Ash-Shu‘ara (arab. الشعراء – „Poetai“) yra 26-oji Korano sūra, priklausanti Mekos laikotarpiui. Ji ilga – sudaryta iš 227 eilučių ir priklauso prie tų sūrų, kurios turi stiprų pasakojimo ir moralinį pobūdį. Jos pavadinimas kilęs iš žodžio, esančio pabaigoje – „aš-šu‘ara“, t. y. „poetai“. Ten pasakyta, kad poetai dažnai klaidžioja be tikslo, nebent tie, kurie tiki ir daro gera, – tai tarsi simbolinis perspėjimas apie žodžio galią ir atsakomybę už jį.
Sūra pasižymi išskirtiniu ritmu ir pakartojimo struktūra – daugelis pranašų istorijų baigiamos fraze „Iš tiesų, tame yra ženklas, bet dauguma jų netiki. O tavo Viešpats – galingas ir gailestingas.“ Tokiu būdu kuriamas pasakojimo cikliškumas, kuris stiprina žinią: kiekvienos tautos istorija skirtinga, tačiau nuodėmės ir neištikimybės pasekmės visada tos pačios.
Pirmoje dalyje Dievas guodžia pranašą Muhammadą, kuris liūdi, kad jo tauta netiki. Jam sakoma, kad tai ne jo kaltė – ankstesni pasiuntiniai patyrė tą patį. Toliau seka pasakojimai apie senesnius pranašus: Mozę, Abraomą, Nojų, Hudą, Salihą, Lutą ir Šu‘aybą. Visi jie atėjo pas savo tautas su Dievo žinia, bet buvo atmesti, ir dėl to jų tautos buvo sunaikintos.
Mozės istorija čia užima didžiausią dalį – ji perteikiama gyvai ir poetiniu ritmu. Aprašoma, kaip Dievas jį pasiuntė pas faraoną su stebuklais: lazda, virtusia gyvate, ir ranka, švytinčia balta šviesa. Faraonas, užuot patikėjęs, kaltina Mozę burtininkyste, o jo patarėjai siūlo surengti dvikovą su Egipto magais. Kai Mozės lazda praryja jų virves, daugelis magų atsiverčia ir patiki Dievu. Vis dėlto faraonas lieka įsikibęs savo puikybės, ir Egiptą ištinka bausmės – potvyniai, varlės, kraujas. Galiausiai izraelitai išvedami iš vergijos, o faraonas žūsta Raudonojoje jūroje. Ši istorija pateikiama kaip priminimas: galia be tikėjimo virsta pražūtimi.
Toliau sūra pateikia trumpesnius pasakojimus apie kitus pranašus. Abraomas kalba su savo tauta apie stabus ir įrodo, kad tik Viešpats yra tikrasis Kūrėjas. Nujus įspėja savo tautą prieš potvynį. Hud ir Salihas primena savo žmonėms dorybę ir kuklumą, tačiau šie išdidžiai atmeta žinią. Lutas kovoja prieš moralinį iškrypimą, o Šu‘aybas smerkia neteisybę prekyboje ir apgaulę.
Paskutinėje dalyje sūra grįžta prie pranašo Muhammado ir apibendrina visas istorijas. Jis raginamas nebijoti, nes Dievas palaiko jį, kaip palaikė ankstesnius pasiuntinius. Žodis čia įvardijamas kaip galingas ginklas – ne poezijos ar magijos, o dieviško Apreiškimo galia. Todėl poetai, kurie kuria be moralės ir be tikėjimo, laikomi klaidinančiais; tik tie, kurie žodžiu tarnauja tiesai, yra verti pagarbos.
Religine prasme sūra Ash-Shu‘ara iškelia tris pagrindines temas:
– pranašo misijos tęsimo reikšmę ir Dievo palaikymą,
– istorinių tautų žlugimo pamokas,
– atsakomybę už kūrybą, kalbą ir žodžio jėgą.
Ash-Shuara
1. Ta, Seen, Meem.
– Trijų raidžių pradžia, kuri, kaip ir daugelyje sūrų, nurodo į dieviškąją kalbos paslaptį, žmogui iki galo nesuprantamą.
2. Tai – aiškiojo Rašto eilutės.
– Koranas apibūdinamas kaip aiškus, skaidrus ir savyje turintis tiesą – ne paslaptis, o apreiškimas.
3. Gal tu beveik pražūsi iš sielvarto, kad jie netiki?
– Dievas guodžia pranašą Muhammadą, kuris per daug skaudžiai išgyvena, jog jo tauta atmeta Dievo žodį.
