Rožininkų — arba, kaip jie vadinosi Vokietijoje, Rosenkreuzer (Rozenkreiceriai) — istorija neprasideda su paslaptingomis ložėmis ar viduramžių ritualais. Ji gimsta XVII amžiaus pradžioje, Vokietijoje, kai senasis Europos pasaulis, paremtas scholastine teologija ir griežta religine tvarka, jau braškėjo, o naujos idėjos — humanizmas, eksperimentinis mokslas, renesansinė filosofija — tik pradėjo įgauti formą. Būtent šiame neramiame istorijos tarpsnyje pasirodė trys anoniminiai tekstai, kurie ir sukūrė Rožės ir Kryžiaus brolijos mitą — Die Bruderschaft des Rosenkreuzes.
Rozenkreicerių brolijos vardas (lot. Fraternitas Rosae Crucis, angl. The Rosicrucian Brotherhood) paplito 1614–1616 metais, kai pasirodė trys garsieji manifestai: Fama Fraternitatis („Brolijos žinia“), Confessio Fraternitatis („Brolijos išpažinimas“) ir Chymical Wedding of Christian Rosenkreutz („Kristiano Rozenkreico cheminės vestuvės“). Šiuose tekstuose aprašoma paslaptinga dvasinė bendruomenė, kurios simboliu tapo rožė ant kryžiaus. Tai nėra herbas, o simbolinė schema: rožė siejama su išmintimi, grožiu ir vidiniu atsinaujinimu, kryžius – su krikščioniška pareiga, auka ir moraline disciplina. Abiejų ženklų junginys reiškia žmogaus dvasinį virsmą.
Tačiau svarbiausia — ši brolija niekada neegzistavo kaip reali organizacija. Rožininkai buvo literatūrinė konstrukcija, intelektualinė provokacija, sukurta ne tam, kad suburtų slaptą ordiną, o tam, kad pažadintų visuomenę. Tikėtina, kad manifestų autoriai — tarp jų dažniausiai minimas protestantų teologas Johannas Valentinas Andreae — siekė paskatinti moralinį ir mokslinį atsinaujinimą, o ne steigti naują sektą. Rožininkų vardas buvo kaukė, po kuria slypėjo vizija apie kitokią Europą.
Kadangi tikros brolijos nebuvo, visa jų „veikla“ egzistavo tik tekstuose. Manifestuose pasakojama apie išmintingus keliautojus, kurie stebi pasaulio įvykius, padeda žmonėms, gydo, tyrinėja gamtą, bet vengia valdžios ir viešumo. Tai idealizuotas paveikslas — ne organizacijos aprašymas, o utopinis modelis, kaip galėtų atrodyti tobula dvasinė bendruomenė, jei ji egzistuotų.
Rožininkų tikėjimas taip pat buvo literatūrinis konstruktas. Manifestuose jie vaizduojami kaip krikščioniškos mistikos ir hermetizmo jungtis: žmonės, tikintys, kad žmogus gali atgauti prarastą pirmapradę išmintį, kurią, kaip teigiama, turėjo Adomas prieš nuopuolį. Rožininkai jungė Biblijos moralę su alchemijos simbolika ir renesanso tikėjimu, kad pasaulis yra pažinus. Tai nebuvo okultizmas šiuolaikine prasme — veikiau bandymas sutaikyti tikėjimą ir mokslą, dvasingumą ir racionalumą.
Manifestai buvo parašyti taip, kad atrodytų kaip senos, slaptos tradicijos dokumentai, tačiau juose aiškiai matyti XVII amžiaus intelektualinis kontekstas. Tekstuose gausu nuorodų į Saliamono išmintį, Paracelso mediciną, hermetinius traktatus, alchemines alegorijas ir renesanso filosofiją. Tai ne praktiniai vadovai, o simbolinės istorijos, skirtos sukrėsti skaitytoją ir priversti jį permąstyti savo santykį su tiesa, mokslu ir tikėjimu.
Europoje šie tekstai sukėlė tikrą audrą. Žmonės reagavo taip, lyg būtų gavę kvietimą prisijungti prie tikros brolijos: rašė laiškus, ieškojo Rozenkreicerių, kūrė savo grupes. Taip legenda pradėjo gyventi savarankiškai. XVIII amžiuje ji persikėlė į masoneriją, kur rožininkų simboliai tapo ritualų dalimi, tačiau tai jau buvo nauja tradicija, neturinti tiesioginio ryšio su manifestų autoriais.
Rožininkai yra kultūrinis simbolis, o ne organizacija. Jie įkūnija žmogaus troškimą tobulėti, ieškoti tiesos, sujungti protą ir dvasią. Tai legenda, gimusi iš trijų knygų, bet tapusi viena įtakingiausių Vakarų ezoterinės kultūros metaforų. Ir galbūt būtent todėl ji vis dar gyva: Rozenkreiceriai kalba ne apie slaptus ritualus, o apie vidinį žmogaus kelią — tą, kuris prasideda nuo klausimo, ar galiu tapti išmintingesnis, geresnis, laisvesnis.