Didysis himnas Atonui arba Akhenatono himnas Atonui (A Hymn of Praise of Her-aakhuti arba Great Hymn to Aten) yra vienas seniausių ir reikšmingiausių pasaulio religinių tekstų, sukurtas XIV a. pr. Kr. Egipto faraono Echnatono valdymo laikotarpiu. Jis skirtas dievui Atonui — saulės diskui, kurį Echnatonas iškėlė kaip vienintelį tikrą dievą, taip sukūręs pirmąją žinomą monoteistinę religijos formą istorijoje. Himnas yra poetinis, teologinis ir politinis dokumentas, atskleidžiantis, kaip faraonas suprato dieviškumą, pasaulio tvarką ir žmogaus vietą kosmose.
Teksto kilmė siejama su Echnatono religine revoliucija, kai jis atsisakė tradicinio Egipto politeizmo ir paskelbė Atoną vieninteliu dievu. Himnas buvo iškaltas kapuose ir šventyklose Achetatonėje (dabartinėje Amarnėje), naujojoje sostinėje, kurią faraonas pastatė kaip Atono kulto centrą. Tai ne tik malda, bet ir teologinis manifestas, kuriame Atonas vaizduojamas kaip viso gyvenimo šaltinis: jis sukuria pasaulį, palaiko tvarką, suteikia šviesą, maistą ir gyvybę visoms būtybėms. Skirtingai nuo ankstesnių Egipto dievų, Atonas neturi žmogiškos formos — jis yra gryna šviesa, grynas kosminis principas.
Himnas išsiskiria tuo, kad jame dievas aprašomas ne kaip Egipto tautos globėjas, o kaip visuotinis dievas, kurio šviesa pasiekia visas tautas, visus gyvūnus, visą žemę. Tai radikalus posūkis nuo tradicinio Egipto religingumo, kuriame dievai buvo lokalūs, susiję su miestais, šventyklomis ir konkrečiomis funkcijomis. Atonas čia tampa kosminiu kūrėju, kurio veikimas apima visą pasaulį. Ši universali teologija leidžia himną laikyti vienu pirmųjų monoteizmo tekstų žmonijos istorijoje.
Poetinė himno struktūra pabrėžia Atono šviesos ritmą: kai saulė teka, pasaulis pabunda, gyvūnai juda, žmonės dirba; kai saulė leidžiasi, pasaulį apgaubia tamsa, pavojus ir mirtis. Šis ciklas tampa metafora dieviškos tvarkos, kuri palaiko gyvybę. Atonas čia nėra tik saulė — jis yra pati gyvybės energija, kuri įkvepia, maitina ir saugo viską, kas egzistuoja. Himnas taip pat iškelia faraoną kaip vienintelį Atono tarpininką, kuris supranta dievo valią ir perduoda ją žmonėms. Tai rodo, kad religija buvo ne tik dvasinė, bet ir politinė reforma.
Didysis himnas Atonui turėjo didžiulę įtaką vėlesnei religinei minties raidai. Kai kurie tyrinėtojai pastebi paraleles su 104-ąja psalme Senajame Testamente, kur taip pat aprašoma dievo šviesa, gyvybės ciklai ir pasaulio tvarka. Nors tiesioginio ryšio įrodyti neįmanoma, panašumai rodo, kad Atono teologija buvo vienas iš ankstyvųjų bandymų sukurti universalų, viską apimantį dievo vaizdinį. Tai daro himną ne tik Egipto religijos dokumentu, bet ir pasaulinės religijų istorijos dalimi.
Great Hymn to Aten
1 Šlovės himnas Atonui, gyvajam, iškilusiam Rytų horizonte, vardu Šu, kuris yra Atono viduje, gyvam per amžius ir amžius, gyvajam ir didžiajam Atonui, kuris yra Seto šventėje, Žiedo Valdovui, Disko Valdovui, Dangaus Valdovui, Žemės Valdovui, Atono Namų Valdovui Akhetatone, [ir] Pietų ir Šiaurės Karaliui, gyvenančiam Tiesa, Dviejų Žemių (t. y. Egipto) Valdovui NEFER-CHEPRU-RA UA-EN-RA, Ra sūnui, gyvenančiam Tiesa, Karūnos Valdovui AKHUN-ATONUI, didžiam savo gyvenimo laikotarpyje, [ir] didžiajai karalienei, kurią jis myli, Dviejų Žemių Valdovei NEFER-NEFERU-ATEN NEFERTITEI, gyvenančiai sveikatai ir jaunystei per amžius ir amžius.
