Vampyrai (angl. vampires) – būtybės iš folkloro, vaizduojamos kaip nemirusieji, kurie maitinasi gyvųjų krauju. Paprastai jie piešiami išblyškę, naktiniai padarai, gebantys virsti šikšnosparniais ar vilkais, bijantys saulės, česnako, kryžiaus ir švento vandens. Jie žudo aukas, kad pratęstų savo egzistenciją, o kartais paverčia jas vampyrais. Šis įvaizdis kilo iš senų pasakų, bet populiarėjo per literatūrą, kaip Bram Stoker knygoje „Drakula“ 1897 m.
Pavadinimo kilmė siekia slavų kalbas. Žodis „vampire“ angliškai kilęs iš serbų „vampir“, kuris atsirado XVIII a. Europoje per Balkanų legendas. Šaknys – proto-slavų „upir“ ar „vъpyrъ“, galbūt reiškiantis „čiulpikas“. Kai kurie lingvistai sieja su turkų „ubyr“, reiškiančiu „ragana“ ar „nemirėlis“. Pirmas užfiksuotas paminėjimas – 1725 m. Austrijos ataskaitoje apie serbų kareivį, tariamai tapusį vampyru.
Vampyrų idėja kilo iš Rytų Europos, ypač Balkanų ir slavų tautų. XVII–XVIII a. Serbijoje ir Rumunijoje kilo isterija dėl „vampyrų“ – žmonės tikėjo, kad kai kurie mirusieji grįžta iš kapų. Pavyzdžiui, 1725 m. atvejis: kareivis Petar Blagojević mirė, o kaimiečiai kaltino jį žudant gyvus. Kapas atkastas, kūnas tariamai šviežias – prasidėjo „vampyrų epidemija“. Šaknys senesnės: senovės Mesopotamijoje buvo Lilitu ar Lilit – demonė, siejama su naktimi ir kraujo čiulpimu, vėliau perėjusi į hebrajų tradiciją kaip Adomo pirmoji žmona. Graikų mituose – empūsai, demonės, viliojančios ir siurbiančios kraują, dažnai siejamos su Hekate. Europoje vampyrai siejasi su maru: išsipūtę lavonai atrodė kaip „maitinęsi“.
Ryšys su religija stiprus, ypač krikščionybe. Vampyrai vaizduojami kaip krikščioniškos doktrinos inversija: jie nemirtingi, bet prakeikti, priešingi prisikėlimui per Kristų. Viduramžiais Bažnyčia matė juos kaip velnio darbus – nemirusius, kurie nepaklūsta Dievo tvarkai. Legendose vampyrai bijo kryžiaus, švento vandens ar eucharistijos, nes tai krikščioniški simboliai. Kai kuriuose slavų pasakose vampyrai – eretikai ar savižudžiai, kurie nebuvo tinkamai palaidoti. Ortodoksų tradicijoje „strigoi“ ar „vrykolakas“ (Graikijoje) buvo laikomi nemirėliais, kuriuos kunigai naikindavo apeigomis.
Bažnyčia vampyrus laiko mitu, bet susieja su piktais darbais. Katalikų Bažnyčia oficialiai netiki vampyrais kaip fiziniais padarais, bet viduramžiais raganų teismai dažnai kaltino žmones vampyrizmu. Popiežius Inocentas VIII 1484 m. gruodžio 5 d. išleistoje bulėje Summis desiderantes affectibus (lot. „Didžiausiu troškimu trokštant“) patvirtino raganų ir piktųjų dvasių egzistavimą bei suteikė įgaliojimus inkvizitoriams Heinrichui Krameriui (Henricus Institoris) ir Jakobui Sprengeriui kovoti su raganavimu Vokietijos regionuose. Ši bulė netiesiogiai siejosi su vėlesniais pasakojimais apie vampyrizmą, nes stiprino tikėjimą demoniškomis jėgomis ir padėjo pagrindą raganų medžioklei, kurioje kartais maišėsi raganavimo, nemirėlių ar kraujo čiulpimo idėjos. Bulė dažnai cituojama kaip vienas raganų persekiojimo katalizatorių, nors tiesiogiai vampyrų nemini – jos esmė buvo apie raganų paktus su velniu. Šiuolaikinėje Bažnyčioje vampyrai – folkloro dalis, bet jei kas tiki apsėdimu, siūloma egzorizmas. Protestantai dažniau mato kaip prietarą.
Citatos
- „Nes kūno gyvybė yra kraujyje.“ (Šventasis Raštas, Kunigų knyga 17, 11).Tai pamatinė teologinė nuostata, paaiškinanti, kodėl kraujas laikomas šventu. Jis priklauso tik Kūrėjui, todėl bet koks bandymas jį savintis (ar maistui, ar maginiams tikslams) laikomas sunkiu dvasinės tvarkos pažeidimu ir parazitavimu ant dieviškosios gyvybės šaltinio.
