Naujos bažnyčios palaiminimas yra krikščioniška apeiga, kuri atliekama, kai pašventinama nauja bažnyčia. Šiuo palaiminimu prašoma, kad Dievas šią vietą pašvęstų ir joje visada būtų skelbiama Jo žinia, švenčiami sakramentai ir meldžiamasi. Tai taip pat būdas pašvęsti šventovę, kad ji būtų dvasinė vieta, kur žmonės gali susirinkti šlovinti Dievą ir augti tikėjime. Apeigose dažnai dalyvauja vyskupas arba kunigas, kuris aukoja šv. Mišias ir atlieka palaiminimo maldą.
„Viešpatie, mes dėkojame Tau už šią naują šventovę, kurią pašvenčiame Tavo garbei. Prašome Tavo palaimos šiai vietai, kad ji būtų amžina šviesos ir ramybės vieta. Tegul Tavo šventoji Dvasia pripildo šiuos namus, o kiekvienas, kuris čia užeis, patirs Tavo meilę ir malonę. Laimink šią šventovę, kad ji taptų vieta, kurioje švenčiami sakramentai, skelbiama Tavo Žodis, ir visada būname kartu Tavo akivaizdoje. Tegul šioje bažnyčioje visada klesti tikėjimas, meilė ir bendruomenės vienybė. Per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, kuris yra mūsų pagrindas ir ramstis. Amen.“
Naujos bažnyčios palaiminimas turi dvasinę ir simbolinę reikšmę, nes maldoje prašoma, kad šventovė būtų pašvęsta Dievui ir taptų tikėjimo, maldos ir bendruomenės centru. Tai vieta, kur tikintieji susirenka šlovinti Dievą, švęsti sakramentus ir augti dvasiniame gyvenime. Per šį palaiminimą prašoma, kad bažnyčia taptų vieta, kur kiekvienas galėtų atrasti Dievo ramybę, atleidimą ir vedimą.
Be to, palaiminimo metu kartais naudojami ir vanduo, ir smilkalai. Vanduo primena krikšto sakramentą, o smilkalai simbolizuoja maldas, kylančias pas Dievą, lyg dūmai. Kai kurios mažesnės bendruomenės šventindamos savo namus, kuriuose susirenka melstis, pabrėžia, kad svarbiausia ne pati pastato forma, bet žmonių širdys, kurios ten susitinka su Kristumi. Tai primena, kad kiekvienas tikintysis yra gyva Dievo šventovė. Šis palaiminimas yra tarsi viešas pažadas, kad Dievas bus visada su tais, kurie čia susirinks.