2 Jis (t. y. Ai, vėduoklių nešėjas ir karaliaus arklių prižiūrėtojas) sako: Tavo tekėjimas gražus dangaus horizonte, o Atonai, gyvybės tvarkytojau. Tu iškeli Rytų horizonte, tu užpildai visas žemes savo gerumu. Tu esi gražus, didis, spindintis ir iškilęs virš visų žemių. Tavo strėlės (t. y. spinduliai) apgaubia visas žemes, kurias tu sukūrei.
3 Tu esi kaip Ra. Tu atneši [juos] pagal jų skaičių, tu pavergi juos savo mylimam sūnui. Tu pats esi toli, bet tavo spinduliai yra ant žemės; tu esi jų veiduose, jie [žavisi] tavo judėjimu. Tu nusileidi Vakarų horizonte, žemė paskęsta tamsoje, mirties pavidalu. Žmonės guli trobelėse, susisupę į audeklus, viena akis nemato kitos. Jei visi jų turtai, kurie po jų galvomis, būtų pavogti, jie to nepastebėtų.
4 Kiekvienas liūtas išlenda iš savo guolio, visi šliaužiančios būtybės kandžioja, tamsa [yra] šiltas prieglobstis (?). Žemė tyli. Tas, kuris juos sukūrė, nusileido savo horizonte. Žemė nušvinta, tu iškeli horizonte, spindėdamas Atono pavidalu dieną, tu išsklaidai tamsą. Tu siunti savo strėles (t. y. spindulius), Dviejų Žemių šventė prasideda, [žmonės] pabunda, stoja ant kojų, tai tu juos pakeli. [Jie] plauna savo kūnus, jie ima [savo drabužius]
5 ir rengiasi į juos, jų rankos [ištemptos] šlovinant tavo tekėjimą, visoje žemėje jie atlieka savo darbus. Gyvuliai ir įvairios gyvūnų rūšys ramiai guli ganyklose, krūmai ir daržovės klesti, plunksnuotieji paukščiai skraido virš savo pelkių, jų plunksnos šlovina tavo Ka (esybę). Visi gyvuliai pakyla ant kojų, skraidančios būtybės ir visokie vabzdžiai
6 atgyja, kai tu pakeli jiems. Laivai leidžiasi ir plaukia upe, taip pat visi keliai atsiveria tavo tekėjime, žuvys upėje plaukia link tavo veido, tavo spinduliai yra Didžiosios Žalumos (t. y. Viduržemio ir Raudonosios jūrų) gelmėse. Tu sukuri palikuonis moterų įsčiose, sukuri sėklą vyruose. Tu leidžia sūnui gyventi savo motinos įsčiose, padarydamas jį tylų, kad jis neverktų; tu esi slaugytojas
7 įsčiose, duodantis kvėpavimą, kad atgytų tai, ką tu sukūrei. [Kai] jis iškrenta iš įsčių… gimimo dieną [jis] atveria burną įprastu būdu, tu aprūpini jį maistu. Jaunas paukštis kiaušinyje kalba lukšte, tu duodi jam kvėpavimą, kad jis gyventų jo viduje. Tu sukuri jam pilną pavidalą, kad jis galėtų pralaužti lukštą [būdamas] kiaušinio viduje. Jis išeina iš kiaušinio, jis čirškia visa jėga, kai jis iš jo išlenda, jis eina ant dviejų kojų. O kiek daug dalykų tu sukūrei! Jie paslėpti nuo veido, o tu, Vienintelis Dievas, kurio nėra kito, panašaus į tave.
