Universalių problema (lot. problema universalium, angl. problem of universals) yra vienas seniausių ir svarbiausių filosofijos klausimų, nagrinėtas nuo Antikos iki viduramžių scholastikos. Ji klausia: ar bendros sąvokos, tokios kaip „žmogus“, „grožis“, „raudonumas“, egzistuoja realiai, ar tik mūsų prote?
Ši problema kilo dar Antikoje. Platonas teigė, kad universalijos egzistuoja kaip amžinos idėjos, nepriklausomos nuo daiktų. Aristotelis priešingai manė, kad universalijos egzistuoja tik daiktuose, kaip jų bendros savybės. Lotyniškai ši problema vadinta problema universalium, o vėliau įsitvirtino ir angliškas terminas problem of universals.
Viduramžiais universalių problema tapo centrine scholastikos tema. Filosofai ginčijosi, kaip suprasti bendrąsias sąvokas. Realistai teigė, kad universalijos egzistuoja realiai, nepriklausomai nuo daiktų, pavyzdžiui, „žmogiškumas“ egzistuoja kaip tikra esybė. Nominalistai manė, kad universalijos yra tik vardai, kalbos žodžiai, neturintys jokios realios egzistencijos. Konceptualistai, tarp jų Pjeras Abeliaras, siūlė tarpinę poziciją: universalijos egzistuoja kaip sąvokos mūsų prote, bet turi pagrindą realybėje.
Universalių problema siekė atsakyti į esminius klausimus: ar bendros sąvokos egzistuoja nepriklausomai nuo daiktų, ar jos yra tik kalbos konstrukcijos, kaip universalijos susijusios su tikrove ir mūsų pažinimu, ar moralinės, estetinės ar teologinės sąvokos turi savarankišką egzistenciją.
Antikoje ši problema formavo metafizikos kryptis. Viduramžiais ji tapo scholastikos branduoliu, nes nuo jos priklausė teologijos ir logikos aiškinimas. Ginčai dėl universalijų padėjo suformuoti loginę analizę, kritinį mąstymą ir paruošė dirvą moderniai filosofijai. Vėlesniais amžiais ši problema persikėlė į kalbos filosofiją, epistemologiją ir šiuolaikinę analitinę tradiciją.
Mąstytojai
Platonas (427–347 pr. Kr.)
Citata: „Idėjos yra tikrosios esybės, o daiktai – tik jų šešėliai.“
Sprendimas: laikėsi realizmo – universalijos egzistuoja realiai, kaip amžinos idėjos, nepriklausomos nuo juslinio pasaulio.
Rezultatas: sukūrė idėjų teoriją, tapusią pagrindu vėlesniems realistams.
Aristotelis (384–322 pr. Kr.)
Citata: „Universalia sunt in rebus.“ („Universalijos yra daiktuose.“)
Sprendimas: universalijos egzistuoja tik konkrečiuose daiktuose, kaip jų bendros savybės.
Rezultatas: suformulavo vidutinį realizmą, kuris tapo scholastikos pagrindu.
Boecijus (480–524)
Citata: „Universalia sunt ante rem, in re et post rem.“ („Universalijos yra prieš daiktą, daikte ir po daikto.“)
Sprendimas: apibendrino tris galimas pozicijas – realizmą, konceptualizmą ir nominalizmą.
Rezultatas: jo raštai tapo scholastikos vadovėliu, iš kurio kilo viduramžių ginčai.
Roscelinas iš Kompjeno (apie 1050–1125)
Citata: „Universalia sunt nomina.“ („Universalijos yra tik vardai.“)
Sprendimas: laikėsi nominalizmo – universalijos neturi jokios realios egzistencijos, jos yra tik kalbos žodžiai.
Rezultatas: sukėlė didžiulį ginčą, nes ši pozicija atrodė pavojinga teologijai.
Pjeras Abeliaras (1079–1142)
Citata: „Dubitando ad inquisitionem venimus, inquirendo veritatem percipimus.“ („Abejodami pradedame tyrinėti, tyrinėdami pasiekiame tiesą.“)
Sprendimas: siūlė konceptualizmą – universalijos egzistuoja kaip sąvokos mūsų prote, bet turi pagrindą realybėje.
Rezultatas: sukūrė tarpinę poziciją, leidusią scholastikai išvengti kraštutinumų.
Tomas Akvinietis (1225–1274)
Citata: „Universalia sunt ante rem in mente Dei, in re et post rem in intellectu hominis.“
(„Universalijos yra prieš daiktą Dievo prote, daikte ir po daikto žmogaus prote.“)
Sprendimas: sujungė Aristotelio ir krikščionišką tradiciją – universalijos egzistuoja trimis būdais: Dievo prote, pačiuose daiktuose ir žmogaus prote.
Rezultatas: sukūrė sistemą, kuri tapo scholastikos aukso amžiaus doktrina.