Sūra „Al-Hijr“ yra penkioliktoji Korano dalis, priklausanti mekinio laikotarpio tekstams, parašytiems dar tada, kai pranašas Mahometas skelbė islamo žinią Mekos gyventojams, susidūręs su stipriu pasipriešinimu ir pašaipomis. Pats pavadinimas „Al-Hijr“ reiškia senovinės genties gyvenamą vietovę, kuri minimi kaip tie, kurie buvo nubausti dėl savo netikėjimo. Ši sūra turi 99 ajatus ir sudaro vientisą pasakojimą, kuriame susipina perspėjimai, pranašų istorijos, Dievo galybės ženklai bei vilties žinia tiems, kurie tiki.
Sūra vadinama „Al-Hijr“, nes joje minimi „Al-Hijr žmonės“ – tai tamūdų gentis, kuri gyveno tarp Hidžazo ir Šamo regiono, šiuolaikinėje Saudo Arabijos teritorijoje, arčiau Mada’in Salih vietovės. Archeologiniai pėdsakai iki šiol liudija jų civilizaciją: jie gebėjo iškirsti didingas kapavietes uolose, tačiau, pagal islamo pasakojimą, atmetė pranašo Saleho kvietimą garbinti vieną Dievą. Dėl to jie buvo sunaikinti, kaip ir ankstesnės tautos, atsisakiusios klausyti pranašų. Šis pavyzdys tapo pamokymu mekiniečiams ir ateities kartoms, kad puikybė ir neklusnumas veda į pražūtį.
Kūrimo aplinkybės aiškios – tai vienas iš mekinio laikotarpio apreiškimų, kai musulmonai buvo mažuma, dažnai išjuokiama. Dievo žodis per Mahometą tuomet ateidavo kaip stiprybės šaltinis. „Al-Hijr“ atskleidžia dvi pagrindines temas: viena vertus, griežtą įspėjimą netikintiems apie laukiančią bausmę, kita vertus, paguodą pranašui ir jo bendruomenei, kad jų tikėjimas nebus veltui. Šiame tekste aiškiai jaučiamas dieviškosios žinios rimtumas ir patikinimas, kad Koraną saugo pats Dievas, todėl jo niekas nepakeis ir nesunaikins.
Turinio apimtis plati – nuo kosminių ženklų, kaip dangaus apsauga nuo demonų, iki Adomo sukūrimo ir Iblio atsisakymo jam nusilenkti. Šis pasakojimas vėl kartojamas kaip įžanga į žmogaus istoriją, jo gundymą ir amžiną kovą tarp gėrio bei blogio. Tuo pačiu prisimenamos ankstesnių tautų istorijos: Nojus, Abraomas, Lotas, taip pat tamūdai. Visos jos sudaro grandinę, rodančią, kad pranašų kelias visuomet buvo lydimas ne tik tikinčiųjų, bet ir užsispyrusių priešininkų. Būtent šis kontekstas pabrėžia, kad ir Mahometo patirtas pasipriešinimas nėra kažkas naujo – tokia yra nuolatinė istorijos tėkmė.
Religinės sąsajos čia itin ryškios. „Al-Hijr“ rodo Koraną kaip dievišką saugomą knygą, kas islamo teologijoje tapo svarbia dogma: tikintieji privalo suvokti, kad tai ne žmonių kūrinys, bet amžina tiesa. Taip pat pabrėžiama maldos ir atgailos svarba, nes tik šie keliai išgelbsti nuo pražūties. Pasakojimas apie Iblį atskleidžia išdidumo nuodėmę – jis atsisakė paklusti, nes Adomas sukurtas iš molio, o pats Iblis – iš ugnies. Šis motyvas primena visų religijų bendrą temą: puikybė yra pagrindinė nuopuolio priežastis, o nuolankumas Dievo valiai – išganymo kelias.
Koraninė kalba čia yra vaizdinga ir griežta. Minimi dangūs, saugomi nuo demonų, primena dvasinę kovą, kuri nevyksta tik žemėje, bet ir visatoje. Net ir dangaus kūnai tampa Dievo galios ženklais, primenančiais žmogui apie ribotumą. Tuo pačiu sūra žada, kad tikintieji bus apdovanoti, jiems net bus pažadėta ramybė ir atleidimas. Todėl tekstas nėra vien bauginantis, bet subalansuotas: įspėjimas eina greta pažado.
Ši sūra tradiciškai recituojama musulmonų maldose, ji yra Korano dalis, todėl turi nuolatinę vietą kasdienėje religijoje. Nors nėra priskiriama prie dažniausiai kasdien cituojamų trumpųjų surų, jos eilutės naudojamos pamoksluose ir teologiniuose aiškinimuose, siekiant parodyti Korano dievišką kilmę ir jo neliečiamumą. Istoriškai ši dalis tapo argumentu prieš bet kokius bandymus keisti ar interpretuoti Koraną pagal žmonių norus – juk pats Dievas jį saugo.
