Pilnas jo vardas buvo Abū al-Fidāʾ ʿImād ad-Dīn Ismāʿīl ibn ʿUmar ibn Kathīr al-Qurashī ad-Dimashqī. Jis gimė 1301 m. (700 m. hidžros metais) Bosroje, Sirijoje, o vėliau gyveno ir dirbo Damaske, kur tapo vienu iš žymiausių savo laikmečio teologų, teisininkų ir istorikų.
Ankstyvoje vaikystėje jis neteko tėvo, todėl augo su broliu ir mokėsi vietinių mokytojų globoje. Nuo pat jaunystės pasižymėjo atmintimi ir polinkiu į religinius mokslus. Jis mokėsi hadithų, fiqh (islamo teisės), gramatikos, taip pat retorikos. Ibn Kathīr buvo glaudžiai susijęs su žymiu mokslininku Ibn Taimiyya, kuris turėjo didelę įtaką jo teologinėms pažiūroms.
Svarbiausias Ibn Kathīr palikimas yra jo „Tafsīr al-Qurʾān al-ʿAẓīm“ – Korano komentaras, laikomas vienu populiariausių iki šiol. Skirtingai nei kai kurie ankstesni tafsirai, jo darbas labiau rėmėsi hadithais ir pirmųjų musulmonų kartų (sahabah ir tabi‘ūn) tradicija. Tai reiškia, kad aiškinant Koraną jis visų pirma remdavosi pačio Pranašo Mahometo pasakymais ir artimiausių sekėjų interpretacijomis, vengdamas spekuliatyvių filosofinių ar mistinių išvedžiojimų. Dėl to jo tafsiras vertinamas kaip labai patikimas ir „tradicinis“.
Be tafsiro, Ibn Kathīr parašė ir kitų darbų. Jo „Al-Bidāya wa-n-Nihāya“ („Pradžia ir pabaiga“) yra vienas išsamiausių islamo istorijos veikalų, apimantis įvykius nuo pasaulio sukūrimo iki pat jo laikų. Tai šaltinis, kuriame surinkta gausybė pasakojimų, hadithų, pranašų istorijų ir ankstyvosios islamo istorijos epizodų. Šis darbas tapo vienu svarbiausių istorinių šaltinių arabų pasaulyje.
Ibn Kathīr gyveno laikais, kai musulmonų pasaulis išgyveno sudėtingus politinius laikotarpius: Siriją ir aplinkinius regionus veikė mongolų invazijos, kryžiaus karų padariniai, dinastijų kaita. Jo raštai dažnai pabrėžia grįžimą prie ištakų, tikėjimo tyrumą ir įspėjimą prieš klaidingas naujoves (bid‘ah).
Kaip ir daugelis viduramžių mokslininkų, jis gyveno labai paprastai. Yra pasakojama, kad Ibn Kathīr buvo asketiškas, pasišventęs mokslui ir mokinių ugdymui. Jis dėstė Damaske, turėjo daugybę mokinių, kurie tęsė jo darbus.
Jis mirė 1373 m. (774 m. hidžros metais) Damaske, sulaukęs 72 metų. Palaidotas netoli savo mokytojo Ibn Taimiyya kapo, kas simboliškai sieja jų dvasinį ryšį.
Ibn Kathīr palikimas yra neįkainojamas. Jo tafsiras „Tafsīr al-Qurʾān al-ʿAẓīm“ tebėra vienas labiausiai studijuojamų ir cituojamų islamo pasaulyje. Jis populiarus ne tik tarp mokslininkų, bet ir tarp paprastų tikinčiųjų, nes pateikia aiškų, paprastą ir patikimais šaltiniais paremtą Korano aiškinimą. Jo „Pradžia ir pabaiga“ išlieka esminiu šaltiniu istorikams, tyrinėjantiems islamo ankstyvąją istoriją ir pranašų pasakojimus.