„1864 m. sausio 13 d. tėvas Louisas Cestacas, Marijos tarnaičių kongregacijos įkūrėjas, regėjo viziją, kaip piktosios dvasios buvo išleistos į pasaulį ir pradėjo visuotinį puolimą prieš Bažnyčią. Po to jam apsireiškė Mergelė Marija, išmokė šios maldos ir nurodė ją platinti. Regėjimo tikrumą patvirtino Bayonne vyskupas, šv. popiežius Pijus X 1908 07 08 šiai maldai priskyrė dalinius atlaidus.
Kilnioji dangaus Karaliene, aukščiausioji angelų Valdove! Tu nuo pat pradžių gavai iš Dievo galią ir užduotį sutraiškyti šėtonui galvą (Pr 3, 15). Nuolankiai meldžiame Tave: išsiųsk dangaus legionus! Tavo vadovaujami, jie turi pradėti mūšį su piktosiomis dvasiomis, turi visur prieš jas kovoti, palaužti jų puikybę ir nutremti jas į bedugnę. Kas kaip Dievas?
Geroji, meilingoji Motina, mes norime visuomet Tave mylėti ir turėti viltį Tavyje. Dievo Motina, pasiųsk šventuosius angelus! Tegul jie saugo mane ir toli nuveja piktąjį priešą. Šventieji angelai ir arkangelai, saugokite ir ginkite mus! Amen.”
Teologiškai svarbu suprasti, kad ši malda nėra baimės išraiška, o pasitikėjimo ženklas. Mes neprašome Marijos kovoti vienos, mes prašome jos vadovauti dangaus pulkams. Tai primena senovės karvedžius, kurie sujungdavo savo pajėgas su stipriausiu sąjungininku. Ši malda taip pat pabrėžia, kad kiekvienas krikščionis turi savo angelą sargą, kuris yra tarsi asmeninis palydovas šiame dvasiniame mūšyje. Nors pasaulyje vyksta nematomi konfliktai, mes turime galingą užtarėją, kurios paprastas žodis gali išsklaidyti tamsą. Tai priminimas, kad gėris visada turi pranašumą prieš blogį, nes Dievo galia yra beribė.