Kas yra Koranas?

Koranas (arab. al‑Qur’ān, „skaitymas“, „recitavimas“) yra šventasis islamo tekstas, kurį musulmonai laiko tiesioginiu Dievo – Allāh – žodžiu, apreikštu pranašui Muhammadui (arab. Muḥammad, „Dievo pasiuntinys“). Tai ne tik religijos pagrindas, bet ir visos islamo civilizacijos šerdis – tekstas, formuojantis tikėjimą (īmān), teisę (šarīʿa), moralę (aḫlāq), kultūrą ir kasdienį gyvenimą. Parašytas klasikinės arabų kalbos ritmu (al‑ʿarabiyya al‑fuṣḥā), Koranas laikomas galutiniu ir nekintamu Dievo apreiškimu (waḥy) žmonijai.

Koranas yra neatsiejamas nuo originalios arabų kalbos (al‑ʿarabiyya). Nors Koranas verčiamas į daugybę pasaulio kalbų, musulmonai šiuos vertimus laiko tik prasminiais aiškinimais (tafsīr bi‑l‑maʿnā), o ne tikruoju Dievo žodžiu. Tik originalus tekstas arabų kalba laikomas autentišku ir nekintamu apreiškimu (waḥy). Dėl šios priežasties musulmonai meldžiasi tik arabų kalba, o pagrindinės maldos formulės – al‑Fātiḥa, takbīras, šahāda – visur pasaulyje skamba vienodai. Net ir tie, kurių gimtoji kalba nėra arabų, mokosi bent pagrindinių Korano eilučių mintinai, o daugelis siekia išmokti ir patį tekstą originalo kalba. Vertimai padeda suprasti prasmę, tačiau tik arabiškas Koranas laikomas tikruoju Dievo žodžiu, todėl jo recitavimas ir studijavimas arabų kalba yra esminė islamo religinės praktikos dalis.

Koranas susideda iš 114 skyrių, vadinamų suromis, o šios – iš eilučių, vadinamų ajat. Suros labai skirtingos: nuo trumpų meditacinių tekstų iki ilgų teologinių ir teisinių pasakojimų. Ši įvairovė atspindi skirtingas istorines aplinkybes, kuriomis buvo perduodami apreiškimai.

Tradiciškai suros skirstomos į dvi grupes:

• Mekos suros – ankstyvieji apreiškimai, kuriuose daugiausia kalbama apie Dievo vienybę, tikėjimo esmę, moralę, pranašų istorijas ir paskutiniojo teismo dieną. Tai labiau poetiniai, ritmingi, dvasiniai tekstai.
• Medinos suros – vėlesni apreiškimai, atsiradę jau susiformavus musulmonų bendruomenei. Juose aptariamos socialinės, teisinės ir politinės normos: šeimos teisė, paveldėjimas, bendruomenės organizavimas, karo ir taikos taisyklės.

Šis dvigubas Korano pobūdis – dvasinis ir praktinis – leidžia jam būti tiek religiniu vadovu, tiek gyvenimo kodeksu.

Musulmonų tikėjimu, Koranas buvo apreikštas pranašui Muhammadui per maždaug dvidešimt trejus metus – nuo 610 iki 632 metų. Apreiškimus, anot tradicijos, perdavė angelas Gabrielius (Jibrīl), o pats Muhammadas, kaip manoma, buvo neraštingas (ummī), todėl pirmosios Korano eilutės skambėjo žodžiu ir buvo įsimenamos atmintinai. Jo artimiausi pasekėjai mokėsi eiles mintinai, kartojo jas maldose ir perdavė kitiems. Tik po pranašo mirties apreiškimai buvo surinkti į vieną knygą – procesą, kurį inicijavo pirmieji kalifai, siekdami išsaugoti tekstą nuo iškraipymų. Ši žodinė tradicija išliko iki šių dienų: milijonai musulmonų visame pasaulyje mokosi Koraną mintinai, o melodinis jo recitavimas (tilāwa) yra neatsiejama religinės praktikos dalis.