4. Jei Mes panorėtume, Mes pasiųstume jiems ženklą iš dangaus, nuo kurio jie nulenktų sprandus.
– Dievas galėtų priversti žmones tikėti per stebuklus, bet tikras tikėjimas turi būti laisvas.
5. Bet kai tik jiems ateina naujas priminimas iš Gailestingojo, jie nusigręžia.
– Žmonės atmeta dievišką perspėjimą, tarsi negirdėtų, kol dar turi galimybę atsiversti.
6. Jie neigia, todėl juos užklupo tai, iš ko jie tyčiojosi.
– Neigimas galiausiai sukelia pasekmes: juokas iš pranašų grįžta kaip bausmė.
7. Argi jie nemato žemės – kiek įvairių augalų Mes ten išauginome?
– Dievas kviečia juos pažvelgti į gamtą – kiekvienas augalas liudija kūrėjo išmintį.
8. Iš tiesų, tame yra ženklas, bet dauguma jų netiki.
– Formulė, pasikartojanti visoje sūroje: žmogus mato ženklus, bet širdis lieka uždaryta.
9. Tavo Viešpats tikrai galingas ir gailestingas.
– Priminta, kad Dievo jėga visada derinama su gailestingumu – bausmė niekada nėra be priežasties.
10. Ir kai tavo Viešpats pašaukė Mozę: „Eik pas neteisingą tautą.“
– Prasideda Mozės istorija, viena iš ilgiausių Korane; ji rodo Dievo teisingumą ir kantrybę.
11. „Pas faraoną. Ar jis bijos?“
– Dievas siunčia Mozę pas galingiausią valdovą, kad šis prisimintų, jog virš visų yra tikrasis Valdovas.
12. Mozė atsakė: „Viešpatie, bijau, kad jie mane paneigs.“
– Žmogiška abejonė ir baimė – net pranašai ją patiria prieš didelį uždavinį.
13. „Mano krūtinė susiaurėja, ir mano liežuvis stringa; tad pasiųsk Aaroną su manimi.“
– Mozė prašo pagalbos iš savo brolio Aarono, kuris geba kalbėti sklandžiau.
14. „Jie turi prieš mane kaltinimą, todėl bijau, kad mane nužudys.“
– Jis prisimena savo praeities veiksmą Egipte, kai nužudė žmogų, ir bijo atpildo.
15. Dievas tarė: „Ne! Abu eikite su Mūsų ženklais, Mes būsime su jumis, klausysime.“
– Dievas nuramina juos: Jo parama neatsitrauks, Jo klausymasis – pastovus.
16. Eikite pas faraoną ir sakykite: „Mes esame Viešpaties pasiuntiniai.“
– Misijos pradžia. Tai ne asmeninis konfliktas, o dvasinė užduotis.
17. „Išleisk su mumis Izraelio vaikus.“
– Dievas reikalauja laisvės engiamai tautai – viena iš ankstyvųjų išlaisvinimo temų Korane.
18. Faraonas tarė: „Argi mes tavęs neauginome kūdikiu mūsų namuose?“
– Faraonas primena savo geradarystę, bandydamas pažeminti Mozę ir parodyti, kad jis skolingas.
19. „Ir tu padarei savo nusikaltimą, būdamas nedėkingas.“
– Valdovas kaltina Mozę išdavyste. Tai tipiškas valdžios argumentas prieš tiesą.
20. Mozė atsakė: „Aš tai padariau, kai buvau klaidingas.“
– Jis pripažįsta klaidą, bet be gėdos – tai rodo brandžią sąžinę.
21. „Tada pabėgau nuo jūsų, kai bijojau, ir Viešpats man davė išminties ir padarė mane pasiuntiniu.“
– Mozė aiškina, kad pabėgimas buvo ne bailumas, o Dievo plano dalis.
22. „Ir ar tai, kad tu pavergi Izraelio vaikus, yra tavo gera dovana man?“
– Mozė meta jam moralinį klausimą: ar galima vadinti geradariu tą, kuris pavergia kitus?
23. Faraonas klausė: „Kas yra tas Viešpats visų pasaulių?“
– Jis išdidžiai reikalauja įrodymo, kas tas Dievas, kurį Mozė skelbia.
24. Mozė atsakė: „Viešpats dangų ir žemės bei to, kas tarp jų, jei tik tikite.“
– Mozė apibrėžia Dievą kaip visatos Kūrėją, ne vietinį dievuką ar valdžios simbolį.
