Karma – tai visatos moralinis kompasas, giliai įsišaknijęs įvairiose kultūrose ir religijose. Žodis „karma“ kilęs iš senovės Indijos sanskrito kalbos, kur jis rašomas devanagari raštu kaip कर्म ir tariamas kaip „kar-ma“. Jo pirminė reikšmė – „veiksmas“ arba „darbas“, tačiau per tūkstantmečius šis terminas įgavo platesnę prasmę, apimančią veiksmų, minčių ir ketinimų pasekmes. Įsivaizduokite karmą kaip nematomą svarstyklių mechanizmą, kuris kruopščiai fiksuoja kiekvieną mūsų poelgį ir grąžina atpildą – kartais akimirksniu, kartais po daugelio metų ar net gyvenimų. Senovės Indijos tekstuose, tokiuose kaip „Rigveda“, karma iš pradžių reiškė ritualinius veiksmus, skirtus dievams nuraminti, tačiau vėliau, ypač „Upanišadose“, ji tapo universaliu dėsniu, siejančiu priežastį ir pasekmę.
Kiekvienas mūsų poelgis – nuo mažiausios malonės iki didžiausios klaidos – palieka pėdsaką, kuris anksčiau ar vėliau sugrįžta. Hinduizme ir budizme tai siejama su reinkarnacija: tavo dabartiniai veiksmai formuoja ne tik šį gyvenimą, bet ir kitą. Pavyzdžiui, Indijoje pasakojama istorija apie turtingą pirklių, kuris dalindavosi maistu su vargšais. Po mirties jis atgimė kaip karalius, nes jo gerumas sukaupė teigiamą karmą. Tačiau karma nėra tik apie „gerą ar blogą atlygį“ – ji skatina sąmoningumą ir atsakomybę už savo pasirinkimus.
Įdomu tai, kad karma nėra tik rytietiška idėja. Senovės graikų mitologijoje buvo trys likimo deivės – Moirės, kurios audė žmogaus gyvenimo siūlą, atsižvelgdamos į jo darbus. Net liaudies patarlės, tokios kaip „ką pasėsi, tą ir pjausi“, atspindi karmos principą, įsišaknijusį įvairiose kultūrose.
Krikščionių bažnyčia per amžius buvo galinga jėga, formavusi visuomenes, tačiau jos istorija neapsiėjo be tamsių dėmių. Viduramžiais bažnyčia vykdė kryžiaus žygius, inkviziciją, persekiojo kitatikius, mokslininkus (pavyzdžiui, Galilėjų) ir raganavimu apkaltintas moteris. Šie veiksmai, žvelgiant per karmos prizmę, galėjo palikti savo pėdsaką.
Įdomu tai, kad bažnyčia pati ne kartą tapo persekiojimo auka. Pavyzdžiui, Prancūzijos revoliucijos metu dvasininkai buvo masiškai tremiami ar žudomi, o bažnyčios turtas konfiskuojamas. Sovietų Sąjungoje religija buvo uždrausta, šventovės naikinamos, o kunigai siunčiami į lagerius. Ar tai galima laikyti karmos atoveiksmiu? Kai kurie filosofai teigia, kad institucijos, kaip ir žmonės, kaupia kolektyvinę karmą – jų veiksmai formuoja istorinius įvykius.
Pavyzdžiui, istorikas Yuval Noah Harari savo knygoje „Sapiens“ užsimena, kad institucijų galia dažnai atsisuka prieš jas pačias, kai jos pamiršta savo pirminę misiją. Bažnyčios persekiojimai galėjo sukurti neigiamą energiją, kuri sugrįžo per revoliucijas ir sekuliarizaciją. Vis dėlto krikščionybėje karmos idėja nėra tiesiogiai pripažįstama – vietoje to kalbama apie Dievo teismą ar atgailą.
Mokslas karmos tiesiogiai netiria, nes ji laikoma metafizine koncepcija. Vis dėlto psichologijos ir sociologijos srityse yra tyrimų, kurie netiesiogiai paliečia karmos principus. Pavyzdžiui, 2018 m. Harvardo universiteto tyrimas apie „atpildo psichologiją“ parodė, kad žmonės, kurie tiki priežasties ir pasekmės dėsniu, dažniau elgiasi etiškai, nes jaučia, kad jų veiksmai turės ilgalaikes pasekmes. Šis tikėjimas veikia kaip savireguliacijos mechanizmas.