Islamo pradžia siejama su VII amžiaus Arabijos pusiasaliu, kurio visuomenė buvo susiskaldžiusi į gentis, o religiniame gyvenime vyravo politeizmas, vietinės dievybės ir šventovės. Muhammadas gimė Mekoje apie 570 metus, priklausė gerbiamai, bet ekonomiškai nusilpusiai Hāšim giminei. Jis buvo žinomas kaip sąžiningas ir patikimas žmogus, dėl ko pelnė pravardę al‑Amīn („patikimasis“). Kai jis pradėjo skelbti vieno Dievo – Allāh – žinią, dalis žmonių jį atmetė, tačiau kiti patikėjo jo mokymu dėl jo moralinio autoriteto, asmeninio nuoseklumo ir žinios, kuri atliepė socialinį teisingumą, našlaičių ir vargšų apsaugą, lygybę prieš Dievą. Jo sekėjų ratas augo, o persikėlimas į Mediną (hidžra) 622 m. tapo lūžio tašku: čia susiformavo pirmoji musulmonų bendruomenė (umma), o Muhammadas tapo ne tik pranašu, bet ir politiniu bei dvasiniu vadovu. Jo mokymas, grindžiamas vieno Dievo idėja, teisingumu ir bendruomeniškumu, greitai įgijo sekėjų ir tapo pagrindu religijai, kuri per kelis šimtmečius išplito didžiulėje pasaulio dalyje.

Korano religinė ir moralinė reikšmė

Koranas musulmonams yra ne tik šventasis tekstas, bet ir gyvenimo gairės. Jame aptariama:

• kaip garbinti Dievą,
• kaip elgtis su artimaisiais ir svetimaisiais,
• kaip spręsti moralinius ir socialinius klausimus,
• kaip suprasti žmogaus vietą pasaulyje ir Dievo planą.

Musulmonai tiki, kad Koranas yra neklystantis, amžinas ir visiems laikams aktualus Dievo žodis. Todėl jis yra pagrindinis autoritetas tiek tikėjimo, tiek teisės, tiek etikos srityse.

Tafsir – Korano aiškinimo tradicija

Kadangi Koranas parašytas klasikinės arabų kalbos stiliumi, kupinu metaforų, simbolių ir istorinių nuorodų, jo supratimui reikalingi komentarai – tafsirai. Tai išsamūs aiškinimai, kuriuos rašė teologai, filosofai ir teisininkai per daugiau nei tūkstantį metų.

Tafsir tradicija padeda:

• suprasti istorines apreiškimų aplinkybes,
• paaiškinti sudėtingas sąvokas,
• pritaikyti Korano mokymus šiuolaikiniame gyvenime.

Skirtingos islamo mokyklos turi savas aiškinimo tradicijas, tačiau visos jos siekia atskleisti teksto prasmės gilumą.

Dešimt Korano eilučių: tikėjimo ir moralės atspindžiai

Toliau pateikiamos kelios žymios Korano eilutės, atskleidžiančios pagrindines islamo vertybes – Dievo vienybę, teisingumą, gailestingumą, kantrybę ir žmogaus atsakomybę.

• Dievo vienybė (Al-Ikhlas 112:1–4): „Dievas yra Vienas, amžinas ir nekintamas. Jis niekada negimė ir nėra gimęs. Nėra nieko panašaus į Jį.“
• Gėrio viršenybė (Fussilat 41:34): „Gėris ir blogis niekada nėra vienodi. Atminkite blogį geru – ir priešas taps draugu.“
• Teisingumas (An-Nisa 4:135): „Būkite tvirti teisingume, net jei tai būtų prieš jus pačius ar jūsų artimuosius.“
• Gailestingumas (Al-Anbiya 21:107): „Mes siuntėme tave kaip gailestingumą visiems pasauliams.“
• Kantrybė (Al-Baqarah 2:286): „Dievas neuždeda žmogui naštos, kurios jis negali pakelti.“
• Atleidimas (Al-A’raf 7:199): „Priimkite tai, kas gera, ir atleiskite tai, kas bloga.“
• Išbandymai (Al-Baqarah 2:155): „Mes išbandysime jus baime, badu, turto ir gyvybių netektimi.“
• Viltis (Az-Zumar 39:53): „Nepraraskite vilties Dievo malonėje – Jis atleidžia visas nuodėmes.“
• Pagarba tėvams (Al-Isra 17:23): „Nekalbėkite su tėvais šiurkščiai ir būkite jiems geri.“
• Dosnumas (Al-Baqarah 2:261): „Tie, kurie aukoja Dievo kelyje, yra kaip grūdas, išaugantis į septynis varpų.“

Koranas yra islamo širdis – tekstas, jungiantis tikėjimą, moralę, teisę ir kultūrą į vieną visumą. Jis formuoja musulmonų pasaulėžiūrą, įkvepia dvasiniam gyvenimui ir suteikia kryptį kasdieniams sprendimams. Tai ne tik religijos knyga, bet ir civilizacijos pamatas, kurio įtaka jau daugiau nei 1400 metų persmelkia didžiulę pasaulio dalį.