- „Tik būk tvirtas ir nevalgyk kraujo, nes kraujas yra gyvybė, o tu neturi valgyti gyvybės kartu su mėsa.“ (Šventasis Raštas, Pakartoto Įstatymo knyga 12, 23).Šis draudimas nustato ontologinę ribą tarp to, kas skirta žmogaus kūnui palaikyti (mėsa), ir to, kas yra metafizinis gyvybės pradas (kraujas). Vampyrizmas šią ribą sąmoningai peržengia, bandydamas pasisavinti svetimą „gyvybę“.
- „Kraujas yra gyvenimas!“ (Bramas Stokeris, „Drakula“, 1897 m.).Tai maniako Renfyldo frazė, kuri yra iškreiptas biblinės tiesos atspindys. Literatūroje tai nurodo į desperatišką bandymą išlaikyti savo egzistenciją vartojant svetimą gyvybinę jėgą, paverčiant šventą principą grynai biologiniu grobiu.
- „Psichinis vampyrizmas yra patologinė būsena, kai individas, turintis energetinį deficitą, siurbia gyvybingumą iš kito asmens, nesugebėdamas pats pasiekti dvasinio šaltinio.“ (Dion Fortune, „Psichinė savigyna“, 1930 m.).Autorė paaiškina, kad vampyrizmas nėra tik kraujo siurbimas; tai dvasinė negalia. Tai nutinka, kai žmogus praranda ryšį su savo vidiniu šaltiniu ir tampa priklausomas nuo svetimos energijos, taip suformuodamas parazitinį ryšį.
- „Vampyrai negyvena kapinėse; tikrieji vampyrai yra tie, kurie siurbia žmonių kraują vidury dienos, sėdėdami savo kabinetuose.“ (Voltaire, „Filosofinis žodynas“, 1764 m.).Švietimo epochos mąstytojas čia naudoja vampyrizmo metaforą socialinei kritikai. Jis teigia, kad tikrasis, destruktyvus vampyrizmas yra socialinis išnaudojimas, kai stipresnieji (tironai, lupikautojai) be gailesčio savinasi silpnesniųjų resursus ir gyvenimus.
- „Mano gyvenimas teka į tavo; tu mirsi, tu mirsi kartu su manimi, kad galėtum gyventi manyje.“ (J. Sheridan Le Fanu, „Karmila“, 1872 m.).Ši citata atspindi parazitinę meilę ir dvasinę simbiozę. Vampyrizmas čia parodomas kaip procesas, kurio metu auka praranda savo individualybę ir yra „sugeriama“ užpuoliko sąmonės, sunaikinant aukos asmeninę valią.
- „Šie reiškiniai dažniausiai yra natūralių procesų arba liguistos vaizduotės pasekmė, o ne tikras mirusiųjų grįžimas į gyvųjų pasaulį.“ (Popiežius Benediktas XIV, „Apie Dievo tarnų beatifikaciją“, XVIII a. vidurys).Tai racionalus Bažnyčios autoriteto balsas, kuriuo siekiama atskirti biologinį lavonų pūvimo procesą nuo antgamtinio „prisikėlimo“. Juo norėta nuraminti mases ir pabrėžti, kad lavonų judėjimas po mirties (dėl dujų ar kitų procesų) nėra sakramentalinis įvykis.
- „Blogis yra požiūrio taškas. Mes esame vampyrai, ir tai yra mūsų prigimtis.“ (Anne Rice, „Interviu su vampyru“, 1976 m.).Citata iliustruoja moderniąją vampyrizmo interpretaciją – egzistencinę krizę. Vampyras čia suprantamas kaip būtybė, suvokianti savo parazitinę prigimtį ne kaip nuodėmę, o kaip neišvengiamą, nors ir kankinančią būseną, kurioje moralė tampa subjektyvi.
- „Vampyras yra gyvas lavonas, kuris palaiko savo klaidingą egzistenciją vogdamas gyvųjų kraują, nes jis yra atskirtas nuo natūralios dieviškosios tvarkos.“ (Montague Summers, „Vampyras: jo giminė ir artimieji“, 1928 m.).Klerikalas ir mokslininkas M. Summersas pateikia ontologinį apibrėžimą: vampyras yra anomalija, nes jis egzistuoja „tarpinėje būsenoje“. Kadangi jis nebegali gauti malonės iš Dievo, jis yra pasmerktas amžinai vagystei, kad išlaikytų savo „šešėlinį“ būvį.
