Brit Milah, hebrajiškai reiškiantis „apipjaustymo sandora“, yra vienas seniausių ir svarbiausių judaizmo ritualų, simbolizuojantis Dievo Sandorą su Izraelio tauta. Ši ceremonija, atliekama aštuntąją naujagimio berniuko gyvenimo dieną, yra ne tik fizinis aktas, bet ir gilus dvasinis įsipareigojimas, jungiantis žydų tautą su jų tikėjimu ir istorija.
Brit Milah yra ritualinis naujagimio berniuko apipjaustymas, kurio metu pašalinama varpos apyvarpė. Ceremonija paprastai vyksta aštuntąją dieną po gimimo, kaip nurodyta Toroje (Pradžios 17:12, Kunigų 12:3), nebent dėl sveikatos priežasčių ją reikia atidėti. Ritualą atlieka specialiai apmokytas asmuo, vadinamas mohel, kuris dažnai yra ne tik ekspertas šioje srityje, bet ir religingas bendruomenės narys.
Brit Milah yra daugiau nei medicininė procedūra – tai šventas aktas, simbolizuojantis:
- Sandorą su Dievu: Apipjaustymas yra fizinis ženklas, patvirtinantis Abraomo ir jo palikuonių įsipareigojimą Dievui.
- Žydų tapatybę: Ritualas įtraukia vaiką į Izraelio tautą ir jos dvasinę istoriją.
- Dvasinį apsivalymą: Apipjaustymas laikomas kūno ir sielos pašventinimu Dievo tarnystei.
Ceremonija dažnai lydima maldų, palaiminimų ir šventinio valgio, kuriame dalyvauja šeima, draugai ir bendruomenė.
Brit Milah kilmė siejama su Sandora, kurią Dievas sudarė su Abraomu, kaip aprašyta Pradžios knygoje (17:9–14). Dievas pažadėjo Abraomui, kad jis taps „daugelio tautų tėvu“ ir gaus Kanaano žemę, o mainais Abraomas ir jo palikuonys turėjo apsipjaustyti kaip „Sandoros ženklą kūne“. Šis įsakymas tapo privalomas visiems Abraomo palikuonims, įskaitant izraelitus, ir išlieka pagrindine judaizmo tradicija.
Ritualo reikšmė yra daugiasluoksnė:
- Ištikimybė Sandorai: Apipjaustymas yra fizinis įrodymas, kad žmogus priklauso Dievo tautai ir yra įsipareigojęs laikytis Jo įstatymų.
- Istorinis tęstinumas: Per tūkstančius metų Brit Milah padėjo išlaikyti žydų tapatybę, net persekiojimų ir diasporos laikais.
- Dvasinė transformacija: Kai kurie rabinai moko, kad apipjaustymas simbolizuoja žmogaus tobulėjimą, pašalinant „nereikalingas“ kūno dalis, kad siela galėtų labiau priartėti prie Dievo.
Brit Milah taip pat turi sveikatos aspektų, nes kai kurie tyrimai rodo, kad apipjaustymas gali sumažinti tam tikrų ligų riziką, tačiau judaizme pagrindinis akcentas yra dvasinė, o ne medicininė reikšmė.
Brit Milah Jėzaus laikais
Jėzaus laikais (I a.) Brit Milah buvo visuotinai priimta žydų praktika, atliekama griežtai pagal Toros nurodymus. Ritualas buvo laikomas esminiu žydų berniuko įtraukimo į Sandorą ženklu, o jo nevykdymas galėjo būti laikomas Sandoros sulaužymu (Pradžios 17:14). Ceremonija dažniausiai vyko namuose arba sinagogoje, ją atlikdavo patyręs bendruomenės narys, nors specializuoto mohel vaidmens, kaip žinoma dabar, galėjo dar nebūti taip aiškiai apibrėžta.
Biblijoje matome, kad Jėzus buvo apipjaustytas aštuntąją dieną po gimimo, kaip nurodo Luko evangelija: „Aštuntą dieną, kada reikėjo apipjaustyti kūdikį, jam buvo duotas Jėzaus vardas“ (Luko 2:21). Šis epizodas pabrėžia, kad Jėzus buvo auklėjamas pagal žydų įstatymus, o Brit Milah buvo neatsiejama jo, kaip žydų berniuko, tapatybės dalis. Taip pat apaštalas Paulius, diskutuodamas apie apipjaustymo reikšmę krikščionims, pripažino jo svarbą žydų tradicijoje, nors teigė, kad dvasinė „širdies apipjaustymas“ yra svarbesnė krikščionims (Romiečiams 2:25–29).
