Džainų sutros – tai seniausi ir svarbiausi džainizmo kanoniniai tekstai, kuriuose užrašytas Mahaviro, dvidešimt ketvirtojo tirthankaros, mokymas. Jų bendras pavadinimas sanskrito kalba – Jaina Agama arba Jain Sutras. Šie kūriniai laikomi dvasiniu pamatu visai džainų religinei ir etinei sistemai, kuri formavo Indijos dvasinę kultūrą jau daugiau nei du su puse tūkstančio metų. Džainų sutros buvo perduodamos žodžiu maždaug keturis šimtmečius po Mahaviro mirties, kol galiausiai buvo užrašytos prakritų kalba (tiksliau, ardhamagadhi dialektu), daugiausia dabartinės Gudžarato ir Radžastano teritorijose.
Tradiciškai sakoma, kad Mahavira (599–527 m. pr. Kr.) pats neužrašė savo mokymo, tačiau jį perdavė mokiniams, vadintiems ganadhara. Šie mokiniai perdavė žinias kitoms kartoms, kol buvo sudarytas visos tradicijos tekstynas. Džainų sutros yra dviejų pagrindinių džainizmo šakų – švetambarų (tie, kurie dėvi baltus drabužius) ir digambarų (nuogųjų, arba „apsisiautusių dangumi“) – teologinių ginčų ašis, nes jos skiriasi kai kurių tekstų pripažinimu. Švetambarai pripažįsta 45 pagrindinius Agamos tekstus, o digambarai tvirtina, kad originalūs raštai buvo prarasti ir tik iš dalies atkurti vėlesniuose veikaluose. Džainizmas – tai senovės Indijos religija, mokanti, kad kiekviena gyva būtybė turi sielą ir kad tik per visišką nekenkimą, savitvardą ir dvasinį apsivalymą galima pasiekti išsilaisvinimą iš gimimų ir mirčių rato.
Pats žodis „sutra“ reiškia „giją“ arba „mokymo grandį“. Kaip ir budistinėse ar hinduistinėse tradicijose, tai trumpi aforizmai ar mokymo vienetai, kuriuos galima lengvai įsiminti. Jainų sutros suskirstytos į kelias kategorijas pagal turinį ir tikslą. Pirmoji grupė vadinama Angas („nariai“ arba „dalys“). Ši grupė sudaro džainų kanono pagrindą ir susideda iš dvylikos knygų, nors dvyliktoji – Drstivada – laikoma prarasta. Antroji grupė, vadinama Upangas („antrinės dalys“), papildo pagrindines sutras išsamiais paaiškinimais, alegorijomis ir istorijomis. Be šių dviejų grupių egzistuoja ir Cheda-sutros (dvasinės drausmės ir vienuolių taisyklių knygos), Mula-sutros (pagrindiniai vienuolio mokymo vadovai) ir Prakirnaka-sutros (įvairūs smulkesni tekstai).
Vienas garsiausių tekstų yra Ācāranga Sūtra (liet. „Elgesio sutra“), kuri moko asketiškos savitvardos, pasninko, kelionių pėsčiomis, ahimsos – absoliučios nekenkimo gyvybei dorybės. Šis kūrinys aprašo Mahaviro gyvenimo būdą, jo klajones, tylą ir kantrybę. Kitas svarbus kūrinys – Sūtrakṛtāṅga (liet. „Sutrų kūrėjo knyga“), kuri aptaria dvasinės tiesos ieškojimą, klaidingų doktrinų atmetimą ir tikrojo pažinimo sampratą. Uttarādhyayana Sūtra (liet. „Vėlesniojo mokymo sutra“) laikoma vienu populiariausių tekstų – joje pasakojamos moralinės istorijos, dialogai tarp mokytojo ir mokinio, atspindintys kelio į išsivadavimą (mokša) etapus.
Prie kitų reikšmingų veikalų priskiriami Dasavaikālika Sūtra („Dešimties skyrių sutra“), Niryukti (komentarų ir paaiškinimų tekstai), Bhagavati Sūtra („Viešpaties sutra“) – išsamiausias džainų tekstas, kuriame Mahavira atsako į įvairius mokinių klausimus, apibrėždamas pasaulio sandarą, sielos prigimtį ir karmą. Bendra visų šių kūrinių tema – sielos išlaisvinimas iš materijos pančių, gryninimasis per asketizmą ir nekenkimą jokiai būtybei.
Kanoninių sutrų kalba – prakritas, kuriuo kalbėta to meto šiaurės Indijoje. Vėlesni vertimai buvo atliekami į sanskritą, o dar vėliau – į hindi ir anglų kalbas. Stiliaus požiūriu džainų sutros jungia griežtą logiką su poetinėmis metaforomis. Jose pasitaiko ilgos sąrašinės struktūros, nuosekliai dėstomos priežasties ir pasekmės grandys, kas leidžia suprasti, kad šie tekstai buvo skirti ne tik skaityti, bet ir recituoti, mokytis mintinai.
