
89. Al-Fajr – Aušra (30 eilučių)
Dievas prisiekia aušra, naktimi ir laiku. Primena, kaip sunaikintos išdidžios tautos. Sura apie sielos ramybę, kuri sugrįžta pas savo Viešpatį.
90. Al-Balad – Miestas (20 eilučių)
Kalbama apie žmogaus pastangas gyventi dorai. „Mes sukūrėme žmogų varge“ – priminimas, kad sunkumai yra kelias į taurumą.
91. Ash-Shams – Saulė (15 eilučių)
Dievas prisiekia Saule, Mėnuliu ir siela. Pabrėžiama, kad žmogaus siela turi tiek gėrio, tiek blogio daigą – jos likimas priklauso nuo pasirinkimo.
92. Al-Layl – Naktis (21 eilutė)
Aprašoma priešprieša tarp dosniųjų ir savanaudžių. Naktis čia simbolizuoja išmėginimą, o diena – dvasinį pabudimą.
93. Adh-Ḍuḥā – Rytmetis (11 eilučių)
Sura skirta pranašui Muchamedui – jį nuramina, kad Dievas jo neapleido. Skatina padėti našlaičiams ir vargšams.
94. Ash-Sharḥ – Atsivėrimas (8 eilutės)
Dievas sako: „Ar Mes neatvėrėme tavo krūtinės?“ Tai paguodos žodžiai – net sunkumas turi šviesos sėklą.
95. At-Tīn – Figmedis (8 eilutės)
Prisiekia figmedžiu, alyvmedžiu, Sinajaus kalnu ir saugia vieta (Meka). Pabrėžiama žmogaus kilni prigimtis ir jo nuosmukis, kai pamiršta tiesą.
96. Al-ʿAlaq – Krešulys (19 eilučių)
Pirmasis apreikštas tekstas. „Skaityk vardan tavo Viešpaties, kuris sukūrė!“ – pradžia viso Apreiškimo. Sura apie mokslo ir pažinimo šventumą.
97. Al-Qadr – Naktis, kai buvo apreikšta (5 eilutės)
Apie „Galybės naktį“, kai Koranas buvo apreikštas. Sakoma, kad ji vertesnė už tūkstantį mėnesių – tą naktį nusileidžia angelai su ramybe.
98. Al-Bayyinah – Aiškus įrodymas (8 eilutės)
Kalbama apie aiškų ženklą, atskleidžiantį tiesą tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Tikrieji Dievo tarnai – tie, kurie daro gera iš širdies.
99. Az-Zalzalah – Žemės drebėjimas (8 eilutės)
Aprašoma žemės drebėjimo diena, kai ji „išmes savo paslaptis“. Kiekvienas žmogus matys net mažiausius savo darbus.
100. Al-ʿĀdiyāt – Bėgantys žirgai (11 eilučių)
Vaizdingas aprašymas kovos žirgų, simbolizuojančių žmogaus jėgą ir aistrą. Pabrėžiama, kad žmogus dažnai pamiršta savo Kūrėją.
101. Al-Qāriʿah – Siaubinga diena (11 eilučių)
Paskutinės dienos vaizdas – kalnai kaip vilna, žmonės kaip drugeliai. Tai akistata su tikrove, kai sveriami darbai.
102. At-Takāthur – Gausinimasis (8 eilutės)
Žmonės lenktyniauja dėl turtų, kol pasiekia kapą. Priminimas, kad skaičiai ir garbė praeina, o siela lieka.
103. Al-ʿAṣr – Laikas (3 eilutės)
Trumpa, bet labai gili sura: „Žmogus tikrai pralaimi, išskyrus tuos, kurie tiki, daro gera ir ragina tiesai bei kantrybei.“
104. Al-Humazah – Šmeižikas (9 eilutės)
Smerkia apkalbas, puikybę ir pinigų garbinimą. Toks žmogus „bus įmestas į Liepsną, kuri kyla virš širdžių“.
105. Al-Fīl – Drambliai (5 eilutės)
Primena istoriją, kai Abrahos kariuomenė su drambliais buvo sunaikinta paukščiais. Tai ženklas, kad Dievas gina savo šventovę.
106. Quraysh – Kureišitai (4 eilutės)
Raginimas pranašo giminei – Kureišitams – garbinti Dievą, kuris jiems suteikė saugumą ir maistą.
107. Al-Māʿūn – Mažas gerumas (7 eilutės)
Sura apie tuos, kurie meluoja dėl tikėjimo, bet nepamaitina vargšo. Tikras tikėjimas matuojamas darbu.
108. Al-Kawthar – Gausybė (3 eilutės)
Trumpiausia Korano sura. Dievas sako pranašui: „Mes suteikėme tau gausybę.“ Tai paguoda ir pažadas Rojaus upės forma.
109. Al-Kāfirūn – Netikintieji (6 eilutės)
Aiškus pasakymas: „Jums jūsų religija, man – mano.“ Tai abipusės pagarbos ir dvasinės laisvės deklaracija.
110. An-Naṣr – Pergalė (3 eilutės)
Apreiškimas po islamo pergalės Mekoj. Raginama šlovinti Dievą ir prašyti atleidimo už viską, kas buvo praeityje.
111. Al-Masad – Palmių pluoštas (5 eilutės)
Skirta pranašo priešininkui Abu Lahabui ir jo žmonai. Parodo, kad galia ir turtas neapsaugo nuo teismo.
112. Al-Ikhlāṣ – Tyrumas (4 eilutės)
Pati trumpiausia teologinė suros esmė: „Jis – Dievas Vienas, Amžinas, negimęs ir negimdęs, ir nėra Jam lygių.“
113. Al-Falaq – Aušros šviesa (5 eilutės)
Maldos forma prašant apsaugos nuo piktų jėgų, pavydo ir tamsos.
114. An-Nās – Žmonės (6 eilutės)
Paskutinė Korano sura – malda Dievui, žmonių Viešpačiui, prašant apsaugos nuo blogio, kuris šnabžda žmogaus širdyje.
Tarp visų 114 Korano surų kai kurios laikomos ypač svarbiomis dėl savo dvasinės galios ir kasdienio naudojimo maldose. Pirmoji – Al-Fātiḥah (Atidarymas) – skaitoma kiekvienoje musulmonų maldoje ir laikoma viso Korano santrauka. Yā-Sīn vadinama „Korano širdimi“ – ja dažnai meldžiamasi už ligonius ar mirusius. Al-Baqara (Karvė) vertinama už išsamų mokymą apie tikėjimą ir gyvenimo tvarką, o jos paskutinės dvi eilutės laikomos apsauga nuo blogio. Kasdieninėse maldose taip pat dažnai skaitomos trumpos, bet galingos suros: Al-Ikhlāṣ (Tyrumas), Al-Falaq (Aušra) ir An-Nās (Žmonės) – jos vadinamos „apsaugos surų triada“, saugančia nuo tamsos, pavydo ir blogų minčių. Šios suros – tarsi dvasinės atramos, kurias žino ir kartoja beveik kiekvienas musulmonas, nepriklausomai nuo išsilavinimo ar vietos.