Šventojo Rašto kanonas yra oficialiai pripažintų šventų tekstų rinkinys, laikomas Dievo įkvėptu ir autoritetingu krikščionių bei žydų tikėjime. Šis kanonas sudaro Bibliją, kurią sudaro Senasis ir Naujasis Testamentai krikščionybėje, o žydų tradicijoje – Tanachas. Kanono formavimasis buvo ilgas ir sudėtingas procesas, kuriame įvairios religinės bendruomenės, vadovaujamos Dievo Dvasios, kaip tikima, atrinko tekstus, atspindinčius tikėjimo tiesas.
Šventojo Rašto kanonas yra uždaras sąrašas knygų, pripažintų kaip dieviškai įkvėptos ir naudojamos tikėjimo mokymui, liturgijai bei moralei. Žodis „kanonas“ kilęs iš graikų kalbos kanon („matavimo lazda“ arba „taisyklė“), reiškiantis standartą ar normą. Krikščionybėje kanonas apima Senąjį Testamentą, paveldėtą iš žydų tradicijos, ir Naująjį Testamentą, apimantį Jėzaus Kristaus gyvenimą, mokymą bei apaštalų raštus. Žydų tradicijoje kanonas vadinamas Tanachu, sudarytu iš trijų dalių: Toros (Įstatymo), Neviimų (Pranašų) ir Ketuvimų (Raštų).
Kanonas svarbus, nes jis nustato, kurie tekstai laikomi autoritetingais. Pavyzdžiui, Naujajame Testamente apaštalas Paulius rašo: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui“ (2 Tim 3, 16). Ši citata pabrėžia kanono reikšmę kaip tikėjimo vadovo.
Šventojo Rašto kanonas kilo iš ilgo proceso, kuriame religinės bendruomenės atrinko tekstus, laikomus šventais. Žydų kanonas (Tanachas) formavosi Izraelio tautos istorijoje, o krikščionių kanonas papildomai apėmė Naujojo Testamento raštus, atsiradusius I a. po Kristaus. Kanono formavimą lėmė keli veiksniai: tekstų naudojimas liturgijoje, jų atitikimas tikėjimo mokymui, apaštališkoji kilmė (Naujojo Testamento atveju) ir bendruomenės sutarimas.
Originalios kalbos ir pavadinimai
- Žydų kanonas (Tanachas): Rašytas daugiausia hebrajų kalba, su keliomis dalimis aramėjų kalba (pvz., Danieliaus knygos fragmentai). Jis vadinamas:
- Tanach – akronimas iš Torah (Įstatymas), Nevi’im (Pranašai), Ketuvim (Raštai).
- Mikra – hebrajiškas terminas, reiškiantis „tai, kas skaitoma“.
- Kartais vadinamas „Hebrajų Biblija“ krikščionių kontekste.
- Krikščionių Senasis Testamentas: Daugiausia pagrįstas Tanachu, bet apima ir deuterokanoniškas knygas (pvz., Tobitas, Siracidas), kurios buvo graikiškoje Septuagintoje. Originalios kalbos – hebrajų, aramėjų ir graikų (Septuagintos atveju).
- Naujasis Testamentas: Rašytas koine graikų kalba. Vadintas tiesiog „Raštais“ arba „Naujuoju Testamentu“ (lot. Novum Testamentum), pabrėžiant naująją Dievo sandorą per Jėzų Kristų.
Žydų kanono (Tanacho) formavimas
Žydų kanonas formavosi keliais etapais:
- Tora (Penkiaknygė): Tradiciškai priskiriama Mozei (XIII–XII a. pr. Kr.), tačiau mokslininkai mano, kad ji galutinai suformuota apie V–IV a. pr. Kr. po Babilono tremties.
- Pranašai (Nevi’im): Užbaigti apie V a. pr. Kr., apimantys istorinius ir pranašiškus raštus.
- Raštai (Ketuvim): Galutinai patvirtinti apie II a. pr. Kr. – I a. po Kr. Tradiciškai manoma, kad kanonas buvo patvirtintas Jamnijos sinode (apie 90 m. po Kr.), tačiau šis klausimas tebėra diskutuotinas, nes sinodas galėjo tik patvirtinti jau priimtą praktiką.
Tanacho kanonas susideda iš 24 knygų (krikščionių Senajame Testamente jos suskirstytos į 39 dėl skirtingo knygų grupavimo). Pvz., Psalmėse sakoma: „Tavo žodis yra žibintas mano kojoms ir šviesa mano takui“ (Ps 119, 105), pabrėžiant šventų raštų svarbą.
Krikščionių kanono formavimas
Krikščionių kanonas apima Senąjį ir Naująjį Testamentus. Senasis Testamentas daugiausia perimtas iš Septuagintos, graikiškos Tanacho versijos, kuri buvo plačiai naudojama I a. krikščionių. Deuterokanoniškos knygos, tokios kaip Makabėjų knygos, buvo įtrauktos į katalikų ir ortodoksų kanoną, bet atmestos protestantų Reformacijos metu.
Naujasis Testamentas formavosi I–IV a.:
- I a.: Parašomi Evangelijos, Pauliaus laiškai ir kiti apaštalų raštai. Pvz., Jono Evangelija teigia: „Šitie yra užrašyti, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Mesijas, Dievo Sūnus“ (Jn 20, 31).
- II a.: Bažnyčia pradeda atskirti apaštališkus raštus nuo apokrifinių. Muratorijaus kanonas (apie 170 m.) jau pateikia daugumą dabartinių Naujojo Testamento knygų.
- IV a.: Kanonas galutinai patvirtinamas. Hipono (393 m.) ir Kartaginos (397 m.) sinodai nustato 27 Naujojo Testamento knygas, kurios išlieka iki šiol. Atanazas Aleksandrietis savo 367 m. laiške pirmasis pateikė tikslų dabartinio kanono sąrašą.
Deuterokanoniškos knygos ir Reformacija
Katalikų ir ortodoksų Bažnyčios į kanoną įtraukė deuterokanoniškas knygas, kurios buvo Septuagintoje, bet ne Tanache. Protestantų Reformacija (XVI a.) grįžo prie hebrajiško kanono, todėl jų Senasis Testamentas turi 39 knygas, o ne 46, kaip katalikų. Šis skirtumas išlieka iki šiol.
Šventojo Rašto kanonas yra tikėjimo pagrindas, naudojamas pamokslams, liturgijai ir moralei. Jis padeda išlaikyti tikėjimo vienybę, tačiau jo formavimasis kėlė iššūkių. Pavyzdžiui, ankstyvojoje Bažnyčioje buvo diskutuojama dėl tokių raštų kaip Apreiškimas Jonui ar Hebrajams laiškas dėl jų autorystės ar turinio. Nepaisant to, kanonas tapo stabilia atrama, kaip pabrėžia apaštalas Petras: „Mes turime dar tvirtesnį pranašų žodį, ir jūs gerai darote, laikydamiesi jo kaip žiburio“ (2 Pt 1, 19).
Šiandien kanonas išlieka gyvas, verčiamas į tūkstančius kalbų ir studijuojamas visame pasaulyje. Jo istorija liudija bendruomenės pastangas išsaugoti Dievo žodį, o citatos, tokios kaip „Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis“ (Mt 24, 35), primena jo amžiną reikšmę.