Karaimai – tai turkiškos kilmės etninė grupė, kilusi iš VIII amžiaus Bagdado apylinkių, kur Ananas ben Davidas sukūrė judėjizmo atšaką, atmetančią Talmudo taisykles ir laikantis tik rašytinės Toros. Jų vardas kilęs iš hebrajiško „kara“, reiškiančio „skaityti“ ar „Švento Rašto žmonės“, nes jie interpretuoja Bibliją tiesiogiai, be rabiniškų komentarų. Viduramžiais karaimai klestėjo Kryme, kur totorių chanai juos vertino kaip išsilavinusius raštininkus ir karius, o vienas netikėtas posūkis – 1392 metais Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, grįždamas iš aukso ordos žygių, parsigabeno kelis šimtus karaimų šeimų į Trakus kaip asmens sargybinius. Ten jie apsigyveno siauroje gatvelėje tarp dviejų ežerų, statėsi medines kenisas – maldos namus su atskirais įėjimais vyrams ir moterims – ir iki šiol Trakų karaimų bendruomenė laikoma viena autentiškiausių Europoje.
Jų gyvenimas sukasi aplink griežtą kasdienybę: vyrai dėvi tradicines kepures, moterys – skaras, o maistas – košerinis, bet su turkiškais akcentais, kaip kibinai su ėriena ar avių sūriu, kurie tapo Trakų simboliu. Karaimai kalba karaimiška kalba – turkiška, bet rašoma hebrajiškais rašmenimis – ir iki XX amžiaus pradžios turėjo savo spausdintas knygas Lucke ar Halicze. Keista istorija: per Antrąjį pasaulinį karą naciai karaimus pripažino ne žydais, o turkų tauta, tad daugelis išvengė holokausto, nors Kryme jų bendruomenė beveik išnyko.
Karaimų religija – gryna Tora be rabiniškų priedų
Karaimizmas – tai judėjizmo kryptis, kuri laikosi tik Tanacho, Senojo Testamento, ir atmeta oralinį įstatymą, Talmudo bei Mišnos komentarus, kuriuos rabiniškasis judaizmas laiko dieviškais. Jie tiki, kad kiekvienas žmogus pats atsakingas už Švento Rašto aiškinimą, vadovaudamasis protu ir sąžine, o ne rabinų autoritetu. Malda vyksta kenisose – paprastose medinėse sinagogose be arkos Torai centre, o grindys išklotos kilimais, nes batai nusiimami. Trys kasdienės maldos hebrajiškai, bet su turkiškais elementais, o šventės – Pesachas, Sukotas ar Šavuotas – švenčiamos pagal mėnulio kalendorių, bet be chanukos žvakių, nes tai rabiniška tradicija.
Vienas įdomesnių skirtumų: karaimai skaičiuoja mėnesius pagal miežių derlių, kaip Biblijoje, tad jų Velykos kartais nesutampa su žydų. Ugnies kūrenimas per Šabatą draudžiamas griežčiau nei kitur – net maistas ruošiamas iš vakaro, o žvakės nedegamos. Moterys maldoje sėdi atskirai, bet dalyvauja aktyviai, o santuoka leidžiama tik tarp karaimų, kad išlaikytų grynumą. Keista detalė: jų maldos knygos – rankraštinės, su poezija hebrajiškai, o vienas seniausių Trakų kenisos egzempliorius slepia užrašus apie Vytauto laikus. Karaimų tikėjimas primena protestantišką judėjizmo versiją – asmeniškas ryšys su Dievu be tarpininkų, ir būtent tai padėjo jiems išlikti mažai, bet tvirtai bendruomenei Lietuvoje, Lenkijoje ir Kryme.
Karaimų bendruomenės kadaise klestėjo plačiai: VIII amžiuje Bagdade gimęs judėjimas greitai plito į Egiptą, kur Fustato sinagogoje rado senus rankraščius, į Bizantiją, kur ginčijosi su rabinais apie Toros aiškinimą, ir ypač į Krymą, kur nuo XI amžiaus Čufut Kalės urvuose gyveno tūkstančiai, valdę druskos prekybą ir tarnavę chanams. Ten jie turėjo savo spaustuves, o vienas karaimas net tapo Lenkijos karaliaus Kazimiero patarėju. Vėliau diaspora nusidriekė į Galiciją – Lucką ir Haliczą, kur XIX amžiuje spausdino maldos knygas hebrajiškais rašmenimis. Sovietmečiu Krymo karaimai beveik išnyko – dalis emigravo į Turkiją ar Prancūziją, o po Antrojo pasaulinio karo, kai naciai jų nelietė laikydami turkais, likusieji išsibarstė. Dabar didžiausios grupės – Egipte (kelios dešimtys Kairo priemiestyje), Izraelyje (Ramloje apie tūkstantį, kur saugo senąją kenisą), JAV (Kalifornijoje ir Niujorke, kur įkūrė kultūros centrus) ir Lenkijoje (Varšuvoje vos keliolika). Keista istorija: Prancūzijoje XIX amžiuje vienas karaimas tapo Napoleono III vertėju, o Amerikoje XX amžiuje jie atidarė kibinų restoranėlius, primindami Trakų skonį. Visur jie laiko griežtą endogamiją, meldžiasi tik hebrajiškai ir skaičiuoja šventes pagal miežius, tarsi mažos salelės dideliame pasaulyje, kur Tora lieka vieninteliu vadovu. Jų skaičius vos keli tūkstančiai, bet išlikimas per pogromus, karus ir asimiliaciją – tikra stebuklų istorija.
1392 metais, po pergalingo žygio prieš Aukso Ordą, Vytautas Didysis parsivežė apie 380 karaimų šeimų iš Krymo – ne kaip belaisvius, o kaip patikimus sargybinius Trakų piliai ir asmeninei apsaugai. Jie apsigyveno siauroje gatvelėje tarp Galvės ir Totoriškių ežerų, kur vanduo iš trijų pusių saugojo geriau nei sienos, o medinės trobos stovėjo ant polių, tarsi plauktų ant vandens. Karaimai tapo elitu: tarnavo kariuomenėje, vertėsi amatais, o jų kibinai – pusmėnulio formos pyragaičiai su ėriena ar sūriu – greitai paplito tarp lietuvių didikų, tapdami vietos legenda. Vienas keistas faktas: per Napoleono karus karaimai slapstė Trakų pilies lobius po savo namų grindimis, o vėliau, per Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečiai jų nepalietė, nes laikė turkais. Dabar Lietuvoje likę vos keli šimtai – daugiausia Trakuose ir Vilniuje – bet jie saugo senąją kenisą su mėlynomis sienomis ir rankraštinėmis maldos knygomis, kur užrašai mini Vytauto dovanas. Vasarą gatvėje kvepia kibinais, o turistai stebi, kaip karaimai vis dar kalbasi savo turkiška-hebrajiška kalba, tarsi laikas būtų sustojęs prie ežerų. Jų bendruomenė – gyvas tiltas tarp Lietuvos ir tolimo Krymo, kur kibinas primena ne tik vakarienę, bet ir išlikimą per šimtmečius.