- „Jo žvilgsnis krito ant jos kaklo, ir jis juto nenumaldomą troškulį, kurio negalėjo numalšinti joks vanduo, nes tai buvo troškulys pačiai jos gyvybei.“ (John Polidori, „Vampyras“, 1819 m.).Pirmojo anglų literatūros vampyro autorius pabrėžia priklausomybės aspektą. Vampyrizmas čia traktuojamas kaip nenumaldomas impulsas, kurio objektas yra ne skystis, o pati žmogaus esybė, rodanti visišką dvasinį alkį, kurio niekas išskyrus „auką“ negali numalšinti.
Knygos
Folkloras, istorija ir teologija
- Vampyras: jo giminė ir artimieji (The Vampire: His Kith and Kin, Montague Summers, 1928 m.)Tai pirmoji pamatinių tyrimų trilogijos dalis, kurioje autorius, būdamas klerikalas, analizuoja vampyrizmą kaip realų dvasinį ir ontologinį fenomeną. Knygoje pateikiama plati folkloro apžvalga bei teologinė diskusija apie tai, kaip dvasia gali sąveikauti su materija.
- Vampyras Europoje (The Vampire in Europe, Montague Summers, 1929 m.)Išsamus istorinis vadovas, kuriame Summersas aprašo konkrečius vampyrizmo atvejus Anglijoje, Airijoje, Vengrijoje bei kitose Europos šalyse. Čia gausu archyvinių liudijimų ir teisinių ataskaitų, kurios leidžia suprasti, kaip šis reiškinys buvo vertinamas valstybinėse ir bažnytinėse institucijose.
- Vampyrai, laidojimas ir mirtis (Vampires, Burial, and Death: Folklore and Reality, Paul Barber, 1988 m.)Vienas svarbiausių mokslinių tyrimų, kuriame autorius pasitelkia teismo medicinos žinias. Barberis paaiškina, kaip natūralūs lavono irimo procesai XVIII a. stebėtojams klaidingai atrodė kaip „gyvybingumo“ ženklai, taip suformuodami folklorinį vampyro vaizdinį.
- Slaptoji vampyrų istorija (The Secret History of Vampires, Claude Lecouteux, 2010 m.)Sorbonos profesorius analizuoja archajiškus tikėjimus apie „dvigubą sielą“ bei astralinį kūną. Lecouteux parodo, kad vampyras yra senovinio „grįžtančio mirusiojo“ archetipo tąsa, kurio ištakos siekia pagonišką mentalitetą.
- Mirusiųjų sugrįžimas (The Return of the Dead: Ghosts, Ancestors, and the Transparent Veil of the Pagan Mind, Claude Lecouteux, 2009 m.)Šiame darbe Lecouteux gilinasi į viduramžių Europoje egzistavusį tikėjimą mirusiųjų sugrįžimu į fizinį pasaulį. Knyga padeda suprasti ontologinę ribą tarp dvasios (vėlės) ir fizinio vampyro (mirusio kūno).
- Apie lavonų kramtymą kapuose (De masticatione mortuorum in tumulis, Michael Ranft, 1728 m.)Istorinis traktatas, parašytas iškart po didžiųjų XVIII a. vampyrizmo protrūkių. Ranftas bando racionaliai, biologiniu pagrindu paneigti antgamtinę reiškinio kilmę, analizuodamas fizinius lavonų pokyčius kapuose.
- Disertacija apie dvasias ir vampyrus (Traité sur les apparitions des esprits et sur les vampires…, Antoine Augustin Calmet, 1746 m.)Pirmasis rimtas katalikų teologo bandymas sisteminti liudijimus apie vampyrus. Calmetas siekė nustatyti, ar šie reiškiniai yra tikras stebuklas, piktosios dvasios apgaulė, ar tiesiog masinė psichozė.
- Vampyras: nauja istorija (The Vampire: A New History, Nick Groom, 2018 m.)Šiuolaikinis akademinis tyrimas, kuris analizuoja vampyrizmo evoliuciją. Groomas apžvelgia, kaip iš baisių Serbijos kaimų legendų šis įvaizdis tapo galingu kultūriniu ir politiniu įrankiu Vakarų Europoje.
Klasikinė literatūrinė archetipija
- Karmila (Carmilla, Joseph Sheridan Le Fanu, 1872 m.)Apsakymas, įtvirtinęs psichinio ir emocinio parazitizmo temą. Tai svarbus kūrinys norint suprasti, kaip fizinis kraujo siurbimas literatūroje pradėjo evoliucionuoti į dvasinį aukos išsekinimą.
- Drakula (Dracula, Bram Stoker, 1897 m.)Svarbiausia vampyrizmo sintezė literatūroje. Stokeris šiame romane įtvirtino visus pagrindinius folklorinius elementus ir jų konfrontaciją su krikščioniškais simboliais (kryžiumi, šventinta ostija).