Ispanijos moriskai: jų atsivertimas ir ištrėmimas (The Moriscos of Spain: Their Conversion and Expulsion). Šis Henry Charles Lea darbas yra viena pamatinių studijų, nagrinėjančių vieną tragiškiausių ir sudėtingiausių Ispanijos istorijos puslapių – musulmonų kilmės gyventojų persekiojimą, jų dvasinį palaužimą ir galutinį išvarymą.
XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje Ispanijoje vyko viena didžiausių priverstinių migracijų Europos istorijoje – musulmonų palikuonių, vadinamų moriskais, sistemingas persekiojimas ir galutinis išvarymas. Nors moriskai formaliai buvo krikščionys, Ispanijos valstybė ir karalius Pilypas III matė juos kaip asimiliuotis nesugebančią „penktąją koloną“, keliančią grėsmę saugumui, todėl 1609 m. pasirašė dekretą, kuriuo apie 300 000 žmonių buvo jėga ištremti į Šiaurės Afriką. Bažnyčia šiame procese užėmė dvejopą, bet galiausiai negailestingą poziciją: iš pradžių dvasininkai nesėkmingai bandė vykdyti masinį moriskų perauklėjimą, tačiau vėliau, vadovaujant įtakingiems hierarchams, tokiems kaip Valensijos arkivyskupas Juanas de Ribera, tapo pagrindine ideologine jėga, kuri įtikino karūną, jog moriskai yra nepataisomi eretikai, o jų išvarymas – Dievui malonus apsivalymas.
Asmenys ir grupės: Kas buvo moriskai?
- Moriskai (isp. Moriscos): Tai musulmonai, po Rekonkistos (krikščionių pergalės prieš maurus) likę Ispanijoje ir priverstinai priėmę krikštą.
- Inkvizitoriai ir dvasininkai: Lea detaliai aprašo katalikų hierarchų (tokių kaip kardinolas Chimenesas de Cisnerosas) vaidmenį, kurie tikėjo, kad masinis prievartinis krikštas išspręs religinę vienybę.
- Valdovai: Nuo Izabelės ir Ferdinando iki Pilypo III, kurio sprendimu buvo įvykdytas galutinis ištrėmimas.
XVI a. Ispanija siekė tapti homogeniška katalikiška valstybe. Po Granados žlugimo 1492 m. musulmonams iš pradžių buvo pažadėta religinė laisvė, tačiau greitai prasidėjo spaudimas. 1502 m. buvo išleistas ediktas, reikalaujantis arba pasikrikštyti, arba išvykti. Dauguma pasirinko likti ir krikštytis, tačiau slapta išpažino islamą. Taip atsirado moriskų sluoksnis – „naujieji krikščionys“, kurie niekada nebuvo pilnai priimti į visuomenę ir nuolat įtariami išdavyste.
H. C. Lea savo studijoje meistriškai analizuoja religinių bausmių ir socialinės inžinerijos istoriją:
- Priverstinis atsivertimas: Autorius rodo, kaip prievarta krikšto metu suformavo ne nuoširdžius tikinčiuosius, o „kriptomusulmonus“. Jis analizuoja teologinius debatus – ar prievartinis sakramentas yra galiojantis.
- Inkvizicijos vaidmuo: Inkvizicija tapo pagrindiniu įrankiu stebint moriskų kasdienybę. Lea aprašo, kaip žmonės buvo persekiojami už maudymąsi pirtyse (higiena laikyta islamo ženklu), kuskuso valgymą, arabiškų drabužių dėvėjimą ar apipjaustymą.
- Alpucharo sukilimas (1568–1571): Tai buvo desperatiškas moriskų bandymas ginklu ginti savo papročius. Lea analizuoja, kaip šis sukilimas įtikino Ispanijos valdžią, kad moriskai yra „vidinis priešas“, galintis padėti Osmanų imperijai užpulti Ispaniją.
