Kalėdinė malda

Dangiškasis Tėve,

Šventojų Kalėdų proga mes susirenkame su džiaugsmu ir dėkingumu širdyse, švęsdami Jėzaus Kristaus gimimą. Dėkojame Tau už didžiausią dovaną, kurią Tu suteikei pasauliui – mūsų Viešpatį ir Išganytoją, kuris atėjo į šį pasaulį, kad atneštų mums meilę ir išgelbėjimą.

Šventoji naktis, kai gimė Kristus, buvo nušviesta džiaugsmu ir taika, ir mes prašome, kad ši šviesa ir ramybė užpildytų mūsų širdis ir mūsų namus. Padėk mums būti atviroms ir dosnioms šios šventės metu, dalijantis meilę ir gerumu su kitais.

Apgauk mus savo meilės šviesa, kad galėtume tapti Jėzaus Kristaus šviesos nešėjais pasaulyje. Padėk mums sekti Jo pavyzdžiu, gyventi mylinčiai ir taikiai, ir būti geresniais vieni kitiems.

Šventasis Jėzau, šiomis Kalėdomis mes džiaugiamės Tavo atėjimu ir prašome, kad Tu mus apdovanotum savo taika ir džiaugsmu. Teigu Tavo meilė ir gailestingumas visada būtų su mumis ir mūsų šeimomis, o mūsų širdys būtų nuolat atviros Tavo veiksmams ir dovanoms.

Dėkojame Tau už viską, ką Tu mums suteikei, ir švenčiame Tavo gimimą su dideliu džiaugsmu ir pagarba.

Amen.


Kalėdų malda išreiškia dėkingumą Dievui už Jėzaus Kristaus gimimą ir švenčia šį didį įvykį. Malda prašo Dievo šviesos ir ramybės, kad jos suteiktų džiaugsmą ir taiką į mūsų širdis ir namus. Ji kviečia būti atviromis ir dosniomis šventės metu, dalijantis meilę ir gerumu su kitais. Malda taip pat prašo, kad Kristaus meilė ir gailestingumas lydėtų mūsų gyvenimus ir šeimas, padedant gyventi pagal Jėzaus pavyzdį ir skleisti Jo šviesą pasaulyje. Galiausiai, ji dėkoja už visas dovanotas malones ir švenčia Kristaus gimimą su dideliu džiaugsmu.

Skaitykite daugiau..
Kalėdų šventės teologinė gelmė slypi ne tik Betliejaus prakartėlės vizualizacijoje, bet ir gilesnėse inkarnacijos įžvalgose. Viena mažai aptariamų temų yra Kristaus gimimo kaip naujosios pradžios, naujo Kūrėjo akto, supratimas. Kai kurie ankstyvieji Bažnyčios tėvai, pavyzdžiui, Šv. Ireniejus, teigė, kad Jėzus, tapdamas žmogumi, iš esmės „ištaisė“ Adomo nepaklusnumą, perimdamas žmogiškąją prigimtį ir ją išaukštindamas. Tai vadinama „perėmimu ir išaukštinimu“ – Dievas perėmė tai, kas buvo pažeista, ir pakėlė tai į dievišką lygmenį.

Be to, Kalėdos pabrėžia Dievo „kenozę“ – savęs ištuštinimą, kaip aprašyta apaštalo Pauliaus Filiečiams laiške. Dievas, būdamas begalinis, pasirinko tapti ribotu, pažeidžiamu kūdikiu. Ši radikali savęs apribojimo forma teologiškai rodo neįtikėtiną Dievo meilės intensyvumą, kuri nėra tik aukščiausia galia, bet absoliuti atsidavimas kitam. Ši mistinė įžvalga skatina mus ne tik džiaugtis gimimu, bet ir apmąstyti Dievo pasirinktą silpnumo kelią kaip galingiausią meilės išraišką.