Karališkoji funkcija (munus regale) – tai viena iš trijų pagrindinių Kristaus misijos pusių: pranašiškoji (mokymo), kunigiškoji (aukojimo) ir karališkoji (valdymo). Kiekvienas krikščionis per Krikštą ir Sutvirtinimą tampa šių trijų „funkcijų“ dalininku, ne tik simboliškai, bet ir iš tikrųjų – kviečiamas įgyvendinti jas savo gyvenime. Karališkoji funkcija nereiškia viešpatavimo jėga ar autoritetu – ji reiškia tarnystę, savitvardą, atsakomybę.
Kristaus karališkumas labai skiriasi nuo pasaulietinio. Jis pasireiškė ne dominavimu, o tuo, kad „Jis nugalėjo mirtį savo mirtimi“, kad „atėjo tarnauti, o ne kad Jam tarnautų“ (plg. Mt 20,28). Kristaus karališkumas yra kryžiaus karališkumas – dovanojimas savęs dėl kitų. Todėl ir mūsų, krikščionių, dalyvavimas Jo karališkoje funkcijoje vyksta ne per valdžią, o per kasdienio gyvenimo perkeitimą pagal Evangeliją.
Tai reiškia: mokėti valdyti save, savo aistras, pasirinkimus, laiką. Mokėti tarnauti kitiems, ne siekiant naudos, bet dėl meilės. Mėginti kurti teisingesnius santykius šeimoje, bendruomenėje, visuomenėje. Karališka funkcija neša atsakomybę už tai, kad pasaulis būtų labiau Dievui paklūstantis, perkeistas iš vidaus.
Šv. Paulius rašo: „Jei mes ištvermingi, su Juo ir karaliausime“ (2 Tim 2,12). Karaliavimas čia reiškia dalyvavimą Kristaus pergalėje. Bažnyčios Tėvai kalbėjo, kad „tikras karalius – tas, kuris valdo savo aistras“. Karališkoji funkcija prasideda nuo vidinės pergalės, o tada plečiasi į pasaulį, per meilę, tiesą ir gailestingumą.
Kai Bažnyčia mini Kristaus karaliaus šventę, ji neprimena apie triumfuojančią jėgą, bet apie karalių su erškėčių vainiku, kuris mylėjo ligi galo. Ir kiekvienas tikintysis kviečiamas tai atspindėti: būti karaliumi ten, kur esi, mylėdamas, valdydamas save ir tarnaudamas kitiems. Tai yra karališkoji moralė – ne savanaudiška, o Dievui paklusni ir artimui naudinga.