Kharidžitai atsiskyrę nuo Ali dėl teismo, tai padarė ne vien dėl politinių priežasčių. Dėl iš esmės politinės Islamo prigimties politika jame visada buvo persipynusi su religija. Kharidžitus religijotyrininkai vertina kaip puritoniškus ir demokratiškus. Jie tikėjo, kad Dievas reikštis per visos tikinčiųjų bendruomenės sprendimus. Todėl išrinktasis Kalifas, tokie kaip Ali, turėtų elgtis griežtai su tais, kurie, kaip Umajadų šeima, nori uzurpuoti valdžią. Jie stipriai priešinosi naujoms tendencijoms link elgsenos laisvumo. Jie laikėsi nuomonės, kad turi būti išlaikytas tikėjimo grynumas. Neteisėtas valdovas turi būti nuverstas jėga ir džihado – šventojo karo prieš netikėlius principas turi būti taikomas Islamo viduje. Kharidžitai buvo svarbūs dėl senųjų Islamo vertybių išsaugojimo ir net šiandien jų pavyzdžiu remiasi puritoniškieji reformatorių judėjimai. Jų palikuonys išliko kaip atskira sekta Šiaurės Afrikoje ir kitur (jie tuokiasi tik savo grupės viduje).