25. Faraonas kreipėsi į savo patarėjus: „Ar jūs girdite, ką jis kalba?“
– Jis mėgina paversti diskusiją pašaipa, siekdamas pažeminti pranašą.
26. Mozė tęsė: „Jūsų Viešpats ir jūsų protėvių Viešpats.“
– Jis primena, kad Dievas nėra naujas – Jis tas pats, kurį garbino jų protėviai.
27. Faraonas tarė: „Jūsų pasiuntinys, kuris jums buvo siųstas, tikrai pamišęs.“
– Piktžodžiavimas – valdovo gynyba prieš tiesą, kai argumentų nebelieka.
28. Mozė atsakė: „Viešpats Rytų ir Vakarų, ir to, kas tarp jų, jei tik suprantate.“
– Dievo visuotinumui neįmanoma nubrėžti ribų – Jis apima visą erdvę ir laiką.
29. Faraonas tarė: „Jei priimsi kitą dievą, aš tave įmesiu į kalėjimą.“
– Tipiškas despoto grasinimas: smurtas vietoje argumentų.
30. Mozė atsakė: „Net jei atnešiu tau aiškų ženklą?“
– Jis siūlo įrodymą, stebuklą – ne jėga, o ženklu Dievas įrodo savo tiesą.
31. Faraonas tarė: „Tada parodyk jį, jei esi iš tiesos sakytojų.“
– Faraonas reikalauja stebuklo, tarsi tikėjimas būtų įmanomas tik per regimą ženklą.
32. Tada Mozė metė savo lazdą, ir štai – ji tapo akivaizdžia gyvate.
– Pirmasis ženklas: įprastas daiktas tampa gyvu padaru, parodant kūrybos galią, priklausančią tik Dievui.
33. Ir jis ištraukė ranką – ir ji švytėjo balta visiems matant.
– Antrasis ženklas – šviesos stebuklas, simbolizuojantis dvasinį apšvietimą.
34. Faraonas tarė aplinkiniams: „Tai – patyręs burtininkas.“
– Jis neigia stebuklą, paversdamas jį triuku, kad išsaugotų savo autoritetą.
35. „Jis nori jus išvaryti iš jūsų žemės savo magija. Ką jūs patarsite?“
– Faraonas įtaria grėsmę valdžiai ir bando paversti dvasinį ženklą politine intriga.
36. Jie atsakė: „Atidėk jį ir jo brolį, surink magus iš miestų.“
– Jo patarėjai siūlo surengti varžybas – išbandyti Dievo ženklą per žmonių triukus.
37. „Tegu jie atneša visus patyrusius burtininkus pas tave.“
– Faraonas tikisi įrodyti, kad jo žmonės gali padaryti tą patį.
38. Tad burtininkai buvo surinkti nustatytą dieną.
– Prasideda didžioji vieša dvikova tarp tiesos ir apgaulės.
39. Žmonėms buvo pasakyta: „Ar jūs susirinksite?“
– Faraonas nori, kad tai taptų viešu reginiu – politiniu šou.
40. „Kad galėtume sekti magais, jei jie laimės.“
– Minia svyruoja, pasirengusi sekti nugalėtoju – žmonių silpnumas visais laikais.
41. Kai atėjo burtininkai, jie sakė faraonui: „Ar mes gausime atlygį, jei būsime nugalėtojai?“
– Net ir jų motyvacija žemiška – pinigai, ne tiesa.
42. Jis atsakė: „Taip, jūs būsite tarp artimųjų man.“
– Faraonas žada jiems garbę, kaip valdovas, kuris perka lojalumą.
43. Mozė jiems tarė: „Meskite tai, ką ketinate mesti.“
– Jis leidžia jiems pirmiems – pasitikėjimo ir ramybės ženklas.
44. Tad jie metė virves ir lazdas, ir tarė: „Dievo vardu, mes esame nugalėtojai!“
– Burtininkai siekia psichologinės pergalės – įtikinant minias reginiu.
45. Mozė metė savo lazdą, ir ji prarijo tai, ką jie suklastojo.
– Tikras ženklas sunaikina apgaulę: Dievo galia nugali žmogaus magiją.
46. Tada burtininkai puolė ant kelių, nusilenkdami.
– Tie, kurie geriausiai pažino apgaulę, pirmieji atpažįsta tikrą stebuklą.
47. Jie sakė: „Mes tikime Viešpačiu pasaulių –“
– Staigus atsivertimas, kai širdis pajunta tikrą šaltinį.
48. „Viešpačiu Mozės ir Aarono.“
– Jie aiškiai įvardija, kieno Dievu tiki, kad nebūtų dviprasmybės.
