Nepagarba šariatui islamo tradicijoje suprantama kaip elgesys ar veiksmai, prieštaraujantys religinei teisei ir moralės normoms, kurios kyla iš Korano, hadiso tradicijos ir klasikinės islamo jurisprudencijos. Šariatas (šarīʿa) musulmonų pasaulyje nėra tik teisinė sistema – tai visapusiškas gyvenimo kelias, apimantis religines pareigas, etikos principus, socialinius santykius ir asmeninį elgesį. Todėl nepagarba šariatui gali reikšti ne tik įstatymų pažeidimą, bet ir moralinį nukrypimą nuo islamo mokymo.
Šariato normos apima tiek religines praktikas, tiek kasdienio gyvenimo sritis. Pavyzdžiui, sistemingas penkių kasdienių maldų (ṣalāh) ignoravimas, sąmoningas pasninko laužymas Ramadano metu ar draudžiamų produktų vartojimas gali būti laikomi nepagarba religinei tvarkai. Islamo teisė taip pat nustato aiškias taisykles dėl maisto – halal ir haram kategorijas – todėl draudimų nepaisymas suvokiamas kaip sąmoningas religinių nurodymų ignoravimas. Moralės srityje nepagarba šariatui gali pasireikšti elgesiu, kuris laikomas prieštaraujančiu islamo etikai: lošimu, alkoholio vartojimu, neištikimybe ar viešu nepadorumu. Šariatas taip pat pabrėžia teisingumą, sąžiningumą ir atsakomybę, todėl nesąžiningi verslo sandoriai ar socialinis neteisingumas taip pat gali būti vertinami kaip šariato principų pažeidimas.
Kita nepagarbos forma susijusi su kalba ir elgesiu. Įžeidžiantys pasisakymai apie islamą, pranašą Muhammadą, Koraną ar religinius simbolius daugelyje musulmonų bendruomenių laikomi itin rimtu nusižengimu. Taip pat svarbi ir aprangos kultūra: islamo tradicija pabrėžia skromumą (ḥayā’), todėl demonstratyvus šių normų nepaisymas kai kuriose visuomenėse gali būti suprantamas kaip sąmoninga nepagarba religinei tvarkai.
Svarbu suprasti, kad šariato interpretacijos nėra vienodos visame musulmonų pasaulyje. Skirtingos islamo teisės mokyklos – hanafitų, šafi‘itų, malikų, hanbalitų ar šiitiškoji dža‘faritų tradicija – gali skirtingai vertinti, kas laikoma rimtu pažeidimu. Be to, kultūriniai skirtumai lemia, kad vienoje šalyje tam tikras elgesys gali būti laikomas tik moraliniu nusižengimu, o kitoje – teisiniu nusikaltimu. Kai kuriose valstybėse šariatas yra integruotas į teisinę sistemą, todėl nepagarba jam gali turėti teisinių pasekmių – nuo įspėjimų iki griežtesnių sankcijų. Kitose šalyse šariatas veikia daugiau kaip moralinis ir religinis orientyras, o pasekmės apsiriboja socialine nuostata ar bendruomenės reakcija.
Nepagarba šariatui gali turėti ir dvasinių pasekmių. Islamo tradicijoje tikima, kad sąmoningas religinių įsakymų laužymas silpnina žmogaus ryšį su Dievu, sukelia kaltės jausmą ir reikalauja atgailos (tawba). Todėl šariato normų laikymasis musulmonams nėra vien teisinė pareiga – tai ir dvasinis kelias, kuriuo siekiama vidinės tvarkos, moralinio tvirtumo ir artumo Dievui.
Tikrovėje nepagarba šariatui gali turėti kur kas rimtesnių pasekmių, ypač tose šalyse ar regionuose, kur islamo teisė yra glaudžiai susieta su valstybės įstatymais arba kur religinės normos yra itin griežtai prižiūrimos. Tokiose visuomenėse šariato pažeidimai gali būti traktuojami ne tik kaip moralinis nusižengimas, bet ir kaip teisinis nusikaltimas. Pasekmės gali svyruoti nuo administracinių nuobaudų iki labai griežtų sankcijų: piniginių baudų, viešų papeikimų, socialinio statuso praradimo, bendruomenės atstūmimo ar net laisvės apribojimo. Kai kuriose valstybėse, kur šariatas taikomas kaip pagrindinis baudžiamosios teisės šaltinis, tam tikri veiksmai – pavyzdžiui, viešas religinių simbolių įžeidimas, apostazė ar moralės normų laužymas – gali būti vertinami kaip sunkūs nusikaltimai, už kuriuos numatytos itin griežtos bausmės. Tačiau svarbu suprasti, kad šios pasekmės labai priklauso nuo konkrečios šalies teisinės sistemos, vietinių tradicijų ir religinės bendruomenės interpretacijos: vienur šariato pažeidimas gali būti laikomas tik asmenine nuodėme, o kitur – rimtu teisės pažeidimu, turinčiu realių socialinių ir teisinių padarinių.