Nestorionai buvo krikščionių sektos šalininkai, pavadinti Nestoriumi, IV amžiaus teologu ir Konstantinopolio patriarchu. Nestorijus buvo žinomas dėl savo mokymų apie Jėzaus Kristaus prigimtį, ypač dėl to, kad teigė, jog Jėzus turėjo dvi atskiras prigimtis — dieviškąją ir žmogiškąją. Jis neigė, kad Marija gali būti vadinama „Dievo motina“ (Theotokos), laikydamas ją tik „Kristaus motina“ (Christotokos), nes, jo nuomone, ji pagimdė tik žmogaus prigimtį.
Nestorionizmas tapo oficialiai pasmerktas 431 m. Efezo susirinkime, kuris patvirtino, kad Jėzus yra vienas asmuo su dviem prigimtim, ir pripažino Mariją kaip Dievo motiną. Nestorionai, pasmerkę ortodoksines doktrinas, tapo svarbia krikščionių mažuma, ypač Persijoje, ir sukūrė savo bendruomenes.
Nors Nestorionas ir jo pasekėjai buvo laikomi erezijoje, jų mokymai turėjo didelę įtaką kitoms krikščionių bendruomenėms ir prisidėjo prie teologinių diskusijų apie Kristaus prigimtį. Nestorianų bažnyčios tradicija išliko iki šių dienų, o jų šalininkai dabar žinomi kaip Sirų ortodoksai ar Nestorianų bažnyčia.
Įdomu tai, kad šie krikščionys buvo puikūs mokslininkai ir vertėjai. Jie neapsiribojo vien savo teologija. Nestorionai aktyviai vertė graikų filosofijos ir medicinos darbus į sirų ir persų kalbas. Dėl šios veiklos jie tapo tiltu, per kurį daug senovės žinių vėliau pasiekė islamiškąjį pasaulį. Jie nešė krikščionišką žinią toliau į Rytus, pasiekdami Indiją ir net Kiniją. Kinijoje, Tangų dinastijos laikais, jie paliko akmeninę stelę, liudijančią apie jų misijas. Tai rodo, kad jų kelionė buvo platesnė nei tik teologinis ginčas su Vakarų bažnyčia. Jų palikimas yra ne tik doktrina, bet ir kultūrinis paveldas.