49. Faraonas tarė: „Ar jūs tikite jam, kol aš dar jums neleidau? Jis – jūsų vadas!“
– Valdovo pyktis atskleidžia jo bejėgystę. Jis praranda valdžią ne jėga, o tiesa.
50. „Aš jums nukirsiu rankas ir kojas priešingose pusėse ir visus jus nukryžiuosiu!“
– Smurtas tampa paskutiniu įrankiu, kai valdžia praranda moralę.
51. Jie atsakė: „Nesvarbu! Mes grįšime pas savo Viešpatį.“
– Drąsiausias atsakymas – tikėjimas stipresnis už mirtį.
52. „Mes tikimės, kad mūsų Viešpats atleis mūsų nuodėmes, nes mes pirmieji tikėjome.“
– Jie suvokia tikėjimą kaip atgailos ir atleidimo kelią.
53. Mes įkvėpėme Mozei: „Išvesk Mano tarnus naktį.“
– Prasideda Izraelio tautos išėjimas iš Egipto – viena giliausių išlaisvinimo istorijų.
54. Faraonas pasiuntė žinią į miestus.
– Jis kviečia kariuomenę, kad persekiotų pabėgėlius.
55. „Šitie – mažuma, bet jie mus supykdė.“
– Faraonas sumenkina jų skaičių, bet jaučia pavojų.
56. „O mes esame daugybė, budrūs!“
– Aklas pasitikėjimas jėga – klasikinė tironijos klaida.
57. Tad Mes išvedėme juos iš sodų ir šaltinių,
– Dievas ištraukia iš jų rankų turtus, kad parodytų, kaip laikina galia.
58. Iš lobynų ir garbės vietų.
– Viskas, kuo jie didžiavosi, prarasta akimirksniu.
59. Taip buvo! Ir Mes visa tai paveldėjome kitiems.
– Turtas ir valdžia pereina ne pagal žmogaus norą, o pagal Dievo valią.
60. Tada jie juos persekiojo saulėtekio metu.
– Faraonas ir jo kariai vejasi izraelitus – prasideda kulminacinis įvykis prie jūros.
61. Kai abi stovyklos viena kitą pamatė, Mozės žmonės tarė: „Mes pagauti!“
– Izraelitai išsigąsta, pamatę faraono kariuomenę artėjant prie jūros — žmogiškas panikos momentas.
62. Mozė tarė: „Ne, su mumis yra mano Viešpats – Jis mus ves.“
– Tikėjimo viršūnė: kai viskas atrodo prarasta, Mozė pasitiki Dievu be jokios abejonės.
63. Mes įkvėpėme Mozei: „Smogk savo lazda jūrai.“ Ji prasiskyrė, ir kiekviena dalis tapo tarsi didelis kalnas.
– Vienas įspūdingiausių stebuklų: jūra atsiveria, parodydama Dievo galią prieš gamtą.
64. Ir Mes priartinome ten kitus.
– Faraono kariuomenė seka iš paskos, aklai vedama puikybės.
65. Ir išgelbėjome Mozę ir visus, kurie su juo.
– Tikėjimas tampa išsigelbėjimu — pažadėta tauta pereina sausuma.
66. Ir paskandinome kitus.
– Faraonas ir jo kariai žūva, simbolizuodami žmogaus puikybės žlugimą prieš Dievo valią.
67. Iš tiesų, tame yra ženklas, bet dauguma jų netiki.
– Kartojama refrėninė frazė: istorija – ne mitas, o moralinis įspėjimas.
68. Ir tavo Viešpats – Galingas ir Gailestingas.
– Dievo galia visada lydima gailestingumo: Jis baudžia, bet Jo tikslas – teisingumas, ne kerštas.
69. Perskaityk jiems Abraomo istoriją.
– Sūra pereina prie kito pranašo – Abraomo, tikėjimo tėvo.
70. Kai jis tarė savo tėvui ir tautai: „Ką jūs garbinate?“
– Prasideda pokalbis su stabmeldžiais – vienas iš svarbiausių monoteizmo momentų.
71. Jie atsakė: „Mes garbiname stabus ir liekame prie jų.“
– Stabmeldystė pateikiama kaip įprotis, ne sąmoningas pasirinkimas.
72. Jis tarė: „Ar jie jus girdi, kai jūs juos šaukiate?“
– Abraomas iškelia logikos klausimą – ar jūsų dievai pajėgūs ką nors padaryti?
