Flagelantų procesijos dažnai priminė teatrą: šimtai ar net tūkstančiai baltai apsirengusių vyrų (kartais – ir moterų), vilkinčių paprastus marškinius su raudonu kryžiumi ant peties, rikiuodavosi miestų gatvėse. Jie žygiuodavo basomis, giedodavo psalmes, garsiai verkdavo, o svarbiausia – mušdavo save odiniais rimbais, dažnai su įaustais metaliniais smaigais. Kraujo lašai buvo šių ritualų kasdienybė – netgi tikėta, kad kiekviena žaizda suartina su Kristaus kančiomis.
Pirmieji žinomi flagelantų judėjimai Europoje kilo apie XIII a. Italijoje, tačiau ypatingai jie išpopuliarėjo XIV amžiuje, kai Europą užklupo Juodoji mirtis. Panikos, nevilties ir atsakymų troškimo kupini žmonės ieškojo pačių radikaliausių būdų pelnyti Dievo malonę.
Flagelantų eisenos kartais tapdavo spontaniškomis – miestų aikštėse susiburdavo minios, kurios puldavo mušti save ir kitus. Judėjimas paplito į Prancūziją, Vokietiją, Lenkiją ir kitas Europos šalis. Kai kurie flagelantai netgi pamėgino steigti savarankiškas bendruomenes, skelbė apreiškimus, kartais priešinosi oficialiajai Bažnyčiai.
Nors iš pradžių kai kurie dvasininkai žiūrėjo į flagelantus su užuojauta (juk atgaila – krikščioniška dorybė!), labai greitai Bažnyčia ėmė baimintis šio judėjimo kraštutinumų ir chaoso. Popiežiai vieną po kito skelbė bulas, draudžiančias flagelantų eisenas. 1349 m. popiežius Klemensas VI pareiškė, kad flagelantų veikla virsta pavojingu „ekscesu“, kuris gresia tikėjimo ir tvarkos pamatams.
Valdžia taip pat nebuvo sužavėta – eisenos dažnai baigdavosi masiniais incidentais, neretai įvykdavo konfliktų su miestų gyventojais ar net riaušių.
Įdomūs faktai ir paveldas
- Kai kuriose vietovėse, pavyzdžiui, Šiaurės Italijoje ar Vokietijoje, flagelantai įsivėlė į antisemitinius išpuolius – ieškodami „atpirkimo ožių“, kaltino žydus dėl nelaimių.
- Nors judėjimas per laiką išnyko, jo reliktų yra iki šiol: kai kuriose Ispanijos ir Filipinų vietovėse Didįjį penktadienį vyksta vieši plakimosi ritualai, primenantys viduramžių flagelantų tradiciją.
- Flagelantai tapo ne vien religijos, bet ir literatūros, dailės, net psichologijos objektu – jų fenomenas minimas net Umberto Eco romane „Rožės vardas“.
- Įdomu, kad kartais flagelantai sukeldavo vietinį „psichologinį užkratą“ – miestai tiesiog paskęsdavo kolektyvinėje ekstazėje, kur savęs plakimas virstavo beveik transo būsena.
Flagelantai istorijoje liko kaip pavyzdys, kiek toli gali nueiti žmonių desperacija, tikėjimas ir noras rasti prasmę nelaimių akivaizdoje. Tai ir religijos istorijos kraštutinumas, ir sociologinis reiškinys, kai vienas judesys – plakimas – gali sujungti šimtus sielų bendrai vilčiai ar baimei.