Jei kas nors XIV ar XV amžiuje būtų paklausęs vidutinio europiečio, kokia knyga yra pati populiariausia ir labiausiai skaitoma pasaulyje, atsakymas greičiausiai būtų buvęs ne Biblija. Tuo metu Šventasis Raštas paprastiems žmonėms buvo pernelyg brangus, sudėtingas ir parašytas sunkia akademine lotynų kalba.
Europiečių protus ir vaizduotę buvo užvaldęs kitas kūrinys – milžiniškas stebuklų, drakonų, milžinų ir kankinių epas, kurį sukūrė XIII amžiaus dominikonų vienuolis Jokūbas Voraginietis (Jacobus de Voragine, itališkai Jacopo da Varazze, apie 1228–1298 m.).
Šis žmogus ne tik sukūrė didžiausią viduramžių bestselerį, bet ir padovanojo būsimiems Renesanso genijams vizualinę kalbą, kuria Vakarų menas kalbėjo dar kelis šimtmečius.
Nuo pajūrio vienuolio iki taikdario arkivyskupo
Jokūbas gimė Varacėje (Varazze), ramiame pajūrio miestelyje šalia Genujos (iš čia kilo ir jo pavardė – de Voragine, reiškianti tiesiog „iš Varacės“).
Būdamas vos šešiolikos metų, 1244 m. jis apsivilko baltai juodą Šv. Dominyko (dominikonų) ordino abitą. Šis ordinas garsėjo uoliu mokymusi, o Jokūbas turėjo neeilinę atmintį, skvarbų protą ir neprilygstamą iškalbą. Baigęs teologijos studijas, jis dėstė, vėliau tapo visos Lombardijos provincijos dominikonų vadovu.
Tačiau Jokūbas nebuvo vien kabinetinis teologas. Jis jautė gyvą ryšį su paprastais žmonėmis ir puikiai suprato: norint pasiekti žmogaus širdį, reikia ne sausų teologinių traktatų, o galingų, jaudinančių istorijų.
Gyvenimo pabaigoje, 1292 m., jis nenoromis buvo išrinktas Genujos arkivyskupu. Tai buvo itin neramus laikas: miestą-valstybę draskė kruvinas pilietinis karas tarp dviejų politinių frakcijų – gvelfų ir gibelinų. Brolis žudė brolį gatvėse. Jokūbas Voraginietis atsisakė arkivyskupui priklausančios prabangos, visas pajamas išdalijo vargšams, o 1295 m. pasiekė tai, kas atrodė neįmanoma: sugebėjo prie derybų stalo sutaikyti mirtinus priešus ir bent laikinai grąžinti taiką į Genują.
Už šventą gyvenimą ir ganytojišką uolumą 1816 m. popiežius Pijus VII jį paskelbė palaimintuoju.
Kaip gimė „Aukso legenda“
Apie 1260–1267 m., būdamas brandaus amžiaus vienuolis, Jokūbas Voraginietis sėdo rašyti knygos, kurią kukliai pavadino „Legenda Sanctorum“ („Šventųjų skaitiniai“ – lotyniškas žodis legenda tuo metu nereiškė pramanų, tai tebuvo frazė „tai, ką dera perskaityti“).
Tačiau knygos sėkmė buvo tokia stulbinanti, kad patys skaitytojai ją greitai pervadino į „Legenda Aurea“ – „Aukso legenda“. Buvo sakoma, kad ši knyga parašyta taip meistriškai, jog yra verta paties gryniausio aukso.
Jokūbas surinko šimtus išsibarsčiusių krikščioniškų pasakojimų, liaudies padavimų, apokrifų bei istorinių kronikų ir sudėliojo juos pagal bažnytinį kalendorių. Tačiau jis padarė tai, ko niekas nedarė iki jo – parašė juos dinamiškai, dramatiškai ir itin vaizdingai. Jo šventieji priminė ne tolimas dvasines būtybes, o savotiškus „superherojus“, kovojančius su tamsos jėgomis:
- Šventasis Jurgis ir drakonas: Būtent Jokūbo dėka visas pasaulis sužinojo garsiąją istoriją: nuodingas drakonas terorizuoja pagonišką Silenos miestą, reikalauja jaunų merginų aukų, o riteris Jurgis atjoja ant balto žirgo, persmeigia pabaisą ietimi ir išgelbėja karalaitę, taip atversdamas visą karalystę.
- Šventasis Kristoforas: Galingas milžinas Reprobas, ieškojęs stipriausio pasaulio valdovo. Tarnavęs karaliui, vėliau velniui, galiausiai jis supranta, kad galingiausias yra Kristus. Vėliau, nešdamas per sraunią upę mažą vaiką, milžinas pajunta ant pečių viso pasaulio svorį – berniukas pasirodo esąs pats Išganytojas.