73. „Ar jie jums duoda naudos, ar daro jums žalos?“
– Dar viena abejonė – kas iš tokio garbinimo, jei jis be jėgos?
74. Jie atsakė: „Mes radome savo tėvus taip darant.“
– Tradicijos inercija – didžiausias dvasinis aklumas.
75. Jis tarė: „Ar matėte, ką jūs garbinate?“
– Abraomas kreipia juos į savianalizę – įsivaizduojami dievai be turinio.
76. „Jūs ir jūsų senoliai.“
– Jis apima visą tautos istoriją, rodydamas, kad klaida tęsiasi kartomis.
77. „Iš tiesų, jie – mano priešai, išskyrus Viešpatį pasaulių.“
– Drąsus pareiškimas – jis atsisako stabų, net jei tai reikš konfliktą su savo šeima.
78. „Kurį sukūrė mane, ir Jis mane veda.“
– Tikrasis Dievas – ne žmogaus kūrinys, o Kūrėjas, kuris veda gyvąją būtybę.
79. „Kurio valioje yra mano gyvenimas ir mirtis.“
– Gyvybės ciklas priklauso tik Dievui – tai monoteizmo esmė.
80. „Kai aš susergu, Jis mane gydo.“
– Tikėjimo švelnumas: net ligos suvokiamos kaip santykis su Kūrėju.
81. „Kurio valioje yra mano mirtis, ir kuris mane prikels.“
– Tikėjimas prisikėlimu – viena iš kertinių islamo idėjų.
82. „Kurio tikiu atleidimą už mano nuodėmes Teismo dieną.“
– Tikėjimas ne tik Kūrėju, bet ir Teisėju, kuris vertina teisingai.
83. „Viešpatie, suteik man išminties ir priskirk mane prie teisiųjų.“
– Abraomas prašo dvasinės išminties, ne valdžios ar turtų.
84. „Palik man gerą vardą tarp ateinančių kartų.“
– Jis prašo, kad jo atminimas būtų susietas su dorove ir teisingumu.
85. „Ir padaryk mane Rojaus paveldėtoju.“
– Troškimas amžinojo atlygio – ne dėl garbės, o dėl artumo Dievui.
86. „Atleisk mano tėvui, nes jis buvo iš paklydusiųjų.“
– Malda už tėvą – gailestingumas net tam, kuris atmetė tiesą.
87. „Nesmerk manęs tą dieną, kai jie bus prikelti.“
– Prašymas apsaugos nuo gėdos ir atmetimo Teismo dieną.
88. „Tą dieną, kai nei turtai, nei vaikai nepadės.“
– Pabrėžiama, kad pasaulio vertybės neturi galios amžinybėje.
89. „Tik tas, kuris ateis pas Dievą su švaria širdimi, bus išgelbėtas.“
– Švarios širdies samprata – tikėjimo esmė, ne ritualų, o vidinės tiesos klausimas.
90. Rojus bus priartintas prie dievobaimingųjų.
– Vaizdas perkeliamas į Paskutinį teismą: Dievo gailestingumas tampa matomu atlygiu.
91. Ir pragaras bus parodytas tiems, kurie nuklydo.
– Kontrastas su ankstesne eilute: kai teisieji mato Rojų, neteisieji susiduria su savo pasekmių tikrove.
92. Jiems bus sakoma: „Kur dabar jūsų garbinti dievai?“
– Klausimas, kuris išryškina stabų beprasmybę: tie, kuriuos jie laikė galingais, dingo.
93. „Ar jie gali jums padėti, ar padėti patys sau?“
– Ironiškas priminimas: net tariami dievai neturi galios apsiginti.
94. Tada jie ir tie, kuriuos jie garbino, bus įmesti į ugnį.
– Abipusis likimas – garbintojai ir jų stabai pasmerkti kartu, nes juos jungė melas.
95. Visi Iblio palydovai ten bus.
– „Iblis“ – šėtonas, ir jo pasekėjai – tie, kurie sekė maištu prieš Dievą.
96. Ten jie ginčysis, kaltindami vieni kitus.
– Net pragare išlieka žmonių savybė ieškoti kaltų, o ne atsakomybės.
97. Jie sakys: „Dievu prisiekiame, mes buvome akivaizdžioje klaidoje.“
– Atgaila per vėlai – suvokimas ateina tik po nuosprendžio.
98. „Kai jus prilyginome Viešpačiui pasaulių.“
– Tai – esminė nuodėmė: garbinti ką nors ar ką nors laikyti lygiu Dievui.