- Ištrėmimo procesas (1609–1614): Tai kūrinio kulminacija. Autorius aprašo logistinį ir humanitarinį košmarą, kai apie 300 000 žmonių buvo priversti palikti namus ir išplaukti į Šiaurės Afriką.
Lea daro išvadą, kad moriskų išvarymas buvo „didžiausia Ispanijos istorinė klaida“.
- Ekonominis žlugimas: Moriskai buvo geriausi žemdirbiai ir drėkinimo sistemų meistrai (ypač Valencijoje ir Aragono regione). Jų išvarymas paliko tuščius laukus ir sukėlė ilgalaikę ekonominę krizę.
- Religinis pralaimėjimas: Lea pabrėžia ironiją – nors Ispanija tapo religiškai „tyra“, ji prarado gyvybingą ir darbingą visuomenės dalį. Bažnyčios bandymas prievarta suvienyti tikėjimą baigėsi dvasiniu ir materialiniu nuskurdimu.
H. C. Lea parašė šią knygą naudodamasis originaliais Inkvizicijos archyvais, todėl ji yra itin tiksli. Jis parodo, kaip religinis fanatizmas, susipynęs su rasiniu išankstiniu nusistatymu, gali privesti iki valstybinio lygio nusikaltimų. „The Moriscos of Spain“ – tai perspėjimas apie tai, kas nutinka, kai valstybė bando kontroliuoti ne tik piliečių veiksmus, bet ir jų vidinį įsitikinimą.
Citatos
- Apie prievartinį krikštą: „Bažnyčia, mokydama, kad krikštas yra būtinas išganymui, pati sunaikino krikšto vertę, paversdama jį prievartos įrankiu, kuris pagimdė ne tikinčiuosius, bet veidmainius.“
- Apie moriskų tapatybę: „Moriskas buvo krikščionis tik pagal pavadinimą, tačiau savo širdyje, papročiuose ir maldose jis išliko ištikimas pranašui, nes meilė protėvių tradicijai buvo stipresnė už inkvizicijos baimes.“
- Apie dvasinį persekiojimą: „Inkvizicija sekė kiekvieną namų ruošos smulkmeną – nuo pirties garų iki kuskuso lėkštės, paversdama kasdienę higieną erezijos įrodymu.“
- Apie Arkivyskupo Riberos vaidmenį: „Ribera, laikydamas save Dievo įrankiu, įtikino karūną, kad moriskų išvarymas yra vienintelis būdas išvalyti Ispanijos žemę nuo dvasinio užkrato.“
- Apie ištrėmimo dekretą: „1609 metų ediktas buvo ne teisingumo aktas, o prisipažinimas, kad per šimtą metų Ispanija nesugebėjo pasiūlyti moriskams nieko kito, tik panieką ir laužus.“
- Apie humanitarinę katastrofą: „Tūkstančiai šeimų, varomų link pakrantės, paliko savo namus ir derlių, o jų kelionę lydėjo plėšikavimai ir mirtis, kurios valstybė net nesistengė sustabdyti.“
- Apie ekonominę klaidą: „Išvarydama moriskus, Ispanija nusižengė ne tik krikščioniškai meilei, bet ir savo pačios gerovei, nes kartu su jais iškeliavo šalies žemdirbystės menas ir drėkinimo paslaptys.“
- Apie Pilypo III sprendimą: „Karalius tikėjo, kad šiuo veiksmu jis užsitikrins dangišką palaimą, tačiau istorijos akyse jis tik užantspaudavo savo karalystės nuosmukio pradžią.“
- Apie religinį fanatizmą: „Fanatizmas apakino valstybės vyrus: jie nesuprato, kad jėga galima priversti žmogų nusilenkti prieš kryžių, bet neįmanoma priversti jo tuo kryžiumi patikėti.“
- Apie galutinį rezultatą: „Moriskų ištrėmimas išlieka viena gėdingiausių dėmių krikščionijos metraščiuose – tai buvo pergalė prieš dvasios laisvę, pasiekta didžiulės kančios kaina.“