Domicijonas – paskutinis Flavių dinastijos imperatorius – pradėjo kaip gana protingas administratorius, baigė kaip vienas baisiausių Romos tironų. Jo valdymo pabaiga (apie 93–96 m.) vadinama „teroru“, nes per tuos metus buvo nužudyta ar priversta nusižudyti kelios dešimtys senatorių, raitelių ir jų šeimų narių. Bet šis teroras nebuvo tik politinis – jis turėjo aiškių religinių aspektų. Domicijonas bandė paversti save gyvu dievu, o kas tam priešinosi – tas buvo šventvagys ir tuo pačiu valstybės priešas.
Domicijanas pirmasis oficialiai reikalavo, kad jį viešai vadintų dominus et deus – „viešpats ir dievas“.
- Laiškuose į provincijas rašydavo: „Dominus et deus noster hoc fieri iubet“ („Mūsų viešpats ir dievas įsako, kad taip būtų“).
- Romoje pastatė milžinišką savo statulą su dieviškais atributais.
- Senatoriai turėjo prisiekti jo genijui (dieviškajai esmei) ir bučiuoti jo žiedą.
- Atsisakymas tai daryti buvo laikomas ne tik nepagarbos, bet ir šventvagystės aktu.
Daugumai senatorių tai atrodė nepakeliama. Respublikinėje tradicijoje dievais tapdavo tik po mirties (kaip Julijus Cezaris ar Augustas). Gyvas imperatorius-dievas buvo rytietiška despotiška naujovė. Tacitas vėliau rašė, kad tai buvo „vergystės simbolis“.
Žydai ir fiscus Judaicus
Po 70 m. Jeruzalės šventyklos sugriovimo Vespasianas įvedė specialų mokestį žydams – po du drachmas nuo žmogaus į Kapitolijaus Jupiterio šventyklą (vietoj buvusio mokesčio Jeruzalės šventyklai). Tai vadinosi fiscus Judaicus.
Domicijonas pavertė šį mokestį tikru teroro įrankiu:
- Mokesčių rinkėjai viešai tikrindavo, ar vyrai apipjaustyti (Suetonijus pasakoja apie 90-metį senuką, kurį viešai nurengė ir patikrino).
- Persekiojo ne tik žydus, bet ir tuos, kurie „gyveno pagal žydų papročius“ be oficialaus pripažinimo – tai yra proselytes ir „dievo bijančius“ (godfearers).
- Buvo nuteista ir nužudyta keletas aukšto rango romėnų (pvz., Flavijus Klemensas, Domicijano pusbrolis, ir jo žmona Flavia Domitilla), apkaltintų „žydų papročių laikymusi“ arba „bedievyste“ (impietas). Daugelis tyrinėtojų mano, kad jie galėjo būti krikščionys arba simpatiškos judaizmui.
Filosofai ir „religinis pasipriešinimas“
Domicijonas du kartus (93 ir 95–96 m.) masiškai ištrėmė filosofus iš Romos ir Italijos.
Dauguma jų buvo stoikai arba cinikai – žmonės, kurie viešai skelbė, kad tikroji laisvė yra vidinė ir kad joks tironas negali jos atimti. Tai tiesiogiai prieštaravo imperatoriaus kultui:
- Epiktetas (tada dar vergas) ir kiti stoikai mokė, kad reikia paklusti įstatymams, bet ne vergauti žmogui.
- Herenijus Senecijonas, Junijus Rustikas, Helvidijus Priskas Jaunesnysis ir daug kitų buvo nužudyti už tai, kad atsisakė garbinti Domicijaną kaip dievą.
- Tacitas vėliau rašė: „Jie mirė už laisvę kalbėti ir galvoti.“
Krikščionys Domicijano laikais
Tiesioginių įrodymų mažai, bet netiesioginių – pakankamai:
- Apreiškimo Jonui knyga (parašyta ~95 m.) vadina Romą „didele paleistuve“ ir mini „žvėries skaičių 666“, kurį daugelis ankstyvųjų krikščionių aiškino kaip Domicijaną (gematrija: lotyniškai DOMITIANVS = 666 kai kuriais skaičiavimo būdais).
- Eusebijus (IV a.) cituoja ankstesnius autorius, kad Domicijonas liepdavo ieškoti Dovydo palikuonių (t. y. galimų Mesijo pretendentų) ir kad kankino kai kuriuos krikščionis.
- Archeologijoje – Flavia Domitilla katakombos Romoje laikomos vienomis seniausių krikščioniškų kapinių – galimai susijusių su tuo pačiu Flavijaus Klemenso ir Domitillos atveju.
Domicijano teroras nebuvo „religinis karas“ kaip vėlesni krikščionių persekiojimai, bet jis pirmą kartą Romos istorijoje pavertė atsisakymą garbinti imperatorių kaip dievą mirties bausme.
Tai buvo naujas kokybinis žingsnis: nebe tik politinė ištikimybė, o religinė prievarta. Būtent todėl vėlesni krikščionys (ir žydai, ir stoikai) jį prisiminė kaip vieną baisiausių priešų.
Kai 96 m. rugsėjo 18 d. Domicijonas buvo nužudytas rūmuose, senatas paskelbė damnatio memoriae – jo vardas buvo trinamas iš užrašų, statulos naikinamos. Tacitas rašė: „Mes matėme jo mirtį ir džiaugėmės, bet dar labiau negu jo viešpatavimu.“
Taip baigėsi 15 metų trukęs Romos košmaras – ir religinės, ir politinės vergijos metai.