Reikšmė platesniame islamo kontekste – tai kvietimas suvokti, kad istorija kartojasi, o pranašai visuomet atmetami, bet galiausiai tiesa nugali. Tiek mekiniečiams, tiek vėlesnėms kartoms „Al-Hijr“ suteikė moralinę atramą, kad sunkumai yra laikini, o ištikimybė Dievui – amžina. Tai vienas iš tekstų, kurie formavo islamo bendruomenės tapatybę, skatino nepasiduoti pašaipoms ir persekiojimams, bei sustiprino įsitikinimą, jog jie eina tuo pačiu keliu, kaip ir ankstesnieji tikėjimo broliai.
Šiuo požiūriu „Al-Hijr“ yra dvasinės tvirtybės dokumentas. Jis iškėlė mintį, kad Koraną neįmanoma sunaikinti – ši idėja lydėjo islamą per visą istoriją, kai musulmonai patirdavo karus ar spaudimą. Todėl šios sūros įtaka glūdi ne tik žodžiuose, bet ir bendruomenės gyvenime, nes ji suteikė vidinę stiprybę išlikti ištikimam Dievui.
Al-Hijr
- Alif, Lam, Ra. Tai yra Knygos eilutės – aiškusis Koranas.
- Galėtų tie, kurie netikėjo, norėti, kad būtų tapę tikinčiaisiais.
- Palik juos valgyti, linksmintis ir gyventi tuščiomis viltimis – jie dar sužinos.
- Mes nesunaikinome nė vieno miesto be žinomo laiko ir sprendimo.
- Jokia bendruomenė negali paankstinti savo termino ir negali jo atidėti.
- Jie sako: „O tu, kuriam nuleistas priminimas, tu tikrai esi pamišęs!“
- „Kodėl neatvedi mums angelų, jei esi teisybę sakantis?“
- Mes nesiunčiame angelų, nebent su tiesa, ir tada jiems nebūtų suteikta atokvėpio.
- Iš tiesų Mes nuleidome priminimą ir tikrai Mes jį saugosime.
- Mes jau siuntėme pasiuntinius prieš tave ankstesnėms bendruomenėms.
- Ir nė vienas pasiuntinys nebuvo pas juos atėjęs, kad jie nebūtų iš jo šaipęsi.
- Taip Mes leidžiame netikėjimui įsiskverbti į nusikaltėlių širdis.
- Jie nepatikės juo, o ankstesnių tautų pavyzdys jau praėjo.
- Jei Mes atvertume jiems vartus danguje ir jie pakiltų ten visą dieną,
- jie sakytų: „Mūsų akys apkerėtos, mes esame tik užburti žmonės.“
- Mes padarėme žvaigždynus danguje ir jais papuošėme dangų stebintiems.
- Mes apsaugojome dangų nuo kiekvieno prakeiktojo šėtono.
- Išskyrus tą, kuris nugirsta ką nors slapčia – jį vejasi aiški liepsna.
- Mes ištiesėme žemę, pastatėme joje tvirtus kalnus ir leidome augti viską nustatytu saiku.
- Mes suteikėme joje pragyvenimą jums ir tiems, kuriais jūs nesirūpinate.
- Ir nėra nė vieno dalyko, kurio atsargos nebūtų pas Mus, ir Mes siunčiame viską nustatytu saiku.
- Mes pasiuntėme vėjus, nešančius vaisingumą, ir leidome kristi lietui iš dangaus, kad duotume jums gerti. Ne jūs esate jo valdytojai.
- Mes suteikiame gyvybę ir Mes atimame ją, ir Mes būsime Paveldėtojai.
- Mes žinome ankstesnes jūsų kartas ir Mes žinome dabartinius bei būsimuosius.
- Tavo Viešpats tikrai surinks visus drauge, nes Jis yra Išmintingas ir Žinantis.
- Mes sukūrėme žmogų iš sauso molio, iš suformuotos žemės.
- O džinus sukūrėme anksčiau iš ugnies liepsnos.
- Prisimink, kai Viešpats tarė angelams: „Aš sukursiu žmogų iš sauso molio, iš suformuotos žemės.“
- „Kai jį pabaigsiu ir įkvėpsiu jam iš Savo dvasios, pulkite priešais jį kniūbsčiomis.“
- Visi angelai puolė kniūbsčiomis,
- išskyrus Iblį – jis atsisakė būti su parpuolusiaisiais.
- Viešpats tarė: „Ibli, kodėl tu nesi tarp tų, kurie puolė?“
- Jis atsakė: „Aš nenusilenksiu žmogui, kurį sukūrei iš sauso molio, iš suformuotos žemės.“
- Jis tarė: „Išeik iš čia, tu esi atmestas.“
- „Prakeikimas tau iki Atsilyginimo dienos.“
- Iblis tarė: „Viešpatie, duok man atokvėpį iki dienos, kai jie bus prikelti.“
- Viešpats tarė: „Tu esi tarp tų, kuriems duotas atidėjimas,
- iki nustatytos dienos laiko.“
- Iblis tarė: „Dėl to, kad Tu mane suklaidinai, aš padarysiu žemę jiems patrauklią ir tikrai visus juos paklaidinsiu,
- išskyrus Tavo išrinktuosius tarnus.“
- Viešpats tarė: „Štai tiesusis kelias į Mane.
