Popiežiaus Grigaliaus VII registre 1075 m. pasirodęs dokumentas „Dictatus Papae“ (liet. „Popiežiaus diktatas“ arba „Popiežiaus diktavimas“) žymėjo radikalų lūžį viduramžių krikščionijos istorijoje. Šios 27 glaustos tezės tapo pagrindiniu teisiniu ir ideologiniu įrankiu įtvirtinant Bažnyčios laisvės principą (lot. Libertas Ecclesiae) – fundamentalią reformos nuostatą, kad dvasinė valdžia privalo būti visiškai išlaisvinta iš bet kokios feodalinės priklausomybės ar pasaulietinių valdovų savivalės. Nors pačiame tekste terminas „simonija“ tiesiogiai neminimas, „Dictatus Papae“ tapo reformos šerdimi, suteikiančia apaštališkajam sostui absoliutų autoritetą nušalinti korumpuotus hierarchus ir uždrausti pasaulietinę investitūrą. Taip buvo siekiama sukurti naują bažnytinę tvarką, kurioje dvasinių pareigų pirkimas bei pardavimas taptų neįmanomas, o pati Bažnyčia taptų savarankiška dvasine jėga, nepaklūstančia karalių ar imperatorių politiniams interesams.
Šis dokumentas, kurį sudarė popiežius Grigalius VII arba jo šalininkai, yra trumpų punktų rinkinys, kuriame išdėstomi teiginiai apie popiežiaus galias ir Bažnyčios vaidmenį. Dokumente buvo teigiama, kad popiežius turi aukščiausią autoritetą tiek bažnytinėje, tiek pasaulietinėje srityje, ir kad tik popiežius gali suteikti valdžią vyskupams bei kitoms bažnytinėms pareigoms. Vienas pagrindinių punktų buvo teiginys, kad popiežius turi teisę deponuoti pasaulietinius valdovus ir netgi paskelbti jų veiksmus negaliojančiais, jei jie prieštarauja Bažnyčios įstatymams.
„Dictatus Papae“ buvo tiesiogiai susijęs su investitūrų kovomis – konfliktu tarp popiežiaus ir pasaulietinių valdovų dėl teisės skirti vyskupus ir kitus bažnytinius pareigūnus. Dokumentas rodo viduramžių Bažnyčios pastangas apsaugoti savo nepriklausomybę nuo pasaulietinės valdžios kišimosi, kas tapo viena iš didžiųjų viduramžių politikos temų.
„Dictatus Papae“ taip pat įtvirtino Bažnyčios teisę į popiežiaus nepriklausomybę, kai buvo kalbama apie Bažnyčios sprendimus ir popiežiaus teisę juos vykdyti be pasaulietinių valdovų kišimosi. Šis dokumentas padėjo nustatyti popiežiaus autoritetą ir vaidmenį krikščioniškoje pasaulio tvarkoje ir turėjo ilgalaikį poveikį Bažnyčios ir valstybės santykiams viduramžiais.
Tai buvo esminis dokumentas, kuris tapo svarbiu viduramžių Bažnyčios istorijos etapu ir paliko didelį pėdsaką Bažnyčios ir pasaulietinės valdžios santykiuose, o „Dictatus Papae“ įtvirtino popiežiaus viršenybę ir Bažnyčios nepriklausomumą.
„Dictatus Papae“ yra trumpas dokumentas, kuriame išdėstyti keli pagrindiniai teiginiai apie popiežiaus autoritetą ir Bažnyčios nepriklausomybę. Keletas svarbiausių citatų iš šio dokumento:
- „Popiežius turi teisę atleisti bet kurį vyskupą, jei jis nusižengia Bažnyčiai.“ Ši citata pabrėžia popiežiaus galią kontroliuoti bažnytinę hierarchiją, įskaitant vyskupų paskyrimą ir atleidimą, be jokio kitų valdžių įsikišimo.
- „Popiežius gali paskelbti, kad visi pasaulietiniai valdovai turi būti paklusnūs Bažnyčiai.“ Tai teigia, kad popiežius turi autoritetą reguliuoti ne tik bažnytinius reikalus, bet ir turėti įtakos pasaulietiniams valdovams.
- „Tik popiežius gali paskirti vyskupus ir kitus Bažnyčios lyderius.“ Tai rodo popiežiaus teisę kontroliuoti Bažnyčios pareigas, ypač vyskupų paskyrimus, ir šį procesą atskiriant nuo pasaulietinių valdovų įtakos.
