Nikolaitai – vienintelė „sekta“, kurią Jėzus pats du kartus pasmerkia Apreiškimo knygoje, nors apie ją daugiau niekur Naujajame Testamente nekalbama:
„Tu turi ten laikantis nikolaitų mokymo, kurio aš nekenčiu“ (Apr 2,6 – Efezui).
„Taip ir tu turi laikantis nikolaitų mokymo“ (Apr 2,15 – Pergamui).
Vardas kilęs iš graikų kalbos:
νίκη (níkē) – „pergalė“ + λαός (laós) – „tauta, žmonės“
→ „tie, kurie nugalėjo tautą“ arba „tautos pavergėjai“.
Kai kurie Bažnyčios tėvai (Irenėjus, Hipolitas) teigė, kad tai buvo vieno iš septynių diakonų – Nikolo iš Antiochijos (Apd 6,5) – įkurta sekta, kuri vėliau iškrypo. Tačiau jau Klementas Aleksandrietis ir Eusebijus ginčijo šią versiją, sakydami, kad kaltinimai buvo šmeižtas.
Ką jie darė, pasak ankstyvųjų krikščionių rašytojų?
II–III a. Bažnyčios tėvai piešė juodžiausią vaizdą:
Irenėjus (apie 180 m.): „Jie gyvena nesuvaržytame palaidume, valgo stabams aukotą mėsą ir laiko tai nesvarbu.“
Klementas Aleksandrietis: „Jie sako, kad kūnas nesvarbus, todėl galima daryti su juo ką nori – valgyti, paleistuvauti, net dalyvauti pagoniškuose ritualuose.“
Tertulijonas: „Jie turi bendras žmonas ir laiko tai dvasiniu laisvumu.“
Eusebijus: „Jie mokė, kad tik gnozė (pažinimas) išgelbsti, o kūno darbai nieko nereiškia.“
Trumpai: jie buvo kaltinami tuo pačiu, kuo vėliau gnostikai – radikaliu antinomizmu: „Tikėjimas atleidžia viską, todėl moralė nebereikalinga.“
Dauguma šiuolaikinių biblistų mano, kad nikolaitai nebuvo atskira sekta, o tiesiog:
- liberalesnė krikščionių grupė, leidusi valgyti stabams aukotą mėsą ir dalyvauti prekybinių gildijų puotose (kur beveik visada būdavo seksualinis palaidumas),
- arba simbolinis vardas visiems, kurie ieškojo kompromiso su romėniškąja kultūra.
Jėzaus žodžiai „aš nekenčiu nikolaitų darbų“ (Apr 2,6) rodo, kad problema buvo ne teorija, o praktika: dalyvavimas pagoniškuose ritualuose ir seksualiniame palaidume „dvasinio laisvumo“ vardu.
Nėra nė vieno rašyto nikolaitų teksto – apie juos žinome tik iš priešininkų. Galimai tai buvo trumpalaikė grupuotė II a. pradžioje, greitai išnykusi arba susiliejusi su ankstyvaisiais gnostikais.
Nors nikolaitai Naujojo Testamento puslapiuose pasirodo tik akimirksniui, jų figūra tapo simboline visai ankstyvosios Bažnyčios kovai su pagoniškos aplinkos spaudimu. Pirmieji krikščionys gyveno pasaulyje, kuriame religiniai ritualai buvo neatskiriami nuo ekonomikos, politikos ir socialinio gyvenimo: gildijų puotos, miesto šventės, prekybiniai sandoriai ir net profesiniai susirinkimai beveik visada buvo lydimi aukojimų stabams ir seksualinių apeigų. Todėl nikolaitai, atrodo, atstovavo tiems krikščionims, kurie bandė rasti kompromisą tarp tikėjimo ir kasdienio gyvenimo reikalavimų, manydami, kad dvasinė laisvė leidžia nepaisyti moralinių ribų. Apreiškimo knyga juos pasmerkia ne dėl teologijos subtilybių, bet dėl to, kad jų praktika grėsė pačiai krikščioniškos tapatybės šerdžiai: tikėjimo ištikimybei vienam Dievui. Ši įtampa tarp tikėjimo ir kultūrinio spaudimo, tarp ištikimybės ir kompromiso, tarp moralės ir „laisvės“ išlieka aktuali visais laikais, todėl nikolaitų figūra tapo ne tik istorine, bet ir simboline – įspėjimu, kaip lengvai tikėjimas gali būti ištirpintas aplinkos normose, jei prarandamas budrumas.
Kita įdomi detalė siejasi su ankstyvųjų bendruomenių buitimi. Kai kurie tyrinėtojai manė, kad nikolaitai pasisakė už tam tikrą visuotinį žmonų ir turto dalinimąsi, taip radikaliai interpretuodami ankstyvosios krikščionių bendrystės idėjas. Graikiška vardo reikšmė tautos pavergėjai gali nurodyti dvasininkų klusnumo reikalavimą, kuris vėliau išsivystė į griežtą hierarchiją. Jėzus pasmerkė šį mokymą būtent todėl, kad jis griovė vidinę laisvę bei švarą, paversdamas tikėjimą patogiu pasiteisinimu palaidui gyvenimui. Ši istorija pamoko, kad dvasiniai nukrypimai atsiranda tada, kai dieviškos ribos yra paverčiamos tik tuščiais žodžiais.