Terminas bažnyčios nuosmukis vartojamas apibūdinti Katalikų Bažnyčios moralinės, politinės ar dvasinės krizės laikotarpius, kai institucija nukrypdavo nuo savo religinių idealų, pasiduodama korupcijai, galios žaidimams ar moraliniam dekadansui. Vienas ryškiausių tokio nuosmukio pavyzdžių yra X a. „Saeculum Obscurum“, arba tamsusis amžius, kai popiežystę valdė Romos aristokratų intrigos, o popiežiai, tokie kaip Jonas XII, buvo kaltinami paleistuvyste ir simonija. Tačiau terminas taikomas ir kitiems istoriniams epizodams, pavyzdžiui, XIV a. Avinjono popiežystei, kai popiežiai gyveno Prancūzijoje, priklausomi nuo karalių, ar XV–XVI a. Renesanso popiežystės skandalams, kurie paskatino Reformaciją. Kiekvienas nuosmukio laikotarpis atskleidžia Bažnyčios žmogiškąją pusę, bet kartu ir jos gebėjimą atsinaujinti per reformas, kaip antai Grigaliaus reformos XI a. ar Tridento susirinkimas XVI a.
X a. tamsusis amžius išsiskiria kaip ypač chaotiškas. Teofilaktų šeima, ypač moterys Teodora ir Marozija, manipuliavo popiežių rinkimais, paversdamos sostą politiniu įrankiu. Marozijos anūkas Jonas XII, valdęs 955–964 m., tapo nuosmukio simboliu: kronikos pasakoja, kaip jis pavertė Laterano rūmus „viešnamiu“, o jo pontifikatas baigėsi nušalinimu, kai imperatorius Otonas I įsikišo, paskirdamas reformatorių Leoną VIII. Šis epizodas, aprašytas ne tik Liber Pontificalis, bet ir Liutprando iš Kremonos raštuose, rodo, kaip giliai Bažnyčia buvo įklimpusi į aristokratų pinkles. Vis dėlto nuosmukis baigėsi, kai Šventosios Romos imperijos įtaka atvedė prie griežtesnės popiežių kontrolės, o XI a. reformos, inicijuotos popiežiaus Grigaliaus VII, sustiprino Bažnyčios autoritetą.
Kitas nuosmukio pavyzdys – Avinjono popiežystė (1309–1377 m.), kai popiežiai, veikiami Prancūzijos karalių, gyveno ne Romoje, o Avinjone. Šis „Babilonijos nelaisve“ pramintas laikotarpis sukėlė tikinčiųjų pasipiktinimą, nes Bažnyčia atrodė pavaldi pasaulietinei valdžiai. Padėtį dar labiau komplikavo Vakarų schizma (1378–1417 m.), kai vienu metu buvo keli popiežiai, konkuruojantys dėl sosto. Pavyzdžiui, popiežius Klemensas VII, remiamas Prancūzijos, kovojo prieš Romos popiežius, o tikintieji nežinojo, kam paklusti. Ši krizė baigėsi Konstancos susirinkimu (1414–1418 m.), kuris suvienijo Bažnyčią, paskirdamas Martyną V.
Renesanso laikų nuosmukis, ypač Aleksandro VI (Borgia) pontifikatas (1492–1503 m.), taip pat paliko ryškų pėdsaką. Jo rūmai buvo pilni intrigų, o sūnūs, kaip Čezarė Borgia, naudojosi Bažnyčios turtais politiniams tikslams. Šios istorijos, aprašytos amžininkų, pavyzdžiui, Nikolo Makiavelio, paskatino Martino Liuterio kritiką ir Reformaciją. Vis dėlto Bažnyčia atsakė Tridento susirinkimu (1545–1563 m.), kuris įvedė griežtas reformas, sustiprindamas dvasininkų drausmę ir katalikų tikėjimą.
Įdomu, kad bažnyčios nuosmukio sąvoka kartais atsispindi net tolimuose kontekstuose. Pavyzdžiui, Brazilijos kolonijinio laikotarpio kronikose, kurias rašė jėzuitai, užsimenama apie vietos vyskupų piktnaudžiavimą galia, primenantį Europos nuosmukio epizodus. Šie atvejai rodo, kad Bažnyčios krizės neapsiribojo Roma, bet buvo globalios. Kiekvieną nuosmukį lydėjo atsinaujinimas, dažnai inicijuotas išorės kritikos ar vidinių reformatorių, kaip šventoji Kotryna Sienietė, kuri XIV a. ragino popiežius grįžti į Romą.
Bažnyčios nuosmukis nėra tik praeities reliktas. Terminas kelia klausimų apie institucijos gebėjimą išlikti aktualia, balansuojant tarp dvasinių idealų ir žmogiškų silpnybių. Kiekvienas nuosmukio laikotarpis, nuo tamsiojo amžiaus iki Renesanso, baigdavosi reformomis, kurios ne tik atkurdavo Bažnyčios autoritetą, bet ir formuodavo jos ateitį. Šiandien istorikai, tyrinėjantys šiuos epizodus per skaitmeninius archyvus, mato ne tik krizę, bet ir Bažnyčios gebėjimą mokytis iš klaidų, prisitaikyti ir išlikti.