99. „Ir tik nusidėjėliai mus suklaidino.“
– Jie pripažįsta, kad sekė blogu pavyzdžiu – aklas sekimas veda į pražūtį.
100. „Dabar neturime užtarėjų.“
– Tragiškas pripažinimas: niekas nebegali užtarti, nes tikėjimo pagrindas buvo neteisingas.
101. „Ir nėra nė vieno draugo.“
– Vienatvė pragare – dvasinė izoliacija nuo visko, kas gera.
102. „O kad galėtume grįžti ir būti tikinčiais!“
– Bet grįžimo nėra. Tai paskutinio suvokimo ir bejėgiškumo šauksmas.
103. Iš tiesų, tame yra ženklas, bet dauguma jų netiki.
– Klasikinė sūros frazė: net istorijos apie pražūtį tampa ženklu tiems, kurie nori matyti.
104. Ir tavo Viešpats – Galingas ir Gailestingas.
– Dievas vis dar apibūdinamas dviem poliais: jėga ir atleidimu.
105. Nojus atėjo pas savo tautą ir tarė:
– Prasideda kita istorija – pranašo Nojaus pasakojimas.
106. „Argi jūs neturite bijoti Dievo?“
– Jo kvietimas paprastas: grįžti prie Dievo baimės, kuri yra išminties pradžia.
107. „Aš jums – patikimas pasiuntinys.“
– Nojus pabrėžia ne savo pranašumą, o patikimumą – pasitikėjimas yra jo misijos esmė.
108. „Tad bijokite Dievo ir pakluskite man.“
– Tikėjimo esmė – pagarba Dievui ir klusnumas tiesai, kurią Jis siunčia.
109. „Aš neprašau iš jūsų jokio atlygio. Mano atlygis – tik iš Viešpaties pasaulių.“
– Tikras pranašas nesiekia materialinės naudos; jo tikslas – Dievo pasitenkinimas.
110. „Tad bijokite Dievo ir pakluskite man.“
– Pakartojimas pabrėžia ištvermę – pranašas kalba, nors jo neklauso.
111. Jie atsakė: „Ar mes tikėsime tavimi, nors tave seka tik žemiausi?“
– Tipinis pasipūtimas: jie matuoja tiesą pagal sekėjų socialinį statusą.
112. Jis tarė: „Ką aš žinau apie tai, ką jie daro?“
– Nojus atsako, kad tikėjimo vertė nesusijusi su kilme ar padėtimi.
113. „Jų ataskaita priklauso tik mano Viešpačiui – jei jūs tik suprastumėte.“
– Tik Dievas vertina širdis – žmogus negali būti teisėjas dėl kitų sielų.
114. „Aš neatstumsiu tikinčiųjų.“
– Nojus gina silpnuosius ir atmeta pasiūlymą atskirti „paprastus žmones“.
115. „Aš tik aiškiai perspėju jus.“
– Jo misija paprasta – perspėjimas, ne prievarta.
116. Jie tarė: „Jei nesiliausi, būsi akmenimis užmuštas.“
– Neapykanta tiesai virsta smurto grasinimais.
117. Jis tarė: „Viešpatie, mano tauta mane laiko melagiu.“
– Pranašas kreipiasi į Dievą – jo skausmas dvasinis, ne fizinis.
118. „Tad spręsk tarp manęs ir jų, ir išgelbėk mane ir tikinčiuosius su manimi.“
– Jis prašo Dievo teismo, ne keršto – teisingumo.
119. Mes jį ir tuos, kurie su juo, išgelbėjome laive pilname keleivių.
– Potvynis ateina – išgelbėjami tik tikintieji.
120. Po to paskandinome likusius.
– Ne dėl pykčio, o kaip istorinis perspėjimas: kas atmeta perspėjimą, žūva savo pasirinkimu.
121. Iš tiesų, tame yra ženklas, bet dauguma jų netiki.
– Dievas primena, kad net Nojaus istorija skirta ne tik pasakojimui, o dvasinei pamokai.
122. Ir tavo Viešpats – Galingas ir Gailestingas.
– Nuosekliai kartojamas refrenas pabrėžia pusiausvyrą tarp Dievo teisingumo ir gailestingumo.
123. Hud buvo pasiųstas savo tautai ‘Ad.
– Prasideda nauja istorija – ‘Ad tauta gyveno Arabijos pietuose ir garsėjo jėga bei puikybe.
124. Jis sakė: „Argi jūs neturite bijoti Dievo?“
– Kaip ir kiti pranašai, Hud pradeda nuo priminimo apie dvasinį atsakomybės jausmą.
