Doketizmas (gr. δοκεῖν dokein – „atrodytų“, „pasirodyti“) – ankstyvosios krikščionybės erezija (I–III a.), teigianti, kad Jėzus Kristus neturėjo tikro žmogaus kūno ir nekentėjo ant kryžiaus. Jo kančia, mirtis ir net prisikėlimas buvo tik iliuzija, regimybė ar „vaiduokliškas apsireiškimas“.
Pagrindinės doketizmo tezės
- Kristus – grynas dieviškasis aeonas, nusileidęs iš pleromos.
- Jis „apsirengė“ kūnu kaip drabužiu arba tik „atrodė“ turįs kūną (kaip vaiduoklis).
- Todėl:
- negalėjo gimti iš moters (nekentėjo gimimo skausmo),
- negalėjo valgyti, gerti, miegoti (arba tai darė tik „atrodydamas“),
- negalėjo mirti ant kryžiaus – kentėjo tik „žemiškasis apvalkalas“ arba pakaitalas (pvz., Simonas Kirėnietis).
Žymiausios citatos iš ereziologų:
- Ignatijus Antiokietis (apie 110 m.): „Jei Kristus kentėjo tik regimai, tai ir aš veltui grandinėse“ (Laiškas smyrniečiams 4,2).
- Ireniejus (apie 180 m.): „Jie sako, kad Jis nebuvo žmogus, bet tik atrodė esąs žmogus“ (Adversus haereses III.18.1).
Doketizmo šaltiniai ir kryptys
| Kryptis | Doketizmo forma |
|---|---|
| Bazilidiečiai | „Jėzus nenukryžiavo – vietoj Jo nukryžiavo Simoną Kirėnietį. Kristus juokėsi.“ |
| Valentiniečiai | Dvasinis Kristus įėjo į Jėzų krikšto metu ir išėjo prieš kryžių. |
| Markionitai | Kristus neturėjo kūno – buvo gryna dvasia. |
| Manichėjai (vėliau) | Kūnas – blogio kalėjimas, todėl Kristus negalėjo turėti tikro kūno. |
Kodėl doketizmas buvo pavojingas ortodoksijai?
- Paneigia tikrą įsikūnijimą (Jn 1,14: „Žodis tapo kūnu“).
- Paneigia tikrą atpirkimą – jei Kristus nekentėjo kūne, kryžius neteko prasmės.
- Todėl jau II a. doketizmas pasmerktas kaip viena didžiausių erezijų (Ignatijus, Ireniejus, Tertulijonas).
Doketizmas dabar
- Islamas: Korane (4,157) „Jie nenužudė Jo ir nenukryžiavo, bet taip jiems atrodė“ – laikomas doketizmo atgarsiu.
- Kai kurie modernūs teologai (pvz., John Hick) vartoja „doketinį požiūrį“ kaip metaforą.
- Popkultūroje: dažnas motyvas (pvz., „Matrix“ trilogijoje, „The Man Who Would Be King“).
Doketizmas – radikaliausias būdas išspręsti „kaip Dievas galėjo kentėti?“ klausimą:
„Jis negalėjo – todėl tik atrodė.“
Tai buvo erezija, kuri privertė Bažnyčią dar aiškiau suformuluoti Chalkedono tikėjimą:
„Tikras Dievas ir tikras žmogus – dvi prigimtys viename asmenyje, nesumaišytos ir neatskirtos.“
Doketizmas mirė kaip erezija, bet klausimas liko gyvas.
Skaitykite daugiau..
Doketizmo šaknys glūdi gilioje baimėje dėl materijos. Ankstyvieji mąstytojai manė, kad Dievas yra toks tobulas ir švarus, jog prisilietimas prie žmogaus kūno jam būtų tarsi purvo vonia. Todėl jie kūrė teorijas, kad Jėzus žemėje paliko pėdsakus, kurie nespaudė smėlio. Įdomu tai, kad kai kurie doketai tikėjo, jog Jėzus vaikščiodamas nepalikdavo jokių įspaudų žemėje, nes jo kūnas buvo tarsi šviesos spindulys, perėjęs per stiklą.
Ši idėja stipriai paveikė ir kitas religines sroves, pavyzdžiui, manicheizmą. Kai kurie gnostikai netgi teigė, kad Jėzus kryžiaus metu juokėsi iš savo budelių, nes šie vargšai bandė nužudyti šešėlį. Tai buvo tarsi kosminis pokštas, kurį Dievas iškrėtė tamsos jėgoms. Bažnyčios tėvai tokį požiūrį laikė pavojingu, nes jei Jėzus nebuvo tikras žmogus, tai ir žmonių kančia praranda prasmę. Jei Dievas nepatyrė alkio ar nuovargio, tai jis negali suprasti paprasto žmogaus vargo. Doketizmas iš esmės bandė išgelbėti Dievą nuo žmogiškumo, tačiau tuo pačiu atėmė iš tikinčiųjų viltį, kad Dievas yra šalia jų kasdienybėje. Tai buvo tarsi bandymas sukurti religiją be kūno, kuri liko tik gražia, bet šalta idėja.
Ši idėja stipriai paveikė ir kitas religines sroves, pavyzdžiui, manicheizmą. Kai kurie gnostikai netgi teigė, kad Jėzus kryžiaus metu juokėsi iš savo budelių, nes šie vargšai bandė nužudyti šešėlį. Tai buvo tarsi kosminis pokštas, kurį Dievas iškrėtė tamsos jėgoms. Bažnyčios tėvai tokį požiūrį laikė pavojingu, nes jei Jėzus nebuvo tikras žmogus, tai ir žmonių kančia praranda prasmę. Jei Dievas nepatyrė alkio ar nuovargio, tai jis negali suprasti paprasto žmogaus vargo. Doketizmas iš esmės bandė išgelbėti Dievą nuo žmogiškumo, tačiau tuo pačiu atėmė iš tikinčiųjų viltį, kad Dievas yra šalia jų kasdienybėje. Tai buvo tarsi bandymas sukurti religiją be kūno, kuri liko tik gražia, bet šalta idėja.