Vienas iš įdomiausių ir kontroversiškiausių ankstyvosios krikščionybės raštų, kurį atrado XX a. viduryje ir išleido tik 2006 m., yra Evangelija pagal Judą. Ji nepriklauso jokiam Biblijos kanonui – nei katalikų, nei protestantiškų, nei ortodoksų tradicijose. Tai gnostinis tekstas, parašytas greičiausiai II a. pabaigoje ar III a. pradžioje, egiptiečių kairėje krikščionių bendruomenėje. Skirtingai nuo keturių kanoninių evangelijų, kuriose Jėzus moko apie karalystę, nuodėmę ir išganybą, ši knyga siūlo visiškai kitą požiūrį – materialų pasaulį laiko klaidinančiu kalėjimu, o tikrąją tiesą slepia slaptas dvasinis pažinimas.
„Evangelija pagal Judą“ yra apokrifinis gnostinis tekstas, kuriame kalbama apie Judą Iskarijotą, vieną iš dvylikos apaštalų. Skirtingai nei kanoninėse evangelijose, kur jis vaizduojamas kaip išdavikas, šiame rašte Judas pristatomas kaip vienintelis mokinys, supratęs Jėzaus tikrąją misiją – išlaisvinti sielą iš kūno. Todėl jo „išdavystė“ interpretuojama ne kaip nuodėmė, bet kaip paklusnumas Jėzaus valiai.
Tekstą 1970 m. rado egiptiečių netoli El Minijos, koptiškos kopijos pavidalu, priklausančios senesniam graikiškam originalui. Rankraštis priklausė gnostikų sektai, vadinamai kainitais, kurie II a. buvo laikomi erezija. Iššifruotas ir išverstas tik po dešimtmečių – 2006 m. Nacionalinės geografijos draugija paskelbė vertimą, sukeldama pasaulinį ažiotažą. Datavimas remiasi stiliumi ir kontekstu: parašyta apie 180–220 m., kai gnostikai bandė perrašyti krikščionybės istoriją, pabrėždami slaptas tiesas, kurių esą nesuprato „primitivūs“ apaštalai.
Kas joje pasakojama
Knyga – trumpas dialogas tarp Jėzaus ir Judo, kuriame Jėzus juokiasi iš kitų apaštalų, vadina juos klystančiais, ir atskleidžia Judui kosmologines paslaptis. Pasaulis, anot teksto, sukurtas ne vienintelio gėrio Dievo, o žemesnių dvasių – archontų, kurie pavydėjo tikrajam Dievui. Jėzus čia – dangiška būtybė, atėjusi į žemę, kad išlaisvintų sielas iš kūno spąstų. Kulminacija – Judo išdavystė: Jėzus pats prašo Judo „išduoti“ jį, nes tai vienintelis būdas Jėzui palikti kūną ir grįžti į dieviškąją sferą. „Tu mane išlaisvinsi per šitą kūną“, – sako Jėzus Judui. Tai ne išdavystė, o aukščiausia misija – kiti apaštalai to nesupranta, nes jie įklimpę į materialų pasaulį.
Gnosticizmas ir Judo vaidmuo
Šis tekstas – tipiškas gnostinis manifestas: išganymas ne per tikėjimą ar krikštą, o per gnozę – slaptą žinią apie dangiškąsias sferas ir žemesnįjį kūrėją (demiurgą), kuris esą sukūrė blogą pasaulį. Judas čia – vienintelis supratusysis, Jėzaus favoritas, o ne pinigų godžias išdavikas iš kanono. Tai atviras iššūkis tradicijai, kur Judas prakeiktas kaip velnio įrankis. Gnostikai taip gynėsi nuo ortodoksų: jei kanonas kaltina Judą, mes jį išaukštinsime, rodydami, kad tikrieji „išdavikai“ – tie, kurie nesuprato Jėzaus misijos.
Kaip ji surašyta
Struktūra paprasta: pradžioje Jėzus moko apaštalus, tada ima pokalbį su Judu vienu du. Jėzus pasakoja apie 72 dangiškąsias sferas, angelus ir dieviškąją hierarchiją, o baigiasi Judo savižudybe – jis pakaria save, bet nukrenta ir jo pilvas plyšta (kaip kanone, bet čia – kaip auka). Stilius – dialoginis, su vizijomis ir kosmogoninėmis pasakomis, primenantis kitus gnostinius tekstus iš Nag Hamadio bibliotekos, kaip Tomo evangelija.
Ši evangelija atveria langą į ankstyvųjų krikščionių įvairovę: II a. krikščionybė nebuvo monolitas, o pilna srovių, kurios kovojo dėl tiesos. Ji rodo, kaip gnostikai bandė perimti krikščionybę sau, pabrėždami slaptumą prieš ortodoksų viešą mokymą. Istorikams ji padeda suprasti, kodėl Bažnyčia sudarė kanoną – atskirti „tikrą“ tiesą nuo „eretinių“ variantų. Šiandien ji kelia klausimų: ar Judas tikrai buvo blogietis, ar tik auka? Tai verčia permąstyti išdavystės temą – galbūt kai kurie „blogi“ veiksmai tarnauja didesniam gerui.
Vienoje vietoje Jėzus sako Judui: „Žiūrėk, aš atskleidžiu tau paslaptį, kurios kiti negali žinoti – tavo aukštumas bus atskleista“ (iš vertimo, remiantis koptišku originalu). Kitaip: „Aukščiausiasis Dievas niekada neturėjo kūno, nes jis gryna dvasia“. Apie pasaulį: „Šitas materialus pasaulis – blogio kalėjimas, iš jo išlaisvina tik dvasinis pažinimas“. Šie fragmentai rodo gnostikų dualizmą: dvasia gera, materija – bloga.