- „Popiežius turi galią nuteisti pasaulietinius valdovus, jei jie nusižengia Bažnyčiai.“ Šis teiginys pabrėžia, kad popiežius turi teisę imtis veiksmų prieš pasaulietinius valdovus, jei jie pažeidžia Bažnyčios įstatymus, o tai buvo esminis aspektas investitūrų konflikto metu.
- „Jei kas nors skiria vyskupą, be popiežiaus leidimo, jis yra klaidingas ir nenaudojamas Bažnyčiai.“ Tai teigia, kad tik popiežius turi teisę paskirti vyskupus, ir kad bet koks kitų valdžių kišimasis į šį procesą yra neteisėtas.
„Dictatus Papae“ buvo popiežiaus Grigaliaus VII bandymas įtvirtinti Bažnyčios viršenybę ir nepriklausomybę nuo pasaulietinių valdovų, ypač kovos su investitūrų konfliktu kontekste, kai pasaulietiniai valdovai turėjo didelę įtaką vyskupų paskyrimams.
Popiežiaus diktatas
Principai
Dictatus Papae išdėstyti principai daugiausia atspindi Grigaliaus reformą, kurią Grigalius inicijavo dar dešimtmečius prieš tapdamas popiežiumi. Jame neminimi pagrindiniai reformų judėjimo aspektai, tokie kaip trigubo piktnaudžiavimo panaikinimas: dvasininkų santuokų, pasauliečių investitūros ir simonijos. Dictatus aksiomos pateikia stipriausius argumentus už popiežiaus viršenybę ir neklystamumą. Aksioma „Kad jam leistina nušalinti imperatorius“ pakeitė ankstyvųjų viduramžių jėgų pusiausvyrą, kuri buvo įkūnyta popiežiaus Gelasijaus I laiške Famuli vestrae pietatis Rytų Romos imperatoriui Anastazijui (494 m.). Šiame laiške buvo nubrėžtas dvasinės ir pasaulietinės valdžios atskyrimas ir papildomumas – auctoritas (dvasinė) ir potestas arba imperium (pasaulietinė), kur pirmoji yra galiausiai viršesnė už antrąją. Pagal šią tvarką Vakarai buvo valdomi nuo Merovingų laikų. „Nė vienas iš 1075 m. ir vėlesnių metų konfliktų negali būti tiesiogiai siejamas su pasipriešinimu šiam dokumentui (nors kelis jame iškeltus reikalavimus Grigalius ir jo šalininkai naudojo šių konfliktų metu)“. Vėliau viduramžiais dvasinės ir pasaulietinės valdžios santykius plėtojo popiežius Bonifacas VIII, kuris garsiojoje popiežiaus bulėje Unam Sanctam (1302 m.) suformulavo dviejų kalavijų įvaizdį.
Nors dauguma Dictatus Papae principų detalizuoja popiežystės galias ir Romos bažnyčios neklystamumą, 9-asis principas nurodo, kad „Visi kunigaikščiai turi bučiuoti kojas tik popiežiui“, o 10-asis principas teigia, kad „Bažnyčiose turi būti minimas tik jo [popiežiaus] vardas.“
Autorystė
Pavadinimas Dictatus Papae suponuoja, kad kūrinį sudarė pats popiežius. Tai nereiškia „popiežiaus diktato“ ar kokio nors manifesto; veikiau tai reiškia „popiežiaus diktavimą“ (užrašytą tekstą). Jis nebuvo publikuotas ta prasme, kad būtų plačiai kopijuojamas ir žinomas už tiesioginio popiežiaus kurijos rato ribų.
Kai kurie istorikai mano, kad jį parašė arba padiktavo pats Grigalius, kiti – kad jis yra kitokios kilmės ir į registrą įtrauktas vėliau. 1087 m. Deusdeditas, kardinolas ir Grigaliaus sąjungininkas, išleido dekretalijų rinkinį, skirtą popiežiui Viktorui III. Šis rinkinys įkūnijo Bažnyčios teisę – kanonų teisę – kurią jis sudarė iš daugelio šaltinių, tiek teisėtų, tiek suklastotų (žr. Pseudo-Izidorius). Dictatus Papae taip glaudžiai sutampa su šiuo rinkiniu, kad kai kurie tyrinėtojai teigia, jog Dictatus turėjo būti pagrįstas juo.
