Katalikų vienuolijose įžadai yra esminė dvasinio gyvenimo dalis, simbolizuojanti visišką atsidavimą Dievui ir Bažnyčiai. Tarp įvairių įžadų tipų išsiskiria paprastieji įžadai (lot. vota simplicia, it. voti semplici), kurie skiriasi nuo iškilmingųjų įžadų (lot. vota solemnia) savo pobūdžiu, trukme ir teisiniais įsipareigojimais.
Žodis „įžadas“ (lot. votum) kilęs iš lotynų kalbos, reiškiančios „pažadą“ arba „pasižadėjimą“. Krikščionių tradicijoje įžadai siejami su savanorišku įsipareigojimu Dievui, dažnai apimančiu skaistumą, neturtą ir klusnumą. Šios praktikos šaknys glūdi ankstyvojoje krikščionybėje, kai asketai ir vienuoliai atsisakydavo pasaulietinio gyvenimo, siekdami dvasinio tobulumo.
Vota simplicia – „paprastieji įžadai“, kurie laikomi mažiau įpareigojantys nei iškilmingieji įžadai (vota solemnia). Paprastieji įžadai dažnai duodami vienuoliniuose noviciatuose arba laikiniems įsipareigojimams, kol asmuo pasiruošia galutiniam įžadų priėmimui.
Paprastieji įžadai kaip atskira kategorija išsivystė vėlesniais amžiais, ypač po Tridento susirinkimo (1545–1563), kai Bažnyčia siekė struktūrizuoti vienuolinius ordinus ir kongregacijas. Terminas simplicia pabrėžia, kad šie įžadai yra mažiau formalūs ir teisiškai įpareigojantys nei iškilmingieji, tačiau vis tiek išreiškia gilų dvasinį atsidavimą.
Paprastieji įžadai yra laikini arba nuolatiniai įsipareigojimai, kuriuos duoda katalikų kongregacijų nariai, dažniausiai gyvenantys apaštališkąjį, o ne kontempliatyvųjį gyvenimą. Jie apima tris pagrindinius evangelinius patarimus:
- Skaistumas: Atsisakymas santuokos ir seksualinio gyvenimo, siekiant visiškai atsiduoti Dievui.
- Neturtas: Atsisakymas asmeninės nuosavybės ir materialinių gėrybių, gyvenant bendruomenėje pagal paprastumo principus.
- Klusnumas: Pasižadėjimas paklusti kongregacijos vyresniesiems ir Bažnyčios mokymui.
Skirtingai nuo iškilmingųjų įžadų, kurie yra vieši, amžini ir teisiškai įpareigojantys pagal kanonų teisę, paprastieji įžadai:
- Gali būti laikini (paprastai duodami keleriems metams, po kurių atnaujinami arba keičiami į nuolatinius).
- Mažiau įpareigoja teisiškai – pavyzdžiui, paprastųjų įžadų davėjas gali lengviau gauti dispensą (atleidimą nuo įžadų).
- Dažnai duodami kongregacijose, o ne tradiciniuose vienuoliniuose ordinuose, tokiuose kaip benediktinai ar dominikonai.
Paprastieji įžadai atspindi lankstesnį dvasinio gyvenimo modelį, pritaikytą apaštališkoms kongregacijoms, kurios dažnai užsiima švietimu, sveikatos priežiūra ar socialine tarnyste.
Paprastieji įžadai katalikų kongregacijose
Katalikų kongregacija – tai religinė bendruomenė, kurios nariai duoda paprastuosius įžadus ir gyvena pagal tam tikrą charizmą ar misiją. Skirtingai nuo vienuolinių ordinų, kurie dažniausiai praktikuoja iškilminguosius įžadus ir kontempliatyvų gyvenimą, kongregacijos orientuojasi į aktyvią tarnystę pasaulyje. Pavyzdžiui:
- Jėzuitai (Jėzaus Draugija): Nors jėzuitai yra unikalus atvejis, jų nariai duoda paprastuosius įžadus (skaistumo, neturto, klusnumo), kurie vėliau gali būti papildyti specialiu klusnumo popiežiui įžadu.
- Saleziečiai: Šv. Jono Bosko įkurta kongregacija, orientuota į jaunimo švietimą, praktikuoja paprastuosius įžadus, pabrėždama tarnystę vargšams.