125. „Aš jums – patikimas pasiuntinys.“
– Tvirtas pareiškimas, kad jis kalba ne savo vardu, o Dievo vardu.
126. „Tad bijokite Dievo ir pakluskite man.“
– Kviečia tautą klausyti ne jo kaip žmogaus, o Dievo valios, perduotos per jį.
127. „Aš neprašau iš jūsų jokio atlygio. Mano atlygis tik iš Viešpaties pasaulių.“
– Tikrasis pasiuntinys nepraturtėja iš savo misijos – tai priešpastatymas melagingiems pranašams.
128. „Ar jūs statote ant kiekvienos kalvos paminklą, kad žaistumėte?“
– Hud priekaištauja dėl jų tuštybės – jie statė milžiniškus pastatus ne iš reikalo, o iš puikybės.
129. „Ir statote rūmus, tarsi liktumėte amžinai?“
– Klausimas apie žmogaus laikinumą: kodėl elgiatės taip, lyg niekad nemirtumėt?
130. „Ir kai smogiate, smogiate kaip tironai?“
– Jis smerkia jų žiaurumą – jėgą jie naudoja ne teisingumui, o prievartai.
131. „Tad bijokite Dievo ir pakluskite man.“
– Primena, kad moralinis atgailavimas yra vienintelis kelias išvengti sunaikinimo.
132. „Bijokite To, kuris jus sukūrė ir senąsias tautas.“
– Jis primena istorijos ciklą – Dievas visada matė ir bausdavo išpuikusius.
133. „Jis suteikė jums ganyklas ir gyvulius.“
– Priminimas apie palaimas, kurios turėtų skatinti dėkingumą, o ne aroganciją.
134. „Ir sūnus, ir šaltinius.“
– Visa, kuo jie džiaugėsi, – dovana, o ne jų nuopelnas.
135. „Bijokite dienos, kai jus ištiks didelė bausmė.“
– Įspėjimas apie Dievo teismą, kuris ateina tiems, kurie užkietina širdį.
136. Jie atsakė: „Tu mus gąsdini be pagrindo.“
– Klasikinis netikinčiųjų atsakymas – neigimas to, ko negali paliesti.
137. „Tai tik mūsų senųjų pasakojimai.“
– Jie atmeta dievišką perspėjimą kaip mitologiją ar liaudies pasakas.
138. „Mes nebūsime nubausti.“
– Puikybės viršūnė – netikėjimas pasekmėmis.
139. Jie jį paneigė, todėl Mes juos sunaikinome.
– Trumpas, bet galutinis sakinys – ne pranašo kerštas, o Dievo teisingumo įvykdymas.
140. Iš tiesų, tame yra ženklas, bet dauguma jų netiki.
– Kartojamas motyvas: kiekviena istorija yra pamoka kitiems, ne tik pasakojimas.
141. Ir tavo Viešpats – Galingas ir Gailestingas.
– Po sunaikinimo seka švelnus priminimas: gailestingumas išlieka atgailaujantiems.
142. Salihas buvo pasiųstas savo tautai Tamud.
– Naujas pranašas – Salihas, pasiųstas Tamudo tautai, garsėjusiai uolose iškaltais miestais.
143. Jis sakė: „Argi jūs neturite bijoti Dievo?“
– Tas pats kreipimasis kaip visų pranašų – priminimas apie atsakomybę.
144. „Aš jums – patikimas pasiuntinys.“
– Pranašas tvirtina savo dievišką įgaliojimą, kad žmonės nepriimtų jo kaip šarlatano.
145. „Tad bijokite Dievo ir pakluskite man.“
– Paklusnumas čia reiškia moralinį atgimimą, o ne vergystę.
146. „Aš neprašau iš jūsų jokio atlygio. Mano atlygis tik iš Viešpaties pasaulių.“
– Salihas kartoja ankstesnių pranašų principą – tarnystė be atlygio.
147. „Ar jus palikta saugiai šiuose soduose ir šaltiniuose?“
– Jis primena, kad prabanga neturėtų būti laikoma savaime suprantamu dalyku.
148. „Ir dirvoje bei palmėse su minkštais vaisiais?“
– Dievo kūrinijos grožis – tai ne puikybės priežastis, o padėkos kvietimas.
149. „Ir jūs kalate namus iš kalnų, kad gyventumėt saugiai?“
– Tamudo tauta garsėjo tuo, kad gyveno uolose – čia pabrėžiama jų netikra saugumo iliuzija.