Principų sąrašas
I. Kad Romos bažnyčią įkūrė vien tik Viešpats.
II. Kad tik Romos pontifikas (popiežius) teisėtai vadinamas visuotiniu.
III. Kad jis vienintelis gali nušalinti vyskupus arba juos sutaikyti (grąžinti į pareigas).
IV. Kad jo legatas susirinkime pirmininkauja visiems vyskupams, net jei yra žemesnio rango, ir gali paskelbti jiems nušalinimo nuosprendį.
V. Kad popiežius gali nušalinti nesančius (akivaizdoje).
VI. Kad su jo ekskomunikuotaisiais, be kita ko, negalime net pasilikti tuose pačiuose namuose.
VII. Kad jam vienam leistina, pagal laiko būtinybę, kurti naujus įstatymus, burti naujas bendruomenes, iš kanauninkijos daryti abatiją ir atvirkščiai, dalyti turtingas vyskupijas ir jungti skurdžias.
VIII. Kad jis vienintelis gali naudoti imperatoriškąsias insignijas.
IX. Kad visi kunigaikščiai turi bučiuoti kojas tik popiežiui.
X. Kad bažnyčiose turi būti minimas (recituojamas) tik jo vardas.
XI. Kad šis vardas (titulas) yra vienintelis pasaulyje.
XII. Kad jam leistina nušalinti imperatorius.
XIII. Kad jam leistina, esant būtinybei, perkelti vyskupus iš vieno sosto į kitą.
XIV. Kad jis gali teisėtai įšventinti bet kurį dvasininką iš bet kurios bažnyčios, kur tik nori.
XV. Kad jo įšventintasis gali vadovauti kitai bažnyčiai, bet ne kariauti (tarnauti kariu); ir kad jis neturi priimti aukštesnio laipsnio iš kito vyskupo.
XVI. Kad joks sinodas be jo nurodymų neturi būti vadinamas visuotiniu.
XVII. Kad joks skyrius (nutarimas) ir jokia knyga nebūtų laikomi kanoniniais be jo autoriteto.
XVIII. Kad jo nuosprendžio niekas neturi atšaukti, ir kad jis vienintelis gali atšaukti visų kitų nuosprendžius.
XIX. Kad jis pats neturi būti niekieno teisiamas.
XX. Kad niekas nedrįstų pasmerkti to, kuris apeliuoja į apaštališkąjį sostą.
XXI. Kad svarbesnės bet kurios bažnyčios bylos turi būti perduodamos jam (apaštališkajam sostui).
XXII. Kad Romos bažnyčia niekada neklydo ir, kaip liudija Raštas, niekada neklys per amžius.
XXIII. Kad Romos pontifikas, jei buvo kanoniškai įšventintas, neabejotinai tampa šventuoju dėl palaimintojo Petro nuopelnų, kaip liudija šventasis Enodijus, Pavijos vyskupas, pritariant daugeliui šventųjų tėvų, ir kaip yra įrašyta palaimintojo popiežiaus Simacho dekretuose.
XXIV. Kad pagal jo nurodymą ir leidimą pavaldiniams leistina kelti kaltinimus.
XXV. Kad jis gali nušalinti ir sutaikyti vyskupus be sinodo sušaukimo.
XXVI. Kad kataliku nelaikomas tas, kuris nesutaria su Romos bažnyčia.
XXVII. Kad jis gali atleisti nedorėlių pavaldinius nuo ištikimybės (priesaikos).
Įdomu tai, kad šis dokumentas nebuvo skirtas plačiajai visuomenei. Jis buvo įrašytas į popiežiaus Grigaliaus VII asmeninį registrą, tarsi slapta užrašų knygelė. Tai rodo, kad popiežius galbūt neplanavo iš karto skelbti visų šių griežtų taisyklių garsiai, bet naudojo jas kaip teisinį pagrindą ginčuose su imperatoriumi Henrikui IV.
Dar vienas mažai žinomas aspektas yra tai, kad vienas iš teiginių leido popiežiui teisti visus, bet jo paties niekas negalėjo teisti. Tai buvo tarsi dvasinis imunitetas, kuris visiškai atskyrė popiežiaus valdžią nuo bet kokios žemiškos kontrolės. Šis dokumentas iš esmės pakeitė galios pusiausvyrą tarp Bažnyčios ir valstybės viduramžiais.