Istoriniai šaltiniai, tokie kaip Flavijaus Jozefo raštai, patvirtina, kad apipjaustymas buvo griežtai laikomas žydų praktika, net ir romėnų valdymo metu, kai kai kurios helenistinės įtakos skatino atsisakyti šio ritualo. Nepaisant spaudimo, Brit Milah išliko stipriu žydų tapatybės simboliu.
Brit Milah šiais laikais
Šiuolaikiniame judaizme Brit Milah išlieka pagrindine tradicija, atliekama visose pagrindinėse žydų srovėse – ortodoksų, konservatyvių ir reformuotų bendruomenėse, nors detalės gali skirtis. Pagrindiniai ceremonijos elementai yra šie:
Ceremonijos eiga:
- Ritualą atlieka mohel, kuris dažnai turi medicininį išsilavinimą, kad užtikrintų saugumą ir higieną.
- Ceremonija prasideda sveikinimo žodžiais ir maldomis, pabrėžiančiomis Sandoros svarbą.
- Apipjaustymo metu skaitomi palaiminimai, tokie kaip „Palaimintas Tu, Viešpatie, mūsų Dieve, kuris pašventinai mus savo įsakymais ir įsakei mums atlikti apipjaustymą“.
- Po apipjaustymo vaikui suteikiamas hebrajiškas vardas, kuris oficialiai įtraukiamas į bendruomenę.
Simboliniai vaidmenys:
- Kvater ir kvaterin (krikštatėviai) atneša kūdikį į ceremoniją.
- Sandak (paprastai senelis ar kitas gerbiamas asmuo) laiko kūdikį per ritualą, laikomas garbingiausiu vaidmeniu.
- Kai kuriose bendruomenėse yra „Elijahu sostas“ – kėdė, simboliškai skirta pranašui Elijui, laikomam Sandoros sergėtoju.
Šventinis aspektas: Po ceremonijos dažnai vyksta seudat mitzvah – šventinis valgis, kuriame dalyvauja šeima ir svečiai, išreiškiantys džiaugsmą ir palaikymą.
Šiuolaikiniame pasaulyje Brit Milah kartais kelia diskusijų, ypač dėl medicininių ar etinių klausimų. Kai kuriose reformuotose bendruomenėse šeimos gali pasirinkti alternatyvius ritualus, tokius kaip simbolinė ceremonija (brit shalom) be apipjaustymo, tačiau tai išlieka reta praktika. Ortodoksų ir dauguma konservatyvių žydų laikosi tradicinio ritualo, pabrėždami jo dvasinę ir istorinę svarbą.
Brit Milah taip pat atliekamas suaugusiems, kurie atsiverčia į judaizmą arba nebuvo apipjaustyti vaikystėje, pavyzdžiui, dėl sovietmečio apribojimų Rytų Europoje. Tokiais atvejais ceremonija dažnai būna privatesnė, bet išlaiko tą pačią reikšmę.
Brit Milah krikščionybėje
Krikščionybėje Brit Milah nėra praktikuojama kaip privalomas ritualas, nes ankstyvoji Bažnyčia, vadovaujama apaštalo Pauliaus, nusprendė, kad apipjaustymas nėra būtinas ne žydų kilmės krikščionims (Apaštalų darbai 15:1–29). Tačiau Jėzaus apipjaustymas, minimas Luko evangelijoje, kartais švenčiamas sausio 1-ąją kaip „Viešpaties apipjaustymo šventė“ kai kuriose krikščionių tradicijose (pvz., katalikų ar ortodoksų). Krikščionys apipjaustymą dažnai supranta kaip Senosios Sandoros simbolį, kurį pakeitė krikštas kaip Naujosios Sandoros ženklas.
Brit Milah yra šventas judaizmo ritualas, simbolizuojantis Dievo Sandorą su Abraomu ir Izraelio tauta. Atliekamas aštuntąją naujagimio berniuko gyvenimo dieną, jis jungia fizinį aktą su dvasine reikšme, įtraukdamas vaiką į žydų bendruomenę ir tikėjimo istoriją. Jėzaus laikais Brit Milah buvo visuotinė praktika, patvirtinta Jėzaus paties apipjaustymu, o šiuolaikiniame pasaulyje ji išlieka gyva tradicija, jungianti žydus su jų šaknimis. Nepaisant šiuolaikinių diskusijų, Brit Milah lieka galingu Sandoros, tapatybės ir dvasinio įsipareigojimo simboliu, kviečiančiu švęsti gyvenimą ir Dievo buvimą.