Dominikonai – tai katalikų vienuolių bendruomenė, oficialiai vadinama Ordo Praedicatorum, Pamokslininkų ordinu. Tai ne tik senas religinis ordinas – tai intelektuali dvasinė šeima, kuri per daugiau nei aštuonis šimtus metų suformavo svarbius Bažnyčios teologijos, švietimo ir misijų pamatus.
Jų istorija prasidėjo XIII a., kai ispanų kilmės kunigas Dominykas Guzmán pamatė, kad paprasto žmogaus širdį dažnai labiau pasiekia netikri mokytojai, nei pati Evangelija. Vietoj to, kad būtų įkurta dar viena uždara bendruomenė, Dominykas 1216 m. pasirinko kitą kelią – sukurti broliją, kurios nariai ne sėdi vienuolyno tyloje, bet eina į pasaulį, kalba, diskutuoja, moko, tarnauja miestams.
Dominikonai greitai tapo pirmuoju „mobilios“ evangelizacijos ordinu. Jie atsisakė asmeninio turto, gyveno iš išmaldos, bet nuosekliai mokėsi – daugelis jų buvo išsilavinę teologai, filosofai, kalbininkai. Jie nešė Evangeliją universitetų auditorijoms, miestų aikštėms, piligrimų keliams. Ir tai darė ne jėga, o žodžiu.
Žymiausias dominikonas – šv. Tomas Akvinietis – tapo ne tik Bažnyčios, bet ir visos Vakarų minties milžinu. Jo Summa Theologiae iki šiol yra vienas reikšmingiausių krikščioniškosios filosofijos veikalų.
Ordinas augo greitai. Dominikonų misionieriai pasiekė Aziją, Ameriką, Afriką. Bet tuo pačiu jie išliko vienuoliai – besimeldžiantys, bendruomeniški, klusnūs ir skaistūs. Jų gyvenimo ritmas grįstas Dievo Žodžiu, Eucharistija, Rožiniu ir šventraščio apmąstymu. Būtent dominikonai buvo tie, kurie labiausiai prisidėjo prie Rožinio maldos sklaidos visoje Europoje.
Ordino struktūra demokratiška: kiekvienas brolis turi balsą, o aukščiausias vadovas – magistras – renkamas visų. Dominikonai turi ir moterų šaką: tiek uždarų seserų vienuolynus, tiek aktyvias kongregacijas, kurios dirba švietimo, gailestingumo ar misijų srityse. Yra ir pasauliečių dominikonų – vyrų ir moterų, kurie, gyvendami pasaulyje, seka dominikoniška dvasia.
Dominikonų tikslas neapsiriboja vien ginti tikėjimą. Jų tikslas – parodyti, kad Tiesa (Veritas) nėra idėja. Ji – asmuo. Kristus. Ir jei Jo tiesa paskelbiama ne su arogancija, bet su meile ir aiškumu – ji veikia. Ji gydo, sujungia, įkvepia.
Lietuvoje dominikonai veikia nuo XIV a. Jie įkūrė vienuolynus Vilniuje, Kaune, Merkinėje, Papilyje, o šiais laikais jų veikla sutelkta prie šv. apaštalų Pilypo ir Jokūbo bažnyčios Vilniuje. Čia jie ne tik vadovauja liturgijoms, bet ir gilinasi į Bažnyčios mokymą, rengia paskaitas, veda rekolekcijas, priima žmones išpažinčiai, dvasiniam palydėjimui.
Dominikonai šiandien tebėra aktualūs. Jie yra vieni iš tų, kurie nesiekia būti populiarūs – jie siekia būti tikri. Ir galbūt dėl to jų balsas, net šnabždesys, dažnai girdimas aiškiau nei triukšmingi pamokslai. Nes kai kalba žmogus, kuris pats gyvena tuo, ką sako – net tylus žodis turi svorio.