Agamos – tai džainų šventraščiai, kuriuose surašyti Mahaviro ir ankstesniųjų tirthankarų mokymai. Džainizmas – senovės Indijos religija, kilusi maždaug VI a. prieš mūsų erą, skelbianti visišką nekenkimą visai gyvybei, dvasinę savitvardą ir išsilaisvinimą be kūrėjo dievo pagalbos. Jos sekėjai tiki, kad kiekviena būtybė – žmogus, gyvūnas ar net augalas – turi sielą, ir tik apsivalydama nuo karmos ši siela gali pasiekti tobulą būseną, vadinamą mokša.
Žodis Agama kilęs iš sanskrito šaknies ā-gam, reiškiančios „tai, kas atėjo“ arba „tai, kas perduota“. Šventraščiai laikomi ne žmogaus sukurtais, o kaip dvasinio pažinimo vaisius – mokymai, perduoti iš apšviestųjų mokytojų (tirthankarų) mokiniams ir vėliau užrašyti, kad neišnyktų. Džainai tiki, kad Agamose glūdi amžinos tiesos apie sielos prigimtį, moralės dėsnius ir dvasinį tobulėjimą – jos sudaro džainizmo pagrindą taip, kaip Biblija krikščionybei ar Tripitaka budizmui.
Pasak tradicijos, Mahavira (599–527 m. pr. Kr.) pats nieko neužrašė. Jo mokymas buvo perduodamas žodžiu per artimiausius mokinius, vadinamus ganadhara. Šie mokiniai suformavo dvylika pagrindinių žinių sferų, kuriose tilpo visas Mahaviro mokymas. Po kelių šimtmečių, kai dalis tekstų pradėjo nykti, džainų vienuoliai juos užrašė prakritų kalba, kad išsaugotų būsimosioms kartoms. Taip gimė Agamų kanonas – dvasinių tekstų rinkinys, kuris tapo džainizmo šerdimi.
Agamos nėra viena knyga – tai didžiulis rinkinys, panašus į krikščionių Bibliją ar budistų Tripitaką. Jas galima suskirstyti į penkias pagrindines grupes: Angas (pagrindinės sutros), Upangas (antrinės sutros), Cheda-sutros (vienuolių drausmės taisyklės), Mūla-sutros (pagrindiniai mokymo tekstai) ir Prakirnaka-sutros (įvairūs smulkesni traktatai). Kiekviena šių dalių turi aiškų tikslą: vienos aiškina dvasinius dėsnius, kitos nurodo elgesio taisykles ar pasakoja moralines istorijas.
Pirmoji ir svarbiausia grupė – Dvylika Angų, kurios sudaro Agamų branduolį. Jose užrašyti Mahaviro pokalbiai, moralinės pamokos ir filosofiniai paaiškinimai. Pavyzdžiui, Ācāranga Sūtra kalba apie asketizmą, tylą ir nekenkimą gyvybei; Sūtrakṛtāṅga Sūtra aiškina tiesos ir pažinimo kelią; Bhagavatī Sūtra pateikia tūkstančius klausimų ir atsakymų tarp Mahaviro ir jo mokinių, aptariant sielos, karmos ir visatos prigimtį.
Antrinė grupė – Upangos, kurios papildo pagrindinius mokymus pasakojimais, alegorijomis ir simboliais. Jose aprašomos sielos kelionės po mirtį, pasaulio struktūra, pragarų ir dangaus sferos, bei dorybių pavyzdžiai. Tokiu būdu Agamos apima ne tik moralės, bet ir kosmologijos, logikos bei psichologijos sritis.
Kiti tekstų sluoksniai, kaip Cheda-sutros ir Mūla-sutros, nurodo vienuolių gyvenimo taisykles – kaip maitintis, kaip elgtis su gyvūnais, kaip valdyti troškimus ir net kokiu metu galima kalbėti ar tylėti. Džainų vienuolių disciplina remiasi šių sutrų nuostatomis, todėl Agamos nėra tik teoriniai traktatai, o praktiniai dvasinio gyvenimo vadovai.
Svarbu tai, kad džainų religijoje egzistuoja dvi pagrindinės šakos – švetambarai („baltieji“) ir digambarai („nuogieji“). Abi pripažįsta Mahaviro mokymą, bet skirtingai vertina Agamų autentiškumą. Švetambarai tiki, kad dauguma Agamų išliko ir perduotos teisingai, o digambarai tvirtina, kad pirminiai tekstai buvo prarasti netrukus po Mahaviro mirties, todėl jie remiasi vėlesniais komentarais. Dėl šių skirtumų Agamų sąrašas skiriasi – švetambarų kanone jų yra 45, digambarų tradicijoje – kitokie rinktiniai raštai, paremti prarastų tekstų interpretacijomis.
Agamos parašytos prakritų kalba – tai liaudiška Indijos kalba, artima sanskritui, bet paprastesnė ir suprantamesnė. Džainų mokytojai sąmoningai pasirinko šią kalbą, kad mokymas būtų prieinamas visiems, o ne tik išsilavinusiems brahmanams. Tai atitiko Mahaviro siekį išlaisvinti dvasinį pažinimą iš ritualų ir privilegijų, padaryti jį prieinamą kiekvienam žmogui.
Agamose gausu ritmiškų pakartojimų, sąrašų ir posakių, kad jas būtų lengva išmokti mintinai. Daugelį amžių šie tekstai buvo perduodami žodžiu – vienuoliai kasdien juos recituodavo, kad nepranyktų nei vienas žodis. Dėl to jų kalba tapo ne tik mokymo, bet ir muzikos forma – iki šiol džainų šventyklose Agamos giedamos tarsi maldos.
Pagrindinė Agamų mintis – visos gyvos būtybės turi sielą, todėl žmogus turi elgtis su jomis pagarbiai ir švelniai. Kiekvienas veiksmas palieka pėdsaką sieloje – karmą, kuri slegia ir trukdo pasiekti išsilaisvinimą. Išsivaduoti galima tik per savitvardą, tiesą, atjautą ir visišką nekenkimą. Agamos moko ne teologinių dogmų, o sąmoningo gyvenimo – jos kviečia žmogų tapti atsakingu už savo mintis, žodžius ir veiksmus.
Kai kuriose sutrose randame mintis, kurios išliko populiarios iki šių dienų:
„Visos gyvos būtybės trokšta gyventi – todėl nežalok.“ (Ācāranga Sūtra)
„Tiesa yra kelias, kuris niekam nekenkia.“ (Sūtrakṛtāṅga)
„Karma seka sielą kaip šešėlis, nuo kurio negalima pabėgti.“ (Vipāka Sūtra)
Agamos džainizme atlieka tą pačią funkciją, kokią Biblija atlieka krikščionybėje ar Kuranas islame – jos yra dvasinio autoriteto šaltinis, moralinis ir filosofinis pagrindas. Jos jungia religiją, etiką ir pasaulėžiūrą į vientisą sistemą, kurioje nėra nei bausmių, nei atpirkimo per malonę – yra tik pažinimo kelias ir asmeninė atsakomybė.
Džainų Agamos iki šiol skaitomos, mokomos mintinai ir taikomos kasdienėje praktikoje. Jos ne tik išsaugo senąją Indijos asketinę išmintį, bet ir perduoda universalią žinią: tikrasis šventumas yra švelnumas, o tikroji išmintis – suvokimas, kad kiekviena gyvybė yra šventa.