Žodis simonistai (lot. simoniaci) kyla iš biblinio pasakojimo, užfiksuoto Naujojo Testamento Apaštalų darbuose (Actus Apostolorum, 8 skyrius). Istorija mus nukelia į Samariją (Samaria), kur apaštalų Petro ir Jono veiklos laikais (apie 34–37 m. po Kr.) gyveno burtininkas, vardu Simonas Magas (Simon Magus). Pamatęs, kad per apaštalų rankų uždėjimą teikiama Šventoji Dvasia, jis liko apstulbintas šios galios ir pasiūlė mokiniams pinigų, prašydamas: „Duokite ir man tą galią, kad kam tik uždėsiu rankas, gautų Šventąją Dvasią“. Apaštalas Petras jį griežtai sudraudė ištardamas, kad Dievo dovana (donum Dei) nėra nuperkama, o Simono širdis esanti pilna tulžies ir nedorybės pančių. Būtent nuo šio personažo vardo graikų kalboje susiformavo terminas simonía (σιμωνία), vėliau perėjęs į lotynų bei kitas kalbas ir tapęs bendriniu pavadinimu nusikaltimui prieš dvasines vertybes pavadinti.
Kanonų teisėje terminas „simonistai“ apibrėžia asmenis, kurie sąmoningai siekia pirkti ar parduoti tai, kas yra šventa ir neįkainojama. Viduramžių teisininkai ir teologai šią sąvoką išskaidė į labai konkrečias kategorijas, siekdami atpažinti simoniją įvairiose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, buvo skiriamas kyšis pinigais (munus a manu), pataikavimas ar politinis užnugarys (munus a lingua) bei neteisėtos paslaugos mainais į dvasines pareigas (munus ab obsequio). Taigi, simonistas tapo asmeniu, kuris kėsinasi į pamatinį krikščionybės principą – kad malonė yra suteikiama veltui (gratis datur). Šis terminas visuomenėje ilgainiui įgijo itin neigiamą atspalvį, žymintį ne tik žmogų, padariusį administracinę klaidą, bet asmenį, kuris išduoda savo dvasinį pašaukimą dėl žemiško turto, taip tiesiogiai kartodamas Simono Mago nuodėmę.
Viduramžiais simonistai buvo viena didžiausių Bažnyčios žaizdų. Daugelis dvasininkų siekė pareigų ne dėl pašaukimo, bet dėl galios ir pajamų, o šventimai neretai buvo suteikiami už atlygį. Tokia praktika iškreipė sakramentų prigimtį ir kėlė pavojų visai bažnytinei tvarkai, nes dvasinės dovanos turi būti teikiamos nemokamai, kaip Dievo malonė, o ne kaip prekė. Simonija tapo viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių XI amžiuje kilo didysis Bažnyčios atsinaujinimo judėjimas ir investitūros kova.
Šv. Petras Damianis, vienas ryškiausių to meto reformatorių, savo traktate Liber Gratissimus nagrinėjo klausimą, ar simonistų suteikti šventimai galioja. Jis aiškino, kad nors simonistas sunkiai nusideda, sakramento galiojimas nepriklauso nuo tarnautojo moralės, nes tikrasis sakramentų veikėjas yra Dievas. Todėl simonistai patys yra smerktini, tačiau jų suteikti šventimai nėra laikomi niekiniais.
Vėlesniais šimtmečiais kova su simonistais tapo pagrindiniu popiežiaus Grigaliaus VII (Gregorius VII) reformų tikslu, siekiant galutinai išlaisvinti Bažnyčią iš feodalinės priklausomybės. 1075 metais Romoje paskelbtame programiniame dokumente „Popiežiaus diktatas“ (Dictatus Papae) buvo įtvirtinta griežta nuostata, kad joks dvasininkas negali priimti bažnytinių pareigų iš pasauliečio valdovo rankų. Tai reiškė, kad simonistai buvo prilyginti ereziją skleidžiantiems asmenims, nes jų veiksmai griovė Bažnyčios laisvės (Libertas Ecclesiae) principą. Šiuo laikotarpiu terminas įgijo ne tik moralinę, bet ir aiškią teisinę reikšmę – simonija buvo oficialiai pasmerkta kaip nusikaltimas, už kurį grėsė ekskomunika, o bet kokie už pinigus įgyti rangai buvo paskelbti negaliojančiais juridine prasme, nors dvasinis šventimų aspektas, remiantis Petro Damianio mokymu, išliko.
Kultūrinėje atmintyje simonistų vardas įsirėžė per XIV a. pradžios italų poeto Dantės Aligjerio (Dante Alighieri) šedevrą „Dieviškoji komedija“ (Divina Commedia). Autorius simonistus patalpino aštuntajame pragaro rate, skirtame didžiausiems klastūnams. Jų bausmė šiame kūrinyje aprašoma itin vaizdingai ir simboliškai: simonistai sukišti į uolų plyšius galvomis žemyn, o jų pėdos nuolatos svilinamos ugnies. Tokia pozicija parinkta neatsitiktinai – kadangi gyvi būdami jie „aukštyn kojomis“ apvertė dvasines vertybes, prioritetą teikdami auksui, o ne Šventajai Dvasiai, pragare jie priversti amžinai kentėti tokioje pačioje iškrypusioje būsenoje. Dantės aprašytas susitikimas su popiežiumi Mikalojumi III (Nicolaus III), kuris pragare laukia savo įpėdinių, priminė viduramžių visuomenei, kad simonisto etiketė yra neištrinama dėmė, nepaisant užimamo rago ar turėtos galios.