- Gailestingumo seserys: Daugelis moterų kongregacijų, tokių kaip Motinos Teresės įkurta Misionierių seserų kongregacija, duoda paprastuosius įžadus, įsipareigodamos tarnauti vargšams ir ligoniams.
Paprastieji įžadai dažnai duodami po naujokyno (noviciato) laikotarpio, kuris trunka 1–2 metus. Laikinieji įžadai paprastai atnaujinami kas kelerius metus, kol narys pasirengia duoti nuolatinius įžadus arba palikti kongregaciją.
Tridento susirinkimas
Tridento susirinkimas (XVI a.) suformavo aiškesnes taisykles vienuoliniam gyvenimui, įskaitant skirtumą tarp paprastųjų ir iškilmingųjų įžadų. Šis susirinkimas paskatino naujų apaštališkų kongregacijų kūrimąsi, kurios atsiliepė į to meto visuomenės poreikius, tokius kaip švietimas ir rūpinimasis ligoniais. Pavyzdžiui, Uršuliečių seserys, įkurtos šv. Angelos Merici, buvo viena pirmųjų kongregacijų, praktikavusių paprastuosius įžadus, orientuotus į mergaičių švietimą.
Šv. Ignacas Lojola ir jėzuitai
Šv. Ignacas Lojola (1491–1556), Jėzaus Draugijos įkūrėjas, įvedė lankstesnę įžadų sistemą, pritaikytą apaštališkam gyvenimui. Jėzuitai duoda paprastuosius įžadus po naujokyno, o vėliau, po ilgo formacijos laikotarpio, gali duoti nuolatinius įžadus. Ignacas pabrėžė, kad paprastieji įžadai leidžia nariams būti mobilesniems ir efektyviau tarnauti Bažnyčiai.
Citata iš Ignaco raštų: „Mūsų įžadai yra paprasti, bet širdies atsidavimas Dievui yra visas.“
Šv. Vincentas Paulietis
Šv. Vincentas Paulietis (1581–1660), įkūręs Gailestingumo seserų kongregaciją, skatino paprastuosius įžadus, kad seserys galėtų laisvai tarnauti vargšams, nesibodėdamos griežtų vienuolyno taisyklių. Jo kongregacijos seserys duodavo laikinus įžadus, kurie buvo atnaujinami kasmet, pabrėždami tarnystės laisvę ir nuolankumą.
Citata: „Jūsų vienuolynas yra ligonių palata, jūsų įžadai – meilė vargšams.“
Paprastieji įžadai teologiškai išreiškia evangelinių patarimų sekimo kelią, tačiau jie taip pat pabrėžia laisvę ir lankstumą. Pasak šv. Tomo Akviniečio, įžadai yra „savanoriškas pasižadėjimas Dievui, stiprinantis žmogaus valią siekti šventumo“. Paprastieji įžadai, būdami mažiau teisiškai įpareigojantys, leidžia kongregacijų nariams labiau sutelkti dėmesį į misiją, o ne į formalius įsipareigojimus.
Šiuolaikinis teologas Hans Urs von Balthasar pabrėžė, kad paprastieji įžadai yra „meilės aktas, kuriame žmogus laisvai atiduoda save Dievui, nesiekdamas nieko, išskyrus Jo valios vykdymą.“
Šiandien paprastieji įžadai išlieka svarbūs daugelyje katalikų kongregacijų, ypač tose, kurios užsiima švietimu, sveikatos priežiūra ar socialine tarnyste. Pavyzdžiui:
- Mažosios Jėzaus seserys, įkurtos šv. Madeleine Sophie Barat, duoda paprastuosius įžadus, orientuotus į švietimą ir dvasinį ugdymą.
- Fokoliarų judėjimas, nors ir ne tradicinė kongregacija, turi narių, duodančių paprastuosius įžadus, įsipareigodami gyventi pagal vienybės ir meilės charizmą.
XX a. Vatikano II susirinkimas (1962–1965) paskatino kongregacijas atnaujinti savo misijas, pabrėždamas paprastųjų įžadų reikšmę kaip lankstaus atsidavimo Dievui ir pasauliui išraišką. Popiežius Pranciškus savo enciklikose ragina vienuolius, duodančius paprastuosius įžadus, būti „artumo ir gailestingumo liudytojais“ šiuolaikiniame pasaulyje.