Valentiniečiai (gr. Οὐαλεντινιανοί, lot. Valentiniani) – didžiausia, įtakingiausia ir ilgiausiai gyvavusi gnostinė mokykla (II–V a.). Įkūrė Valentinas (Οὐαλεντῖνος, apie 100–175 m.), kilęs iš Egipto, mokėsi Aleksandrijoje, apie 135–160 m. veikė Romoje. Jo mokiniai (Ptolomejas, Herakleonas, Theodot) sukūrė kelias šakas – Rytų ir Vakarų valentiniečius.
Valentiniečiai buvo „gnostikai su gera reputacija“:
- dalyvavo ortodoksų Bažnyčios gyvenime,
- rašė komentarus į Naująjį Testamentą (Herakleonas – pirmasis Jono evangelijos komentatorius),
- Tertulijonas juos vadino „daugiausia skaičiumi ir įtaka“ tarp gnostikų.
Pagrindinė doktrina: 30 aeonų ir Sofijos drama
Valentinas sukūrė elegantiškiausią gnostinę sistemą – Ogdoadą, vėliau išplėtė iki 30 aeonų (pleromos):
- Bythos (Γλυφὴ) – Nematomasis Tėvas, giliausia tyla.
- Sige (Σιγή) – Tyla, pirmoji mintis.
- Iš jų gimsta poromis (syzygijos) 28 aeonai.
Paskutinė pora – Theletos (Valia) ir Sofija (Išmintis).
Sofija (žemesnioji) „be savo vyro“ panoro pažinti Tėvą – jos „aistra“ (enthymesis) iškrito iš pleromos.
Iš tos aistros gimė:
- Demiurgas – žemesnis kūrėjas (dažnai tapatinamas su Senojo Testamento Dievu),
- materialus pasaulis,
- trys žmonijos rūšys.
Žmonijos trys prigimtys
- Pneumatikoi (dvasiniai) – valentiniečiai, turi „dieviškąją kibirkštį“, išgelbėti per gnosis.
- Psychikoi (sieliniai) – paprasti krikščionys, išgelbėti per tikėjimą ir Kristaus auką.
- Hylikoi (medžiaginiai) – pasmerkti.
Valentiniečiai pirmieji aiškiai skyrė „dvasinį išganymą“ (gnostikams) ir „sielinį išganymą“ (paprastiems tikintiesiems).
Kristus ir atpirkimas
- Yra du Kristus:
– dvasinis Kristus (aeonas, iš pleromos),
– psichinis Kristus (nukryžiuotas kūne). - Dvasinis Kristus įėjo į Jėzų krikšto metu („nusileido kaip balandis“) ir paliko prieš kryžių – todėl Kristus nekentėjo.
Ritualai ir praktika
- Turėjo savo sakramentus:
– „atpirkimo krikštas“ (apolytrōsis),
– „nuotakos kambarys“ (bridal chamber) – mistinis sujungimas su savo angelu pleromoje. - Naudojo slaptus himnus ir maldas.
Žymiausi mokiniai ir tekstai
- Ptolomejas – „Laiškas Florai“ (vienintelis išlikęs valentinietiškas tekstas originalo kalba).
- Herakleonas – pirmasis Jono evangelijos komentaras.
- „Valentino evangelija“ (Evangelium Veritatis) – NHC I,3 – vienas gražiausių Nag Hammadi tekstų.
Palikimas
Valentiniečiai buvo „beveik krikščionys“ – daugelis jų liko Bažnyčioje, kol IV a. buvo galutinai pasmerkti.
Jų idėjos paveikė:
- Origeną (sielų priešgimiminė būtis),
- krikščioniškąją mistiką („nuotakos kambarys“ → viduramžių mistinis sujungimas),
- šiuolaikinį gnosticizmą ir ezoteriką.
Įdomu tai, kad valentiniečiai savo ritualuose naudojo paslaptingą ceremoniją, vadinamą nuotakos kambariu. Tai buvo savotiškas dvasinis susijungimas, simbolizuojantis sielos sugrįžimą į dieviškąją pilnatvę. Jie manė, kad krikštas vandeniu yra tik pradžia, o tikroji transformacija įvyksta per šį vidinį susivienijimą. Be to, jie labai vertino emocijas ir vaizduotę. Sofijos dramą jie matė ne kaip sausą filosofiją, o kaip jausmingą istoriją apie klystančią, bet ieškančią sielą. Ši mokykla buvo tokia subtili, kad net jų oponentai pripažino, jog valentiniečiai kalba labai gražiai ir įtikinamai. Jie nebuvo atsiskyrėliai, todėl jų idėjos ilgai sklandė tarp paprastų tikinčiųjų, kol galiausiai bažnytinė valdžia nusprendė, kad tokia laisvė interpretuoti šventraščius yra pavojinga vienybei.