8 Tu sukūrei žemę savo širdimi (arba valia), tu vienas egzistuojantis, žmones ir moteris, gyvulius, visų rūšių žvėris, kurie yra ant žemės ir kurie juda kojomis, visas būtybes, kurios yra danguje ir skraido sparnais, [ir] Sirijos ir Kušo (Nubijos) dykumas, ir Egipto žemę. Tu pastatai kiekvieną žmogų jo vietoje. Tu aprūpini juos kasdieniu maistu, kiekvienam žmogui skiriant jam priklausančią dalį, [tu] skaičiuoji jo gyvenimo trukmę. Jų kalbos skiriasi, jų bruožai (arba pavidalai) ir
9 taip pat jų oda [spalva], duodama skiriamųjų ženklų gyventojams svetimose žemėse. Tu sukuri Hapi (Nilą) Duato (Pomirtiniame pasaulyje), tu atneši jį, kai nori, kad žmonės gyventų, nes tu sukūrei juos sau, jų Valdovui, kuris juos palaiko iki galo, o tu, kiekvienos žemės Valdove, tu švieči jiems, o Atonai dienos metu, tu didysis šlovės. Tu sukuri gyvenimą visose tolimose žemėse. Tu pastatai Nilą danguje, kuris nusileidžia jiems.
10 Jis sukelia potvynį kalnuose kaip Didžioji Žalioji jūra, jis laisto jų laukus jų kaimuose. Kaip geranoriški tavo sumanymai, o Amžinybės Valdove! Nilas danguje esi tu gyventojams svetimose žemėse (arba dykumose) ir visiems dykumos žvėrims, kurie eina kojomis (arba kojomis). Hapi ateina iš Duato Egipto žemei. Tavo spinduliai maitina kiekvieną lauką; tu pakeli [ir] jie gyvena, jie dygsta tau. Tu sukuri metų laikus, kad vystytųsi viskas, ką tu sukūrei:
11 Pert sezoną (t. y. lapkričio 16 – kovo 16), kad jie atsigaivintų, ir Heh sezoną (t. y. kovo 16 – lapkričio 16), kad jie pajustų tave. Tu sukūrei dangų, kuris yra toli, kad tu spindėtum jame ir žiūrėtum į viską, ką sukūrei. Tavo būtis yra viena, tu spindį tarp savo kūrinių kaip GYVAS ATONAS, tekėdamas, spindėdamas, nutoldamas, grįždamas. Tu sukūrei milijonus kūrinių iš savęs vieno (t. y. miestus ir gyvenvietes, kaimus, laukus, kelius ir upę). Kiekviena akis (t. y. visi žmonės) mato tave priešais save. Tu esi dienos Atonas savo zenite.
12 Tavo nusileidime tavo akis… tu sukūrei jų veidus, kad nebūtum matomas. … VIENAS tu sukūrei… Tu esi mano širdyje. Nėra kito, kuris tave pažintų, išskyrus tavo sūnų Nefer-chepru-Ra Ua-en-Ra. Tu padarei jį išmintingą suprasti tavo planus [ir] tavo galią. Žemė atsirado tavo ranka, kaip tu juos sukūrei (t. y. žmones). Tu pakeli, jie gyvena; tu nusileidi, jie miršta. O tu, gyvenimo trukmė yra tavo nariuose, gyvenimas yra tavyje. [Visos] akys [žvelgia į] tavo grožybes, kol tu nusileidi, [kai] visi darbai paliekami. Tu nusileidi Vakaruose, tu pakeli, priversdamas klestėti… Karaliui. Kiekvienas žmogus, kuris [stoja ant savo] kojų, nuo tada, kai tu padėjai žemės pamatus, tu pakėlei savo sūnui, kuris išėjo iš tavo kūno, Pietų ir Šiaurės Karaliui, Gyvenančiam Tiesa, Karūnos Valdovui AKHUN-ATONUI, didžiam savo gyvenimo trukmėje [ir] Karalienei, didžios šlovės, Dviejų Žemių Valdovei NEFER-NEFERU-ATEN NEFERTITEI, gyvenančiai [ir] jaunai per amžius ir amžius.