Jėzaus stebuklas, kai Jis išgydė aklą Bartimiejų, yra aprašytas trijose sinoptinėse Evangelijose: Morkaus 10:46–52, Mato 20:29–34, ir Luko 18:35–43. Šis įvykis parodo, kaip Jėzus gailestingai atsakė į nuoširdų maldavimą ir tikėjimą, grąžindamas regėjimą žmogui, kuris buvo visiškai priklausomas nuo kitų pagalbos. Bartimiejus ne tik fiziškai atgavo regėjimą, bet ir patyrė dvasinį atgimimą, nes jo tikėjimas atvėrė jam naują gyvenimą.
Įvykio kontekstas
Jėzus ir Jo mokiniai buvo Jeriche, keliaudami į Jeruzalę. Jericho miestas buvo svarbus keliautojų ir piligrimų sustojimo taškas, ir gatvėse dažnai buvo daug žmonių. Kai Jėzus kartu su mokiniais ir didele minia išėjo iš miesto, prie kelio sėdėjo aklas elgeta Bartimiejus (Morkus nurodo jo vardą, o Mato ir Luko Evangelijos apibūdina jį tiesiog kaip aklą elgetą). Bartimiejus pragyveno iš žmonių išmaldos, nes dėl savo aklumo negalėjo dirbti.
Bartimiejus šaukiasi Jėzaus
Kai Bartimiejus išgirdo, kad pro šalį eina Jėzus iš Nazareto, jis nedelsdamas ėmė šaukti:
„Jėzau, Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ (Morkaus 10:47)
Šaukdamas Jėzų „Dovydo Sūnumi“, Bartimiejus pripažino Jėzų kaip Mesiją, kuris buvo žadėtas per Dovydo giminę. Tai rodo, kad Bartimiejus ne tik girdėjo apie Jėzaus stebuklus, bet ir tikėjo, kad Jis gali jam padėti. Tai buvo drąsus ir tikėjimu grįstas šauksmas, nes aplinkui esančioje minioje buvo daug žmonių, ir Jėzus galėjo lengvai praeiti pro šalį, nepastebėdamas.
Tačiau aplinkiniai žmonės bandė nutildyti Bartimiejų, liepdami jam nutilti. Nepaisant to, Bartimiejus dar garsiau šaukė:
„Dovydo Sūnau, pasigailėk manęs!“ (Luko 18:39)
Bartimiejus buvo atkaklus ir neišsigando minios reakcijos. Jis tikėjo, kad Jėzus gali jį išgydyti, ir tęsė savo šauksmą.
Jėzaus atsakymas
Jėzus, išgirdęs Bartimiejaus šauksmą, sustojo ir liepė jį pakviesti. Žmonės, kurie anksčiau bandė jį nutildyti, dabar jam sakė:
„Drąsiau, kelkis! Jis tave šaukia.“ (Morkaus 10:49)
Bartimiejus iškart metė savo apsiaustą – galbūt vienintelį jam priklausantį daiktą – ir skubiai atėjo pas Jėzų. Šis veiksmas parodo Bartimiejaus pasiryžimą ir tikėjimą, kad Jėzus tikrai gali jį išgydyti. Jėzus, atvirai pripažindamas jo tikėjimą, kreipėsi į jį ir paklausė:
„Ko nori, kad tau padaryčiau?“ (Morkaus 10:51)
Tai buvo akivaizdus klausimas, bet Jėzus norėjo, kad Bartimiejus išsakytų savo prašymą ir aiškiai išreikštų savo troškimą. Bartimiejus atsakė:
„Rabuni (Mokytojau), kad vėl regėčiau!“ (Morkaus 10:51)
Bartimiejus kreipėsi į Jėzų su giliu tikėjimu ir nuoširdumu, vadindamas Jį „Rabuni“, kuris yra pagarbus kreipinys. Jo troškimas buvo paprastas, bet gilus – jis norėjo vėl matyti.
Stebuklas – regėjimo grąžinimas
Jėzus iš karto sureagavo į Bartimiejaus tikėjimą ir tarė:
„Eik, tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ (Morkaus 10:52)
Tą pačią akimirką Bartimiejus atgavo regėjimą. Tai buvo akivaizdus ir momentinis stebuklas, rodantis Jėzaus galią. Bartimiejus, patyręs tokį stebuklą, ne tik išgijo fiziškai, bet ir patyrė dvasinį atgimimą. Užuot grįžęs į savo ankstesnį gyvenimą, jis nusprendė sekti Jėzų.
„Jis tuojau pat atgavo regėjimą ir sekė paskui Jėzų.“ (Morkaus 10:52)
Tai parodo, kad Bartimiejus buvo ne tik fiziškai išgydytas, bet ir dvasiškai transformuotas – jis tapo Jėzaus sekėju.
Dvasinė reikšmė
Bartimiejaus išgydymas turi daug svarbių dvasinių pamokų:
1. Tikėjimas yra raktas į stebuklą: Bartimiejus parodė tvirtą ir nuoširdų tikėjimą, kad Jėzus gali jį išgydyti. Jėzus tiesiogiai susiejo stebuklą su Bartimiejaus tikėjimu, sakydamas: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave.“ Tai rodo, kad tikėjimas yra esminė sąlyga, kad Dievas veiktų mūsų gyvenime.
2. Atkaklumas maldoje: Bartimiejus neišsigando minios bandymų jį nutildyti. Jis atkakliai siekė Jėzaus pagalbos, net jei jam buvo sakoma tylėti. Ši istorija moko, kad mes neturime pasiduoti, kai meldžiame Dievo pagalbos – net jei aplinkybės atrodo nepalankios, mes turime išlikti atkaklūs savo maldose.
3. Jėzus išklauso tų, kuriuos kiti atstumia: Bartimiejus buvo aklas elgeta – visuomenės atstumtas ir ignoruojamas žmogus. Tačiau Jėzus neignoruojama tokių žmonių šauksmų. Jėzus rūpinasi visais žmonėmis, ypač tais, kurie kenčia ir kuriuos kiti atstumia.
4. Išgydymas veda į mokinystę: Kai Bartimiejus atgavo regėjimą, jis nedelsdamas nusprendė sekti Jėzų. Tai rodo, kad tikrasis išgydymas nėra tik fizinis atsigavimas – tai dvasinis atsivertimas, kuris veda į tikrą mokinystę ir pasiryžimą sekti Viešpačiu.
Bartimiejaus išgydymas yra galingas pavyzdys, kaip tikėjimas ir atkaklumas gali atverti kelią Dievo stebuklui. Jėzaus atsakas į Bartimiejaus maldavimą rodo, kad Jis visada pasiruošęs išklausyti ir padėti tiems, kurie su nuoširdumu ir tikėjimu kreipiasi į Jį. Bartimiejus ne tik fiziškai atgavo regėjimą, bet ir dvasiškai atgimė, tapdamas Jėzaus sekėju.