Geografinis determinizmas religijos filosofijoje kelia klausimą, ar žmogaus likimas priklauso nuo jo gimimo vietos ir istorinio laikotarpio. Jei tam tikra religija teigia esanti vienintelis kelias į išganymą, iškyla paradoksas: ką daryti su milijardais žmonių, kurie gimė toli nuo tos religijos sklaidos, niekada negirdėjo jos mokymo ir neturėjo jokios realios galimybės ją priimti? Šis klausimas tampa ypač aštrus, kai įsivaizduojame konkretų scenarijų: jei žmogus būtų gimęs 1500-aisiais metais Šiaurės Amerikos gilumoje, šimtmečiais iki bet kokio kontakto su krikščionybe, ar jo siela būtų pasmerkta vien dėl to, kad gimė „neteisingoje“ vietoje ir „neteisingu“ laiku? Ar Dievas, kuris vadinamas teisingu ir mylinčiu, galėtų sukurti pasaulį, kuriame išganymas priklauso nuo geografijos?
Šis klausimas nėra naujas. Jį svarstė tiek ankstyvieji krikščionys, tiek viduramžių teologai, tiek šiuolaikiniai filosofai. Viena iš klasikinių krypčių teigia, kad Dievas vertina žmogų pagal jo širdį, sąžinę ir jam prieinamą tiesą. Pagal šį požiūrį Dievas niekada nebaustų žmogaus už tai, ko jis negalėjo žinoti. Jei žmogus gyveno pagal sąžinę, ieškojo gėrio ir tiesos, jis nėra pasmerktas vien dėl to, kad negirdėjo konkretaus mokymo. Tokia mintis remiasi prielaida, kad Dievo teisingumas negali būti mažesnis nei žmogaus moralinis jautrumas. Jei mes suprantame, kad būtų neteisinga bausti žmogų už tai, ko jis negalėjo pasirinkti, tuo labiau tai turėtų suprasti Dievas.
Kita kryptis teigia, kad Dievas veikia ne tik per religinius mokymus, bet ir per bendrąją apreiškimo formą: gamtą, sąžinę, moralinį įstatymą širdyje. Pagal šį požiūrį kiekvienas žmogus, net ir gyvenęs toli nuo civilizacijos, turi galimybę atsiliepti į Dievo kvietimą per vidinį gėrio troškimą. Tokiu atveju išganymas nėra geografiškai ribotas — jis yra universalus, o religijos yra skirtingi keliai, kuriais žmonės bando suprasti tą pačią dievišką tikrovę. Ši mintis ypač paplitusi tarp šiuolaikinių teologų, kurie pabrėžia Dievo meilės universalumą.
Vis dėlto egzistuoja ir griežtesnė pozicija, teigianti, kad išganymas priklauso nuo konkretaus tikėjimo priėmimo. Ši kryptis susiduria su didžiausiu iššūkiu: kaip suderinti Dievo meilę su tuo, kad didžiulė dalis žmonijos niekada neturėjo galimybės išgirsti „teisingos“ žinios? Kai kurie šios krypties atstovai bando atsakyti, kad Dievas suteikia ypatingų malonių tiems, kurie negalėjo išgirsti Evangelijos, arba kad Dievas žino, kaip žmogus būtų reagavęs, jei būtų turėjęs galimybę. Tačiau šie atsakymai dažnai atrodo kaip bandymas išgelbėti sistemą, kuri pati savyje kelia moralinių prieštaravimų.
Lieka esminis klausimas: ar Dievas, kuris yra teisingas ir mylintis, galėtų sukurti pasaulį, kuriame žmogaus amžinas likimas priklauso nuo jo gimimo koordinatės? Dauguma šiuolaikinių teologų atsako neigiamai. Jie pabrėžia, kad Dievo teisingumas negali būti atsitiktinis, o Dievo meilė negali būti geografiškai ribota. Jei Dievas yra visų žmonių Kūrėjas, tuomet ir išganymo galimybė turi būti prieinama visiems, nepriklausomai nuo to, kur ir kada jie gimė. Tokiu būdu geografinio determinizmo klausimas tampa ne tik religine, bet ir moraline problema: jis verčia permąstyti, ką iš tikrųjų reiškia tikėti į Dievą, kuris yra teisingas, gailestingas ir universalus.