Šventoji Oficija, oficialiai žinoma kaip Šventoji Romos ir Visuotinė Inkvizicija (lot. Suprema Sacra Congregatio Romanae et Universalis Inquisitionis), buvo Katalikų Bažnyčios institucija, įkurta XIII a. siekiant kovoti su erezijomis, apsaugoti tikėjimo grynumą ir užtikrinti Bažnyčios doktrinos laikymąsi. Vėliau, 1542 m., popiežius Paulius III reorganizavo ją į Šventąją Oficijos Kongregaciją, kuri tapo pagrindine institucija, atsakinga už teologinių klausimų nagrinėjimą, inkvizicijos veiklą ir Bažnyčios drausmės palaikymą. 1965 m. popiežius Paulius VI pertvarkė šią instituciją į Tikėjimo Doktrinos Kongregaciją (dabar Tikėjimo Dikasterija), kuri tęsia doktrinos priežiūros funkcijas, tačiau be inkvizicinių metodų.
Šventoji Oficija dažnai siejama su inkvizicija – procesu, kuriuo buvo persekiojami eretikai, raganos, mokslininkai ir kiti, laikomi grėsme Bažnyčios autoritetui. Jos veikla buvo prieštaringa, palikusi gilų pėdsaką Europos ir pasaulio istorijoje.
Viduramžių inkvizicija (XIII a.)
Šventosios Oficijos šaknys siekia viduramžių inkviziciją, kuri buvo įkurta reaguojant į erezijų plitimą, ypač katarų ir valdensų judėjimus Pietų Prancūzijoje. 1231 m. popiežius Grigalius IX savo bule Excommunicamus įsteigė oficialią inkviziciją, pavedęs dominikonų ir pranciškonų ordinams tirti ir teisti eretikus. Ši institucija veikė kaip teismas, turintis teisę apklausti, teisti ir skirti bausmes, įskaitant konfiskavimą, įkalinimą ar net perdavimą pasaulietinei valdžiai sudeginimui.
Viduramžių inkvizicija buvo decentralizuota, veikianti skirtingose šalyse pagal vietos vyskupų ir vienuolynų iniciatyvą. Jos tikslas buvo ne tik nubausti, bet ir grąžinti paklydusius tikinčiuosius į Bažnyčios glėbį per atgailą.
Šventosios Oficijos įkūrimas (1542 m.)
XVI a. Reformacijos grėsmė paskatino Bažnyčią centralizuoti inkvizicijos veiklą. Protestantizmo plitimas, kurį inicijavo Martinas Liuteris, ir humanizmo idėjos kėlė iššūkį katalikų doktrinai. 1542 m. popiežius Paulius III bule Licet ab initio įsteigė Šventąją Oficijos Kongregaciją Romoje, vadovaujamą kardinolų kolegijos, vadinamos „Suprema“. Ši institucija tapo pagrindine Bažnyčios priemone kovojant su erezijomis, cenzūruojant knygas ir prižiūrint teologinius ginčus.
Kaip teigia istorikas John Tedeschi savo knygoje The Prosecution of Heresy: „Šventoji Oficija buvo ne tik represinė institucija, bet ir biurokratinė struktūra, siekusi standartizuoti Bažnyčios doktriną ir apsaugoti tikinčiuosius nuo klaidingų mokymų.“
Šventoji Oficija turėjo kelias pagrindines funkcijas:
- Erezijų tyrimas: Ji nagrinėjo kaltinimus erezija, įskaitant protestantizmo, judaizmo, islamo ar ezoterinių mokymų propagavimą. Žymūs atvejai apima Galileo Galilei teismą (1633 m.) ir Giordano Bruno sudeginimą (1600 m.).
- Knygų cenzūra: Šventoji Oficija sudarinėjo Index Librorum Prohibitorum (Uždraustų knygų sąrašą), į kurį pateko kūriniai, laikomi pavojingais tikėjimui, pvz., Koperniko, Keplerio ar Voltero darbai.
- Moralės ir drausmės priežiūra: Kongregacija tyrė dvasininkų nusikaltimus, įskaitant solicitaciją (kunigų bandymus suvilioti išpažinties metu), kaip aprašyta 1962 m. dokumente Crimen Sollicitationis.
