Šėtonas ir Šaitanas iš esmės yra tas pats vardas, apibūdinantis blogio įsikūnijimą, tačiau kilęs iš skirtingų kultūrinių ir lingvistinių tradicijų, kurios abi remiasi tuo pačiu semitiniu prototipu. Hebrajiškas terminas ha-Satan (הַשָּׂטָן), reiškiantis „priešininkas“ arba „kaltintojas“, yra šių vardų pirmtakas. Angliškoje tradicijoje vartojamas „Satan“ yra tiesioginė transkripcija, o lietuviškai įprasta forma – Šėtonas. Tuo tarpu Šaitanas (arab. الشيطان, aš-Šayṭān) yra arabiškas atitikmuo, kuris per islamo tradiciją ir Koraną tapo pagrindiniu velnio, arba Ibliso, vardu. Taigi, abu terminai žymi tą pačią demonišką figūrą, o jų skirtingas rašymas yra tik fonetinių skirtumų ir transkripcijos į skirtingas kalbas rezultatas.
Šėtonas judaizme ir krikščionybėje
Šėtono figūros kelias prasideda Hebrajų Biblijoje (Senajame Testamente), kur ha-Satan iš pradžių nebuvo asmenvardis, o titulas, nusakantis funkciją. Ankstyvuosiuose tekstuose, pavyzdžiui, Jobo knygoje, Šėtonas yra vienas iš „Dievo sūnų“ (Bnei Elohim), dangaus dvaro narių. Jo vaidmuo – dangiškasis kaltintojas, kuris klaidžioja po žemę ir išbando žmonių tikėjimą bei ištikimybę Dievui. Jobo knygoje būtent Šėtonas meta iššūkį Dievui, teigdamas, kad Jobas yra teisus tik todėl, kad yra apdovanotas. Dievas leidžia jam atimti iš Jobo turtus, vaikus ir sveikatą, kad patikrintų, ar šis išliks ištikimas. Šiame ankstyvajame pavidale Šėtonas nėra Dievo priešas ar maištininkas; jis veikia kaip įrankis dieviškajame plane.
Transformacija į kosminį blogio valdovą įvyko Antrosios šventyklos laikotarpiu (500 m. pr. Kr. – 70 m. po Kr.), ypač apokrifinėje literatūroje, tokioje kaip Enocho knyga. Čia pirmą kartą detaliai aprašoma angelų maišto istorija: Stebėtojai (Grigori), vedami vadų Semiazos ir Azazelio, nusileido į žemę, suviliojo žmonių dukteris ir išmokė žmoniją draudžiamų menų. Iš šios sąjungos gimė Nefilimai, kurie nešė smurtą ir chaosą. Nors pagrindinio maištininko vardas nebuvo Šėtonas, būtent čia susiformavo puolusių angelų hierarchijos idėja, kuri vėliau susiliejo su Šėtono paveikslu.
Krikščionybėje Šėtonas tapo absoliutaus blogio įsikūnijimu. Naujasis Testamentas sujungė kelias figūras: kaltintoją iš Jobo knygos, maištingą angelą iš Enocho tradicijos ir gyvatę, kuri Edeno sode suviliojo Ievą. Jis tapo „šio pasaulio kunigaikščiu“, Jėzaus gundytoju dykumoje ir pagrindiniu Dievo priešu. Apreiškimo knygoje jis vaizduojamas kaip didysis Slibinas, kurio galutinis pralaimėjimas yra neišvengiamas. Krikščioniškoje tradicijoje jis įgavo ir kitus vardus: Liuciferis („šviesos nešėjas“), Belzebubas, Velnias (iš graikų diabolos – „šmeižikas“).
Šaitanas islame
Islamo tradicijoje velnio figūra vadinama Šaitanu (aš-Šayṭān), tačiau jo pagrindinis asmenvardis yra Iblisas (Iblīs). Korane pasakojama, kad kai Dievas (Alachas) sukūrė pirmąjį žmogų Adomą, Jis įsakė visiems angelams nusilenkti jam. Visi pakluso, išskyrus Iblisą. Jo nepaklusnumo priežastis buvo puikybė:
„Aš esu geresnis už jį. Mane Tu sutvėrei iš ugnies, o jį – iš molio.“ (Koranas 7:12)
Dėl šio akto Iblisas buvo prakeiktas ir išvarytas, tapdamas Šaitanu. Jo bausmė buvo atidėta iki Paskutiniojo Teismo dienos, o misija – gundyti ir klaidinti žmoniją, siekiant įrodyti, kad žmonės yra neverti Dievo malonės. Islamo teologijoje Šaitanas nėra kosminis Dievo priešas, nes Dievas yra visagalis. Jis yra žmonijos gundytojas, kuris kužda blogas mintis, skatina nuodėmę ir siekia nukreipti nuo tiesos kelio.
Koranas pabrėžia, kad Šaitanas neturi prievartos galios:
„Iš tiesų, mano tarnai – tu neturėsi valdžios prieš juos, išskyrus tuos, kurie seka tavimi.“ (Koranas 15:42)
Todėl musulmonas, tardamas frazę A’ūdhu billāhi min ash-shaytān ir-rajīm („Ieškau prieglobsčio pas Alachą nuo prakeiktojo Šaitano“), prašo Dievo apsaugos nuo jo gundymų.
- Šėtonas – hebrajiškos kilmės terminas, vartojamas judaizmo ir krikščionybės tradicijoje.
- Šaitanas – arabiškas atitikmuo, vartojamas islame, dažnai tapatinamas su Iblisu.
- Abu terminai reiškia tą pačią figūrą – blogio įsikūnijimą, gundytoją, priešininką žmogui ir Dievo planui.
- Skirtumai kyla iš kalbos ir tradicijos, bet esmė išlieka ta pati: tai Abraominės religijos bendras vaizdinys apie blogio jėgą, kuri siekia nukreipti žmones nuo tikėjimo ir paklusnumo Dievui.