Moiros – tai senovės graikų mitologijoje trys likimo deivės, valdančios žmogaus gyvenimo giją nuo gimimo iki mirties. Jų vardai: Klotho („verpėja“), Lachesis („skirstytoja“) ir Atropos („neišvengiamoji“). Jos vaizduojamos kaip senos moterys prie verpimo ratelio: Klotho verpia siūlą (gimimas ir pradžia), Lachesis matuoja jo ilgį (gyvenimo trukmė ir įvykiai), Atropos nukerpa (mirtis). Moiros buvo laikomos galingesnėmis už dievus – net Dzeusas negalėjo pakeisti jų sprendimų.
Moiros graikams reiškė ne aklą atsitiktinumą, o dvasinį įstatymą. Žmogus privalo suvokti savo ribas ir veikti jose garbingai. Išmintis slypi ne kovoje su likimu, o jo priėmime – pagarboje tvarkai, kurios žmogus nepajėgia pakeisti.
Ši koncepcija kilo iš indoeuropietiškų likimo idėjų, bet graikams moiros tapo ne tik mechanišku likimu, bet ir moraline tvarka: žmogus gali stengtis, bet galutinis rezultatas priklauso nuo aukštesnės jėgos. Homero „Iliadoje“ ir Hesiodo „Teogonijoje“ jos minimos kaip Dzeuso ir Temidės dukros, gyvenančios Olimpe. Vėliau filosofai kaip Platonas „Valstybėje“ vaizdavo moiras kaip kosminę būtinybę – ananke.
Filosofai laikė moiras jėgomis, kurios išlaiko visatos pusiausvyrą. Platonui jos buvo sielos kelionės dalis – žmogus renkasi gyvenimo kelią, o moiros stebi, ar jis ištikimas savo pasirinkimui. Tai leido vėlesniems mąstytojams kalbėti apie likimo ir laisvės santykį kaip dvasinį išbandymą, o ne grandines.
Romėnams moiros virto parkomis (Nona, Decima, Morta), bet graikiškas vardas išliko.
Krikščioniškoje tradicijoje moirų vietą užėmė Dievo apvaizdos samprata, tačiau išliko ta pati mintis – pasaulyje tvarka nėra žmogaus sukurta. Ji kyla iš aukštesnio šaltinio, kuris mato toliau nei žmogaus valia.
Moiros primena, kad gyvenimas – siūlas: pradžia, vidurys, pabaiga. Jos ne baudžia, o vykdo tvarką, kurią net dievai gerbia.