- Tau nebus jokios galios prieš Mano tarnus, tik prieš tuos, kurie seks tavimi paklydime.“
- „Ir iš tiesų, pragaras yra jų visų pažadėta vieta.
- Jis turi septynis vartus, kiekvieniems vartams paskirta jų dalis.“
- Dievobaimingieji bus soduose ir prie versmių.
- Jiems bus pasakyta: „Įženkite į Rojų taikiai ir saugiai.“
- Mes pašalinsime iš jų širdžių bet kokį pyktį. Jie bus kaip broliai, susėdę priešais vienas kitą ant sostų.
- Joks nuovargis jų nepalies, ir jie niekada nebus išvaryti iš jo.
- Pranešk Mano tarnams, kad Aš esu atlaidus ir gailestingas,
- bet Mano bausmė yra skaudžiausia kankynė.
- Papasakok jiems apie Abraomo svečius.
- Kai jie atėjo pas jį ir pasisveikino: „Taika.“ Jis atsakė: „Mes jūsų bijome.“
- Jie tarė: „Nebijok. Mes atnešėme tau žinią apie sūnų, apdovanotą žiniomis.“
- Abraomas paklausė: „Ar skelbiate man žinią, kai esu senas? Kokias naujienas jūs atnešate?“
- Jie tarė: „Mes pranešame tau tiesą. Nebūk beviltiškas.“
- Abraomas tarė: „Kas gi gali netekti vilties dėl Viešpaties gailestingumo, jei ne paklydusieji?“
- Jis paklausė: „Kokiu tikslu atėjote, pasiuntiniai?“
- Jie atsakė: „Mes siųsti pas nusikaltėlių tautą,
- išskyrus Loto šeimą, kurią išgelbėsime,
- išskyrus jo žmoną – jai lemta būti tarp pražūtųjų.“
- Kai pasiuntiniai atėjo pas Loto šeimą,
- jis tarė: „Jūs man svetimi.“
- Jie atsakė: „Mes atėjome su tuo, dėl ko jie abejojo.
- Atėjome su tiesa, ir mes tikrai sakome tiesą.
- Iškeliauk su savo šeima naktį, eikite paskui jį, ir nė vienas iš jūsų nesidairyk atgal. Eikite ten, kur jums įsakyta.“
- Mes pranešėme jam sprendimą: auštant jų šaknys bus nukirstos.
- Miesto gyventojai atėjo džiaugdamiesi.
- Lotas tarė: „Jie yra mano svečiai, nedarykite man gėdos.
- Bijokite Dievo ir neužtraukite man negarbės.“
- Jie atsakė: „Argi mes neuždraudėme tau globoti svetimų žmonių?“
- Jis tarė: „Štai mano dukterys, jei norite elgtis teisėtai.“
- Prisiekiu tavo gyvenimu, jie buvo apakinti savo aistros ir klaidžiojo aklai.
- Juos užklupo siaubingas šauksmas saulei tekant.
- Mes apvertėme jų miestą aukštyn kojomis ir apmėtėme juos degintais akmenimis.
- Tai ženklas tiems, kurie mato.
- Tie miestai buvo prie kelio,
- ženklas tikintiesiems.
- Miško gyventojai taip pat buvo nusidėjėliai.
- Mes nubaudėme juos. Abu miestai buvo prie kelio, aiškiai matomi.
- Al-Hidžro gyventojai taip pat neigė pasiuntinius.
- Mes davėme jiems ženklų, bet jie nuo jų nusigręžė.
- Jie kalnuose išsikirsdavo namus, jausdamiesi saugūs.
- Bet auštant juos užklupo siaubingas šauksmas.
- Ir visa, ką jie buvo sukaupę, jiems nieko nepadėjo.
- Mes sukūrėme dangų ir žemę bei visa, kas tarp jų, su tiesa. Valanda tikrai ateis, tad atleisk jų klydimą.
- Iš tiesų, tavo Viešpats yra visažinis Kūrėjas.
- Mes tau davėme septynias kartojamas eilutes ir didįjį Koraną.
- Nežiūrėk geidulingai į tai, ką Mes suteikėme kai kuriems iš jų, ir neliūdėk dėl jų. Būk švelnus tikintiesiems.
- Sakyk: „Aš esu tik perspėtojas.“
- Kaip ir tiems, kurie pasidalijo,
- kurie Koraną išskirstė dalimis.
- Prisiekiu tavo Viešpačiu, Mes tikrai juos visus pakviesime atsiskaityti
- už tai, ką jie darė.
- Skelbk viešai tai, kas tau įsakyta, ir nusigręžk nuo daugiadievių.
- Mes pasirūpinsime pašaipūnais,
- tais, kurie priskiria Dievui kitą dievybę. Jie sužinos.
- Mes žinome, kad tavo širdis slegia tai, ką jie kalba.
- Tad šlovink savo Viešpatį ir būk iš tų, kurie nusilenkia.
- Garbink savo Viešpatį iki pat mirties, kuri tave pasieks.