Senovės Egipto religinėje tradicijoje Nut himnas (angl. Hymn to Nut arba Hymn to the Sky-Goddess Nut) iškyla kaip vienas ankstyviausių tekstų, skirtų dangaus deivei, kuri įkūnija kosminę motinystę ir atgimimą. Šis himnas priklauso Piramidžių tekstų korpusui, datuojamam V–VI dinastija (maždaug 2400–2200 m. pr. Kr.), ir randamas Unaso, Teti, Pepi I bei kitų faraonų piramidėse. Jis nėra savarankiškas kūrinys, o greičiau integruota dalis platesnių burtų (utterances), skirtų mirusio karaliaus sielai pakilti į dangų. Himne Nut vaizduojama kaip apsauganti jėga, kuri apgaubia faraoną savo kūnu, išlaisvina iš chaoso jėgų ir užtikrina amžiną gyvenimą tarp žvaigždžių. Šis tekstas pabrėžia Nut vaidmenį kaip tarpininkę tarp žemiškojo pasaulio ir dieviškojo, kur ji tampa gimdytoja ir globėja.
Himno kilmė siekia Senosios karalystės pabaigą, kai Piramidžių tekstai pirmą kartą užrašyti ant piramidžių sienų. Ankstyviausi pavyzdžiai – Unaso piramidėje (apie 2350 m. pr. Kr.), kur tekstai apima 228 burtus, daugiausia asmeninius ir ritualinius. Vėliau jie plėtoti Teti ir Pepi I piramidėse, pridedant daugiau apsauginių ir garbės elementų. Himnas Nut dažniausiai siejamas su burtais, skirtais karaliaus sielai (ba) pakilti: pavyzdžiui, burte 373 (Teti piramidėje) Nut kviečiama pakelti faraoną į dangų pas tėvą Gebą. Tekstai rasti ant vakarinių sienų, aplink sarkofagą, simbolizuojant Nut kaip dangaus skliautą virš mirusiojo. Jie parašyti hieroglifais, o vėliau įtakojo Karstų tekstus (Vidurinė karalystė) ir Mirusiųjų knygą (Naujoji karalystė). Mokslininkai, tokie kaip Kurt Sethe (1908–1910 m. leidimas) ir Raymond O. Faulkner (1969 m. vertimas), rekonstravo himną iš fragmentų, pabrėždami jo evoliuciją nuo asmeninių maldų iki standartizuotų ritualų.
Himno turinys sutelktas į Nut kaip motiną, kuri suteikia apsaugą ir atgimimą. Pagrindinis motyvas – Nut ištempia savo kūną virš faraono, apgaubdama jį kaip dangų. Viena žinomiausių citatų: „O mano motina Nut, ištiesk save virš manęs, kad būčiau įkeltas tarp nemirštančių žvaigždžių, kurios yra tavyje, ir kad nemirčiau“. Šis prašymas rodo faraono troškimą susilieti su imperišablėmis žvaigždėmis (circumpolar stars), kurios niekada nenusileidžia, simbolizuojant amžinybę. Himne Nut ištraukia karalių iš Seto (chaoso dievo) rankų, priima į savo vidų ir gimdo iš naujo, panašiai kaip kasdien gimdo saulę Re. Burte 609 minima: „Mano motina Nut pagimdė mane iš vakarų“, pabrėžiant gimimą iš tamsos į šviesą. Vertimai skiriasi: James P. Allen (2005 m.) pabrėžia motinystės aspektą, o Samuel A. B. Mercer (1952 m.) – kosminę apsaugą. Himnas taip pat siejasi su „Kanibalų himnu“ (burtai 273–274), kur faraonas „ryja“ dievus, atkartodamas Nut veiksmą praryjant žvaigždes auštant: „Unasas yra dangaus jautis… kuris gyvena iš kiekvieno dievo esybės, ryja jų vidurius“.
Mitologiškai Nut himnas pabrėžia deivės dvilypumą: ji ne tik dangus, bet ir gimdytoja, globėja nuo chaoso. Nut vaizduojama kaip moteris, ištiesta virš žemės dievo Gebo, laikoma oro dievo Šu, kad pasaulis nesusilietų su pradiniu chaosu (Nun). Himne šis vaizdinys taikomas faraonui: Nut tampa jo karstu ir dangumi, užtikrinant saugų perėjimą į Duatą (pomirtinį pasaulį). Tai rodo senovės egiptiečių pasaulėžiūrą, kur mirtis – ne pabaiga, o ciklinis atgimimas, panašus į saulės kelionę. Religiniame kontekste himnas tarnavo ritualams, pavyzdžiui, „Burnos atvėrimo“ ceremonijai, kur kunigai deklamuodavo tekstus, kad aktyvuotų faraono sielą. Nut čia – ne pasyvi figūra, o aktyvi jėga, kuri „neleidžia faraonui kristi žemėn“, kaip minima 2025 m. tyrime apie Nut kaip Paukščių Tako personifikaciją: „Nut, ilgaplaukė ir krūtininga, ištiesia rankas link tavęs, nešdama tave į dangų ir niekada nenumesdama žemėn“. Šis aspektas siejasi su platesne kosmografija, kur Nut kūnas – visatos struktūra, o žvaigždės – jos vaikai.