Pagal tradiciją, pirmasis visų sutrų surašymas įvyko maždaug IV amžiuje prieš mūsų erą Mathuroje, o galutinė redakcija – apie V mūsų eros amžių Valabhi mieste (dabartinis Gudžaratas). Ten susirinkęs džainų vienuolių susirinkimas vadovaujamas Ācārya Devardhi Kṣamāśrama patvirtino galutinę Agamų versiją.
Džainų sutros iki šiol naudojamos šventyklose, vienuolynuose ir namų kasdienėje maldoje. Jos recituojamos originalo kalba, nes manoma, kad žodžių garsai turi ypatingą dvasinę galią. Tekstai tarnauja ne tik kaip moralinis vadovas, bet ir kaip ritualinis elementas – per meditacijas, pasninko dienas, inicijacijas. Vienuoliai mokosi sutrų mintinai kaip kelio į dvasinę drausmę pradžios sąlygą.
Jainų sutros yra daugiau nei religijos taisyklių rinkinys – tai dvasinės ekologijos ir gyvybės vienovės filosofija. Nors džainizmas mažai žinomas už Indijos ribų, jo mokymas apie ahimsą turėjo didelį poveikį Indijos istorijai. Mahatma Gandhis, studijavęs džainų tekstus, laikė ahimsą vienu svarbiausių savo gyvenimo principų.
Šių raštų pasaulėžiūra iš esmės remiasi mintimi, kad viskas, kas gyva, turi sielą (jiva). Net akmuo ar augalas nėra laikomas negyvu, o tik turinčiu kitokį sąmonės laipsnį. Todėl bet koks kenkimas kitam yra kenkimas pačiam sau. Džainų sutrose nuolat kartojama, kad žmogaus išsilaisvinimas priklauso nuo to, kiek jis geba išvalyti savo karmą veikdamas visiškoje taikoje su pasauliu.
Džainų sutros susideda iš..
Ācāranga Sūtra – Elgesio sutra
Tai pirmoji džainų kanono knyga, aprašanti Mahaviro gyvenimo būdą, vienuolių elgesio normas ir ahimsos (nekenkimo) principą. Ji moko, kaip asketas turi elgtis su gyvomis būtybėmis, kaip išlaikyti ramybę, tylą ir dvasinę pusiausvyrą.
„Tas, kuris siekia išsilaisvinimo, turi vengti net menkiausios gyvų būtybių kančios – nes kiekvienas trokšta gyventi ir bijo mirties.“ (Ācāranga Sūtra I,2)
Sūtrakṛtāṅga – Sutrų kūrėjo knyga
Antrasis kanoninis tekstas, nagrinėjantis dvasinę tiesą ir klaidingų doktrinų atmetimą. Jame aptariama, kaip troškimai ir prisirišimai suteršia sielą, o tikra išmintis kyla iš savęs pažinimo.
„Kvailys sako: ‘Aš esu kūnas.’ Išminčius sako: ‘Aš esu siela – amžina ir nepriklausoma.’“ (Sūtrakṛtāṅga II,5)
Sthānāṅga Sūtra – Skaičių sutra
Tai sutra, kurioje mokymai ir dvasinės tiesos išdėstytos skaitiniais rėmais – „vienas dalykas yra toks“, „du dalykai yra tokie“ ir t. t. Ji buvo skirta mokymuisi mintinai ir loginės sistemos ugdymui.
„Vienas – tai kelias į išsilaisvinimą, kuris veda per savitvardą, pažinimą ir tikėjimą.“ (Sthānāṅga Sūtra 1,1)
Samavāyāṅga Sūtra – Santykių sutra
Šis kūrinys papildo ankstesnįjį, pateikdamas filosofines sąvokas per skaitinius ryšius. Jame aiškinami dvasiniai laipsniai, kosmoso tvarka ir sielų būsenos.
„Septyni yra dorybės laiptai, kuriais kylama link išsilaisvinimo.“ (Samavāyāṅga Sūtra 4,3)
Vyākhyāprajñapti arba Bhagavatī Sūtra – Viešpaties sutra
Didžiausias džainų kanoninis kūrinys, sudarytas iš tūkstančių klausimų ir atsakymų tarp Mahaviro ir jo mokinių. Jame aiškinama visata, laikas, karma ir sielos kelionė.
„Kaip žemė laiko visus, taip ir tiesa palaiko pasaulį.“ (Bhagavatī Sūtra 1,6)
Nāyādhammakahāo – Dorybės istorijos
Ši sutra sudaryta iš moralinių pasakojimų, padavimų ir palyginimų, kurie skirti ugdyti dvasinį jautrumą ir atjautą.