- Šventoji Margarita: Mergelė, kurią požemyje prarijo demonas drakono pavidalu, tačiau jos turėtas kryžius perplėšė pabaisos pilvą, ir ji išlipo gyva bei sveika.
- Šventasis Mikalojus: Vyskupas, naktimis slapta pro langą metantis aukso maišus trims neturtingoms merginoms, kad išgelbėtų jas nuo priverstinės prostitucijos (šis epizodas vėliau pagimdė Kalėdų Senelio legendą).
Knyga, tapusi viduramžių fenomenu
„Aukso legendos“ mastą šiandien sunku net įsivaizduoti:
- Rankraščių rekordas: Knygų perrašymas ranka užtrukdavo mėnesius ar net metus. Nepaisant to, iki šių dienų išliko daugiau nei 1 000 rankraštinių šios knygos egzempliorių. Viduramžiais tai buvo absoliutus rekordas – pagal populiarumą ją lenkė tik pati Biblija.
- Spaudos bumas: Kai XV a. viduryje Johannesas Gutenbergas išrado spaudos presą, spaustuvininkai puolė spausdinti ne ką kitą, o Jokūbo knygą. Tarp 1470 ir 1500 m. pasirodė daugiau „Aukso legendos“ leidimų nei Biblijos! Ji žaibiškai buvo išversta į vokiečių, prancūzų, anglų, italų ir kitas Europos kalbas.
Knyga, kuri nutapė Renesansą
Jei šiandien užsuktumėte į didžiuosius pasaulio muziejus – Luvrą, Uficių galeriją ar Prado – ir pažvelgtumėte į Renesanso meistrų paveikslus, pamatytumėte, kad didelė dalis siužetų paimti ne tiesiai iš Biblijos, o iš Jokūbo Voraginiečio puslapių.
Biblijoje beveik nėra vizualinių aprašymų, kaip mirė kankiniai ar kokie buvo šventųjų ženklai. Todėl tokie tapytojai kaip Giotto, Janas van Eyckas, Fra Angelico, Piero della Francesca, Tizianas ar Caravaggio ant savo darbo stalo laikė „Aukso legendą“.
Būtent iš čia atsirado visiems atpažįstami šventųjų atributai: Šv. Kotryna su dantytu kankinimo ratu, Šv. Liucija su lėkštelėje gulinčiomis akimis, Šv. Petras su raktais ar Šv. Jeronimas, traukiantis rakštį iš liūto letenos. Jokūbas Voraginietis tiesiogine prasme suprojektavo Vakarų krikščioniškojo meno vaizduotę.
Kritikos banga ir žodžio „legenda“ virsmas
XVI amžiuje situacija drastiškai pasikeitė. Prasidėjus Renesanso humanizmui ir Reformacijai, Jokūbo kūrinys patyrė triuškinamą kritiką.
Mąstytojai, tokie kaip Erazmas Roterdamietis, šaipėsi iš knygos naivumo, vadindami joje aprašytus stebuklus pramanais ir pasakomis. Reformacijos tėvas Martynas Liuteris piktinosi, kad tikintieji labiau domisi stebuklingais šventųjų nuotykiais nei Evangelijos esme. Galiausiai pati Katalikų Bažnyčia Tridento susirinkime nutarė apsivalyti nuo „liaudiškų perdėjimų“ ir daugelį šių pasakojimų pašalino iš oficialių brevijorių.
Būtent dėl šios kritikos bangos pasikeitė ir pati sąvoka: žodis „legenda“, anksčiau reiškęs garbingą, skaityti privalomą tekstą, palaipsniui įgijo dabartinę reikšmę – mitas, pasaka, gražus pramanas.
Nemirtingas palikimas
Nors griežti teologai ir istorikai atmetė Jokūbo Voraginiečio tekstų istorinį tikslumą, jie negalėjo ištrinti jo poveikio žmonių sieloms.
Jokūbas jautė tai, ko dažnai nepastebi racionalūs tyrinėtojai: žmogui reikia vilties, stebuklo ir aiškaus gėrio triumfo prieš tamsą. Jo šventieji nebuvo tolimi ir nepasiekiami – jie klydo, kentėjo, kovojo su vidinėmis bei išorinėmis pabaisomis ir galiausiai nugalėdavo.
Jokūbas Voraginietis mirė savo mylimoje Genujoje 1298 m., palaidotas paprastame dominikonų kape. Tačiau jo pasakojimai išliko gyvi – nuo didingų katedrų vitražų iki Kalėdų dovanų tradicijų, jie tebėra neatsiejama Europos kultūrinio DNR dalis.