Kitas įdomus aspektas – „altruizmo efektas“. 2020 m. Oksfordo universiteto mokslininkai nustatė, kad žmonės, kurie padeda kitiems, dažniau patiria psichologinę gerovę ir net fizinę sveikatą. Tai galima interpretuoti kaip „teigiamos karmos“ atspindį, nors mokslas to taip nevadina. Be to, neurologiniai tyrimai rodo, kad neigiami veiksmai, tokie kaip melas ar agresija, didina streso hormonų kiekį organizme, o tai ilgainiui kenkia sveikatai. Ar tai karmos dėsnis, pasireiškiantis per biologiją?
Vis dėlto skeptikai teigia, kad karmos idėja gali būti tik žmogaus smegenų bandymas įžvelgti tvarką chaotiškame pasaulyje. Psichologas Daniel Kahneman savo knygoje „Thinking, Fast and Slow“ aiškina, kad žmonės linkę ieškoti priežasties ir pasekmės ryšių net ten, kur jų nėra. Taigi, karmos „įrodymai“ gali būti tiesiog mūsų interpretacijos.
Filosofai karmą dažnai nagrinėja kaip moralinės atsakomybės ir laisvos valios simbolį. Senovės Indijos tekstai, tokie kaip „Bhagavadgyta“, moko, kad karma nėra bausmė, o galimybė mokytis. Pavyzdžiui, jei žmogus kenčia, tai ne visada „bausmė“ už praeities klaidas, o veikiau pamoka, skatinanti augti. Ši idėja artima egzistencialistų, tokių kaip Jeanas-Paulis Sartre’as, požiūriui, kad žmogus pats kuria savo gyvenimo prasmę per pasirinkimus.
Vakarų filosofijoje karmos atitikmenį galima rasti Immanuelio Kanto „kategoriniame imperative“: elkis taip, kad tavo veiksmai galėtų tapti visuotiniu dėsniu. Kanta karmos nevadino, bet jo idėja, kad moraliniai veiksmai formuoja harmoningą visuomenę, labai artima karmos principui.
Įdomu tai, kad kai kurie šiuolaikiniai filosofai, pavyzdžiui, Alanas Wattsas, karmą interpretuoja ne kaip linijinį priežasties-pasekmės ryšį, o kaip visatos šokį, kuriame viskas susiję. Wattsas teigė, kad bandymas „valdyti“ savo karmą (pavyzdžiui, daryti gerus darbus tik dėl atlygio) yra savanaudiškas ir prieštarauja tikrajai karmos esmei – veikti be prisirišimo prie rezultatų.
Karmos ryšys su religija
Karma yra neatsiejama Rytų religijų dalis, tačiau jos atspindžių galima rasti ir kitose tikėjimo sistemose:
- Hinduizmas: Karma čia – dvasinio kelio pagrindas. „Upanišados“ moko, kad žmogaus veiksmai lemia jo sielos kelią per reinkarnacijas. Pavyzdžiui, geras brahmanas galėjo tikėtis atgimti aukštesnėje kastoje, o blogi veiksmai galėjo nulemti gimimą kaip gyvūnas.
- Budizmas: Budizme karma glaudžiai susijusi su ketinimais. Buda mokė, kad ne pats veiksmas, o jo motyvacija formuoja karmą. Pavyzdžiui, padėti žmogui iš gailesčio yra teigiama karma, bet padėti dėl pagyrų – jau nebe.
- Džainizmas: Čia karma laikoma materialia substancija, „prilipančia“ prie sielos. Džainistai tiki, kad tik griežtas ascetizmas gali „nuvalyti“ šią karmą.
- Sikhizmas: Nors karma svarbi, sikhizmas pabrėžia Dievo malonę, kuri gali peržengti karmos dėsnius. Sikhų guru Nanakas mokė, kad nuoširdus tikėjimas gali „perrašyti“ blogą karmą.
Krikščionybėje karmos idėja nėra tiesiogiai pripažįstama, tačiau „auksinė taisyklė“ („daryk kitiems, ką norėtum, kad tau darytų“) ir mintis apie Dievo teismą parodo panašius principus. Islamas taip pat pabrėžia veiksmų pasekmes, tačiau labiau per Dievo valios prizmę, o ne automatinį dėsnį.
Karma skatina mus gyventi sąmoningai. Pavyzdžiui, Indijoje iki šiol populiarus paprotys dalintis maistu su nepažįstamaisiais – tai laikoma teigiamos karmos kaupimu. Net mažas gestas, pavyzdžiui, šypsena ar pagalba kaimynui, gali turėti toli siekiančių pasekmių. Psichologai teigia, kad sąmoningas gerumas ne tik gerina mūsų nuotaiką, bet ir kuria stipresnes bendruomenes.
Įdomu tai, kad karma gali būti ir kolektyvinė. Pavyzdžiui, aplinkosaugos judėjimai skatina rūpintis gamta, nes mūsų veiksmai (pavyzdžiui, tarša) grįžta per klimato kaitą.