Religijos priešistorė apima laiką nuo žmonijos pradžios prieš 2-3 mln. metų maždaug iki III tūkstantmečio pr. Kr. Religinė patirtis buvo perduodama žodžiu (prietarais, mitais) ibei mėgdžiojamaisiais veiksmais (ritualais). Daugeliui to meto visuomenių plėtotis sudėtingam religiniam mąstymui neleido kova už būvį, todėl ikirašytinės ir rašytinės religijos skiriasi tuo, jog pirmosios organizuotos remiantis medžiotojų, maisto ieškotojų, žvejų, žemdirbių požiūriu, o istorinės atstovauja stiprių civilizacijų (Egiptas, Mesopotamija, Kinija ir kt.) pasaulėžiūrai. Tai yra priešistorinės religijos gyvavo mažose genčių bendruomenėse, kur gamtos jėgos arė didžiulę įtaką kasdieniam gyvenimui.
Priešistorinė religija yra suskirstyta į laikotarpius:
- Ankstyvojo paleontolito – animalistinis kultas;
- Vėlyvojo paleontolito – pradedami garbinti dievai;
- Neolito – atsiranda žyniai, statomos šventyklos – žingsnis į civilizaciją;
Vėlyvajame paleolite atsirado pirmieji šamanai, kurie veikė kaip tarpininkai tarp regimojo ir neregimojo pasaulių. Jie naudojo garsus, pavyzdžiui, būgnų dūžius ar monotonišką giedojimą, kad pasiektų transo būseną. Šiose kelionėse jie ieškodavo atsakymų, kur rasti maisto arba kaip išgydyti ligonius.
Neolito laikotarpiu atsirado dar vienas keistas reiškinys – protėvių kultas. Žmonės savo mirusius artimuosius dažnai laidodavo tiesiog po namų grindimis. Jie tikėjo, kad protėviai saugo namus ir padeda derliui augti. Tai rodo, kad religija nebuvo vien baimė prieš griaustinį, tai buvo būdas jaustis saugiai savo bendruomenėje. Priešistorės žmogus jautėsi esąs didelio, paslaptingo tinklo dalis, kur kiekvienas akmuo ar medis turėjo savo vietą ir prasmę. Tai buvo paprastas, bet labai gilus ryšys su visata.