„Kaip lietus maitina žemę, taip gailestingumas maitina sielą.“ (Nāyādhammakahāo 3,2)
Uttarādhyayana Sūtra – Vėlesniojo mokymo sutra
Vienas populiariausių ir dažniausiai cituojamų džainų raštų. Jame perteikiami Mahaviro mokymai apie dorybę, savitvardą, kuklumą ir mirties sampratą.
„Gyvenk taip, tarsi mirtis stovėtų už tavo peties – tada nė viena diena nebus tuščia.“ (Uttarādhyayana Sūtra 9,45)
Āvaśyaka Sūtra – Privalomų apeigų sutra
Tai praktinis tekstas, kuriame aprašytos kasdienės vienuolių ir pasauliečių dvasinės pareigos: atgaila, atleidimas, meditacija, nuolankumas ir maldos.
„Kas atleidžia, tas suranda ramybę; kas nešioja pyktį, tas neša naštą.“ (Āvaśyaka Sūtra II,4)
Dasavaikālika Sūtra – Dešimties skyrių sutra
Trumpas, bet svarbus kūrinys, skirtas jauniesiems vienuoliams. Jame pateikiamos pagrindinės dorybių gairės – savikontrolė, nuolankumas, santūrumas ir pagarba visai gyvybei.
„Gerumas – didžiausias turtas; išmintis – didžiausia galia.“ (Dasavaikālika Sūtra 5,7)
Piṇḍaniryukti ir Oghaniryukti – Komentarinės sutros
Tai vėlesni komentarai, paaiškinantys vienuolių kasdienio elgesio detales, meditacijų formas ir ritualus. Juose derinamas asketinis mokymas su praktiniais patarimais.
„Mąstymas apie dorybę yra pati dorybė.“ (Piṇḍaniryukti 1,2)
Šie tekstai kartu sudaro džainų kanoninių raštų branduolį – Agamas, kurie perduodami iki šiol ir laikomi dvasinio pažinimo pagrindu.
Papildomi paaiškinimai
Džainų sutros – tai džainizmo šventraščiai, kuriuose surašytas Mahaviro (paskutiniojo iš 24 tirthankarų – dvasinių mokytojų) mokymas. Jas galima vadinti džainų „šventu raštu“, kaip Biblija yra krikščionims ar Tripitaka budistams. Žodis „sutra“ reiškia „giją“ – trumpus, tiksliai suformuluotus posakius, iš kurių sudaryta visa mokymo sistema.
Visas šventraščių rinkinys vadinamas Agamais (arba Jaina Āgama), kas sanskrito kalba reiškia „tai, kas perduota“. Agamos – tai džainizmo kanonas, panašus į Bibliją krikščioniškame pasaulyje. Tik jei Biblija yra vienas vientisas rinkinys su Senąja ir Naująja sandora, tai džainų Agamos susideda iš daugybės atskirų sutrų (trumpų traktatų), sudėliotų į temines grupes.
Trumpai tariant:
- Jain Sutras – tai atskiri šventi tekstai, sutros.
- Agamos – visas kanoninis rinkinys, sudarytas iš šių sutrų.
- Angas – pagrindinės Agamų dalys, kaip Biblijos „knygos“.
- Upangas – papildomos, aiškinančios knygos.
- Cheda-sutros, Mula-sutros ir Prakirnaka-sutros – disciplinos, dvasinio mokymo ir įvairių temų sutros.
Struktūra primena Biblijos sandarą, tik vietoj pasakojimų apie pranašus ar apaštalus čia daugiausia yra moraliniai, filosofiniai ir asketiniai nurodymai. Biblijoje randame Dievo žodį, perduotą per pranašus, o džainų sutrose nėra kūrėjo Dievo – jose kalbama apie amžiną visatos tvarką ir kiekvienos sielos galimybę pati pasiekti išsilaisvinimą.
Jei lygintume:
- Biblijoje centrinė figūra – Dievas, kuris kuria ir valdo pasaulį; džainų sutrose pasaulis be pradžios ir be pabaigos, kiekviena būtybė turi savo sielą (jiva).
- Biblijoje svarbiausia malonė ir tikėjimas, džainizme – asmeninė atsakomybė, savikontrolė ir nekenkimas.
- Biblijos pasakojimai išreikšti istorijomis, pranašystėmis ir laiškais, o džainų sutros – trumpais posakiais, klausimų-atsakymų forma, mokytojo ir mokinio dialogais.
Agamos turėjo būti išmokstamos mintinai, todėl jose gausu ritmiškų pakartojimų, skaičiuotinių sąrašų („penki būdai“, „trys tiesos“), kad mokiniai galėtų jas įsiminti.