Infantilas yra žmogus, kurio elgesys, emocijos ar mąstymas išlieka vaikiški, nebrandūs ir priklausomi, nors pagal amžių jis jau turėtų būti suaugęs. Pats žodis kilęs iš lotyniško infans – „vaikas“, „tas, kuris dar nekalba“. Ši etimologija tiksliai atspindi reiškinį: infantilumas nėra fizinis ar intelektinis negebėjimas, o psichologinė būsena, kai žmogus išlaiko vaikiškus emocinius ir socialinius modelius. Infantilas gali būti suaugęs žmogus, tačiau jo reakcijos, sprendimai ir santykiai primena vaiką, kuris vengia atsakomybės, ieško globos ir bijo savarankiškumo.
Psichologijoje infantilumas dažnai siejamas su emocine branda, tiksliau – jos stoka. Infantilas linkęs vengti sudėtingų sprendimų, atsakomybės už savo veiksmus ir ilgalaikių įsipareigojimų. Jis gali būti impulsyvus, greitai supykstantis, reaguojantis pernelyg emocionaliai arba dramatiškai. Tokie žmonės dažnai nori, kad kiti juos saugotų, spręstų problemas už juos, o konfliktų akivaizdoje pasitraukia į pasyvumą arba kaltina aplinkinius. Infantilumas nėra liga ar diagnozė – tai asmenybės bruožas, kylantis iš ankstyvųjų patirčių, auklėjimo, priklausomybės modelių arba nesugebėjimo pereiti į suaugystės psichologinę fazę.
Zigmundas Froidas infantilumą laikė vienu iš kertinių žmogaus psichikos reiškinių. Jo teorijoje kiekvienas žmogus savyje nešiojasi „vaikišką“ dalį – nesąmoningus troškimus, baimes ir priklausomybes, kurios formuojasi ankstyvoje vaikystėje. Infantilumas atsiranda tada, kai ši vaikiška psichikos dalis tampa dominuojanti ir neleidžia žmogui pereiti į brandų santykį su savimi ir kitais. Froidas teigė, kad infantilumas yra pagrindas daugeliui neurozių: žmogus nori būti globojamas, bet kartu jaučia kaltę ir baimę dėl savo priklausomybės. Šis vidinis konfliktas gali pasireikšti tiek santykiuose, tiek darbe, tiek religijoje.
Religijos kontekste infantilumas įgauna ypatingą prasmę. Froidas manė, kad religija iš dalies remiasi infantiliniu troškimu turėti galingą, globojantį tėvą, kuris saugo, baudžia ir suteikia tvarką. Tikintysis gali elgtis kaip vaikas, ieškantis apsaugos nuo pasaulio chaoso. Tai nereiškia, kad religija yra „vaikiška“, bet kad joje veikia psichologiniai mechanizmai, susiję su priklausomybe, autoritetu ir baime. Infantilumas čia tampa būdu suprasti, kodėl žmonės ieško moralinių taisyklių, ritualų ir aukštesnės jėgos, kuri prisiima atsakomybę už jų likimą.
Kultūroje infantilumas dažnai pasireiškia kaip vengimas suaugti. Šiuolaikinė visuomenė kartais net skatina infantilumą: patogumai, pramogos, nuolatinis stimuliavimas ir greitas pasitenkinimas gali sukurti aplinką, kurioje žmogus nebetreniruoja valios, atsakomybės ir savarankiškumo. Infantilas gali būti intelektualiai gabus, bet emociškai nepasirengęs gyvenimo sudėtingumui. Jis nori rezultatų be pastangų, meilės be įsipareigojimų, laisvės be atsakomybės.
Teologiniu požiūriu, dvasinis infantilumas yra nesugebėjimas peržengti egocentrizmo ir priimti asmeninės atsakomybės už savo santykį su Dievu ir artimu. Tai yra nuolatinis „pasaulio“ (senojo žmogaus) mąstymo išlaikymas, kai asmuo ieško išorinio patvirtinimo ar išganymo garantijų, užuot pasitikėjęs vidine Dievo malone ir įsipareigojęs krikščioniškam asketizmui. Kai kurie ankstyvieji Bažnyčios Tėvai infantilumą siejo su nuolatiniu nuodėmės baimės valdomu gyvenimu, kai trūksta pasitikėjimo Dievo atleidimu ir dvasinės laisvės. Tai yra dvasinis nebrandumas, kai žmogus vis dar gyvena pagal „pasaulio“ logiką, o ne pagal Kristaus mokymo apie tarnavimą ir auką.