1. Krikščionybės plitimas Vakarų Romos imperijos žlugimo laikotarpiu: Po Romos imperijos žlugimo barbarų gentys pradėjo valdyti buvusią imperijos teritoriją, o krikščionybės misija buvo viena pagrindinių jėgų, kuri prisidėjo prie šių tautų integracijos ir jų civilizacijos kūrimo. Dvasininkai, misijonieriai ir vienuoliai aktyviai skleidė krikščionybę, dirbdami su barbarų tautomis, aiškindami joms tikėjimą ir padėdami formuoti naujas socialines struktūras. Krikščionybės plitimas po Vakarų Romos imperijos žlugimo vyko V a. po Kristaus, kai 476 m. oficialiai žlugo Vakarų Romos imperija. Šiuo laikotarpiu barbarų gentys, tokios kaip gotai, vandalai, frankai ir kitos, pradėjo užimti buvusias Romos teritorijas. Šis procesas vyko per kelis šimtmečius, tačiau aktyviausia krikščionybės sklaida tarp barbarų tautų vyko V–VIII a. Misijonieriai ir vienuoliai, kaip šv. Benediktas ar šv. Patrikas, prisidėjo prie krikščionybės sklaidos ir naujų socialinių struktūrų kūrimo Vakarų Europoje.
2. Tamsieji amžiai ir krikščionybės sklaida: Vakarų Romos imperijai žlugus, susidarė vadinamieji „tamsieji amžiai“, per kuriuos krikščionybė tapo viena svarbiausių stabilumo ir vienybės jėgų Europoje. Krikščionys vienuoliai ir misijonieriai šiuo laikotarpiu rizikavo savo gyvybėmis skleisdami krikščionybę tarp pagoniškų genčių, o tai buvo svarbus žingsnis Europai pereinant nuo pagoniškos prie krikščioniškos civilizacijos.
3. Vienuolijos vaidmuo: Vienuolynai tapo ne tik dvasinio gyvenimo, bet ir kultūrinio paveldo centrais. Vienuoliai išsaugojo senovės rankraščius, mokė žmones skaityti ir rašyti, prisidėjo prie mokslo plėtros, o kai kuriais atvejais netgi tapo svarbiais vietinės valdžios atstovais.
4. Barbarų krikštijimas: Daugelis barbarų karalysčių, ypač frankai, anksti priėmė krikščionybę, o krikštas tapo būdu legitimuoti naujas karalystes. Tai padėjo užmegzti glaudesnius ryšius su Romos katalikų bažnyčia ir kitomis krikščioniškomis tautomis.
5. Popiežiaus vaidmuo: Popiežius įgijo didžiulę įtaką, tapdamas ne tik dvasiniu lyderiu, bet ir pasaulietinės valdžios figūra, ypač Vakarų Europoje. Krikščionybės plitimas stiprino Bažnyčios pozicijas ir padėjo užmegzti naujas politines ir kultūrines sąjungas.
Krikščionybė tapo svarbia jungiamąja jėga tarp skirtingų tautų ir kultūrų, o Bažnyčia atliko pagrindinį vaidmenį formuojant ankstyvosios Europos socialinį ir kultūrinį peizažą.
Taip pat verta paminėti, kaip krikščionybė pasiekė Skandinavijos šalis. Tai buvo ilgas ir kartais labai smurtinis procesas. Pavyzdžiui, vikingų žemėse tikėjimas plito per prekybos kelius ir per santuokas su krikščionimis. Kai kurie vikingų vadai priėmė krikštą tik dėl politinės naudos, o ne iš gilaus įsitikinimo. Tai rodo, kad tikėjimo priėmimas visada buvo susijęs su žemiškais reikalais. Šv. Olafas Norvegijoje, nors ir buvo žiaurus valdovas, vėliau tapo šventuoju, o jo krikštas padėjo suvienyti šalį po vienu Dievu. Šie Rytų ir Šiaurės Europos atvejai rodo, kad kelias į tikėjimą buvo labai įvairus ir pilnas netikėtų posūkių.