Universalijos – tai filosofinis terminas, reiškiantis bendrąsias sąvokas ar kategorijas, kurios apima daugelį atskirų daiktų ar reiškinių. Pavyzdžiui, žodis „žmogus“ yra universalija, nes jis taikomas visiems žmonėms, nepaisant jų individualių skirtumų.
Žodžio kilmė siekia lotynų kalbą: universalis reiškia „bendras, visuotinis“. Iš šio žodžio viduramžių filosofai suformavo terminą universalia – daugiskaitą, vartojamą kalbant apie bendrąsias sąvokas. Pats terminas buvo plačiai vartojamas scholastikoje, nors jo šaknys glūdi dar Antikoje. Platonas kalbėjo apie „idėjas“ kaip universalias formas, o Aristotelis apie „bendrąsias savybes“ daiktuose. Viduramžiais šis klausimas tapo sistemingai aptariamas ir įgavo pavadinimą – problema universalium, arba universalių problema.
Žodis universalijos išplito per Boecijaus (480–524) raštus, kurie perdavė Antikos filosofiją viduramžių Europai. Boecijus apibrėžė tris galimas universalijų egzistavimo būdus: prieš daiktą (ante rem), daikte (in re) ir po daikto (post rem). Ši klasifikacija tapo atspirties tašku scholastiniams ginčams.
Universalijų problema klausė: ar universalijos egzistuoja realiai, nepriklausomai nuo daiktų, ar jos yra tik kalbos žodžiai, ar sąvokos mūsų prote? Šis ginčas išskyrė tris pagrindines kryptis:
- Realizmas – universalijos egzistuoja realiai, kaip amžinos idėjos (Platonas, ankstyvieji scholastai).
- Nominalizmas – universalijos yra tik vardai, kalbos ženklai, neturintys savarankiškos egzistencijos (Roscelinas).
- Konceptualizmas – universalijos egzistuoja kaip sąvokos prote, bet turi pagrindą realybėje (Abeliaras).
Universalijų problema buvo itin svarbi viduramžių filosofijoje, nes nuo jos priklausė teologijos ir logikos aiškinimas. Ji padėjo suformuoti scholastikos metodą, skatino loginę analizę ir kritinį mąstymą. Vėliau ši diskusija persikėlė į kalbos filosofiją, epistemologiją ir šiuolaikinę analitinę tradiciją.