Analizuojant himną, matyti jo reikšmė egiptiečių teologijoje. Jis iliustruoja perėjimą nuo žemiškojo valdovo prie dieviškojo akh, kur Nut užtikrina harmoniją tarp dievų ir žmonių. Mokslininkai, tokie kaip John C. Darnell, pabrėžia kriptografinius elementus, kur Nut simboliai slepia astronomines žinias apie žvaigždes kaip dieviškas būtybes. Himnas taip pat rodo socialinį aspektą: rezervuotas faraonams, vėliau democratizuotas, leidžiant kilmingiesiems naudoti panašius tekstus. Lyginant su vėlesniais tekstais, Nut himnas – prototipas Mirusiųjų knygos burtams, kur deivė saugo mirusiuosius nuo Apep gyvatės. Šiuolaikiniai tyrimai, pavyzdžiui, Or Graur simuliacijos, sieja Nut su Paukščių Taku, rodant, kad himno vaizdiniai grindžiami stebėjimais: žiemą Galaktika „šviečia“ Nut rankose, vasarą – liemens srityje. Tai rodo, kad egiptiečiai sujungė mitą su astronomija, kur Nut – ne tik deivė, bet ir kosminis mechanizmas.
NUT HIMNAS
Šis vadinamasis Nut himnas (angl. Hymn to Nut arba Hymn to the Sky-Goddess Nut) yra vienas iš ryškiausių Piramidžių tekstų fragmentų, išlikęs Pepio I piramidėje. Tai nėra savarankiška poema ar atskira knyga, bet išlikęs pilnas burtas, kuriame faraonas kreipiasi į dangaus deivę Nut kaip į kosminę motiną ir globėją. Himnas atskleidžia esminį egiptietiškos kosmologijos principą: Nut praryja saulę ir žvaigždes, saugo jas savo kūne ir vėl pagimdo, taip užtikrindama amžiną atsinaujinimą. Šiame tekste Nut prašoma priimti mirusįjį karalių į savo kūną taip, kaip ji priima žvaigždes, kad jis taptų nemirtingas ir įsilietų į kosminę tvarką. Tai vienas seniausių ir giliausių tekstų, liudijančių Nut kaip amžinybės, apsaugos ir atgimimo deivės vaidmenį. Nut himnas buvo užrašytas maždaug apie 2330–2280 m. pr. Kr.
HIMNAS NUT, DANGAUS DEIVEI
O Nut, tu išsitiesei virš savo sūnaus, Ozyrio Pepio.
Tu išplėšei jį iš Seto rankos; sujunk jį su savimi, o Nut.
Tu atėjai – paimk savo sūnų; štai, tu atėjai – suformuok šį didįjį, panašų į save.
O Nut, nusileisk ant savo sūnaus, Ozyrio Pepio.
O Nut, nusileisk ant savo sūnaus, Ozyrio Pepio.
Suteik jam pavidalą, o Didžioji Kūrėja; šis didysis yra tarp tavo vaikų.
Suteik jam pavidalą, o Didžioji Kūrėja; šis didysis yra tarp tavo vaikų.
Gebas priklausė Nut; tu tapai dvasia.
Tu buvai galinga deivė savo motinos Tefnut įsčiose, dar negimusi.
Suteik Pepiui gyvenimą ir gerovę; jis nemirs.
Stipri buvo tavo širdis,
Tu sujudėjai savo motinos įsčiose savo vardu „Nut“.
O tobuloji dukra, galingoji savo motinoje, karūnuota lyg Šiaurės karalius,
Paversk šį Pepį dvasine siela savyje, neleisk jam mirti.
O Didžioji Valdove, kuri atsiradai danguje, galingoji,
Kuri teiki laimę ir pripildai kiekvieną būtybę savo grožiu,
Visa žemė yra po tavimi – tu ją užvaldei.
Tu apjuosei žemę, viskas yra tavo dviejose rankose.
Suteik, kad šis Pepis būtų tavyje kaip nenykstanti žvaigždė.
Tu susivienijai su Gebu savo vardu „Pet“ (Dangus).
Tu suvienijai žemę kiekvienoje vietoje.
O žemės valdove, tu esi virš savo tėvo Šu, tu turi valdžią jam.
Jis taip tave mylėjo, kad visame kame pastatė save po tavimi.
Tu pasiėmei sau kiekvieną dievą su jo valtimi.
Tu privertei juos švytėti lyg žibintus.
Tikrai jie neišnyks nuo tavęs, kaip žvaigždės.
Neleisk šiam Pepiui pasitraukti nuo tavęs tavo vardu „Hert“ (Tolimoji).