- Teologiniai ginčai: Šventoji Oficija sprendė doktrinos klausimus, pvz., jansenizmo ar kvietizmo kontroversijas.
Šventoji Oficija veikė kaip teismas, naudodama griežtai reglamentuotą procedūrą. Procesas prasidėdavo nuo denunciacijos, po kurios sekdavo tyrimas, apklausa ir teismas. Įtariamieji galėjo būti kankinami (nors tai buvo ribojama pagal Bažnyčios taisykles), o bausmės svyravo nuo viešos atgailos iki įkalinimo ar mirties bausmės, vykdomos pasaulietinės valdžios.
Kongregacija buvo žinoma dėl savo slaptumo. Dokumentai, tokie kaip Crimen Sollicitationis, pabrėždavo „Šventojo Oficiumo paslaptį“, įpareigodami visus dalyvius laikytis griežto konfidencialumo, kartais net grasindama ekskomunika. Tai padėjo išlaikyti institucijos autoritetą, bet taip pat sukėlė įtarimų dėl piktnaudžiavimo valdžia.
Žymūs atvejai
- Galileo Galilei (1633 m.): Šventoji Oficija teisė Galileo už heliocentrizmo gynimą, laikydama tai erezija, prieštaraujančia Biblijos mokymui. Jis buvo priverstas atsižadėti savo idėjų ir nuteistas namų areštui. Šis atvejis tapo simboliu mokslo ir religijos konflikto.
- Giordano Bruno (1600 m.): Filosofas ir teologas buvo sudegintas už panteistines idėjas ir kosmologines teorijas, kurios kėlė grėsmę Bažnyčios doktrinai.
- Solicitacijos bylos: Kaip aprašyta 1962 m. instrukcijoje, Šventoji Oficija nagrinėjo dvasininkų moralinius nusikaltimus, siekdama apsaugoti sakramentų šventumą, tačiau dažnai šios bylos buvo sprendžiamos slapta, siekiant išvengti skandalų.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) Šventosios Oficijos veikla buvo ribota, nes inkvizicija tiesiogiai neveikė dėl daugiakultūrės ir multireliginės visuomenės pobūdžio. Vietos vyskupai ir jėzuitai atliko panašias funkcijas, kovodami su protestantizmu ir kitomis erezijomis. Pavyzdžiui, XVII a. jėzuitai Vilniuje aktyviai cenzūravo knygas ir persekiojo kalvinistus. Tačiau LDK inkvizicija nebuvo tokia griežta kaip Ispanijoje ar Italijoje, o mirties bausmės buvo retos.
Šventoji Oficija dažnai kritikuojama dėl savo represinių metodų, žmogaus teisių pažeidimų ir mokslo pažangos stabdymo. Istorikas Henry Charles Lea savo knygoje A History of the Inquisition of the Middle Ages teigia: „Inkvizicija buvo ne tik tikėjimo gynėja, bet ir politinė institucija, siekusi išlaikyti Bažnyčios dominavimą.“
Vis dėlto kai kurie istorikai, tokie kaip Edward Peters (Inquisition), pabrėžia, kad Šventoji Oficija buvo sudėtingesnė, nei dažnai vaizduojama. Ji standartizavo teisinius procesus, ribojo savavališką smurtą ir prisidėjo prie Bažnyčios doktrinos konsolidacijos.
XX a. Bažnyčia pripažino kai kuriuos Šventosios Oficijos klaidingus sprendimus. 1992 m. popiežius Jonas Paulius II viešai atsiprašė už Galileo teismą, pripažindamas, kad Bažnyčia suklydo.
1965 m. Šventoji Oficija buvo pervadinta į Tikėjimo Doktrinos Kongregaciją, o 2022 m. tapo Tikėjimo Dikasterija. Jos funkcijos dabar apima doktrinos aiškinimą, teologinių ginčų sprendimą ir bendradarbiavimą su vietos vyskupais. Šiuolaikinė institucija veikia atviriau, vengdama praeities represijų.