150. „Tad bijokite Dievo ir pakluskite man.“
– Kiekvienas įspėjimas baigiasi kvietimu į paklusnumą – tai ne baimės skatinimas, o išganymo kelias.
151. „Nesielkite kaip tie, kurie sėja sumaištį žemėje ir netaiso.“
– Salihas ragina tautą liautis elgtis savanaudiškai: blogis nėra tik nedorumas, bet ir tai, kai žmogus nebekuria gėrio.
152. Jie atsakė: „Tu esi tik žmogus, kaip ir mes.“
– Jie atmeta pranašo žinią, nes mato jame paprastą žmogų – tokia pat nuostata kartojasi visų pranašų istorijose.
153. „Jei tu sakai tiesą, tada parodyk ženklą.“
– Jie reikalauja įrodymo, bet ne iš noro tikėti, o iš pasipriešinimo.
154. Jis tarė: „Štai kupranugarė – Dievo ženklas jums. Palikite ją ganytis žemėje ir nekenkite jai, kad neatsitiktų bausmė.“
– Kupranugarė tampa išbandymu jų širdims: ar jie gebės priimti Dievo ženklą su pagarba.
155. Bet jie ją užmušė. Tada jis tarė: „Mėgaukitės dar tris dienas savo namuose – tai pažadas, kuris neišvengiamas.“
– Jie nepaklūsta ir užmuša gyvūną, kurį Dievas paskyrė kaip stebuklą. Trys dienos – paskutinis gailestingumo atidėjimas.
156. Ir juos ištiko žemės drebėjimas, ir jie tapo nejudančiais savo namuose.
– Tamudo tauta pražūva – gamta pati tampa Dievo įrankiu teisme.
157. Iš tiesų, tame yra ženklas, bet dauguma jų netiki.
– Dar kartą primenama, kad šie pasakojimai – ne praeitis, o perspėjimas visiems laikams.
158. Ir tavo Viešpats – Galingas ir Gailestingas.
– Dievo valdžia niekada atskirta nuo Jo gailestingumo: kiekviena bausmė yra kvietimas kitų širdims pabusti.
159. Lutas buvo pasiųstas savo tautai.
– Nauja istorija – Luto (Lot) pranašystė, susijusi su Sodomos ir Gomoros nuodėmėmis.
160. Jis sakė jiems: „Argi jūs nebijote Dievo?“
– Luto kvietimas toks pat, kaip visų pranašų – moralinės ribos prasideda nuo Dievo baimės.
161. „Aš jums – patikimas pasiuntinys.“
– Lutas gina savo autoritetą ir misiją.
162. „Tad bijokite Dievo ir pakluskite man.“
– Kvietimas atgailauti prieš peržengiant ribą.
163. „Aš neprašau iš jūsų jokio atlygio. Mano atlygis tik iš Viešpaties pasaulių.“
– Dar kartą pabrėžiamas nesavanaudiškumas – tikras pasiuntinys dirba ne dėl naudos.
164. „Ar jūs geidžiate vyrų iš visų kūrinių?“
– Lutas aiškiai įvardija jų nuodėmę – lytinį iškrypimą ir prigimties išniekinimą.
165. „Ir paliekate jūsų Viešpaties duotus žmonos kūnus?“
– Nuodėmės esmė ne geidulyje, o atmetime to, ką Dievas sukūrė kaip šventą tvarką.
166. „Jūs esate tauta, kuri peržengė ribas.“
– Peržengta moralinė riba, kai žmogus ima kurti savo įstatymus prieš gamtos ir Dievo tvarką.
167. Jie atsakė: „Jei tu nesiliausi, Lute, būsi išvarytas.“
– Vietoj atgailos – smurtinis atstūmimas: pranašas tampa nepageidaujamas tarp savųjų.
168. Jis tarė: „Iš tiesų, aš nekenčiu jūsų veiksmų.“
– Lutas atskiria nuodėmę nuo žmogaus – jis nekenčia nuodėmės, ne žmonių.
169. „Viešpatie, išgelbėk mane ir mano šeimą nuo to, ką jie daro.“
– Prašymas Dievo apsaugos – malda tampa vieninteliu ginklu prieš blogį.
170. Tad Mes išgelbėjome jį ir jo šeimą visus,
– Dievo pažadas įvykdomas – ištikimieji išgelbėjami.
171. Išskyrus vieną seną moterį, kuri liko.
– Tai jo žmona, kuri buvo abejinga ir pritarė nuodėmei – abejingumas prilygsta dalyvavimui.
172. Tada Mes sunaikinome kitus.
– Miestai sunaikinami – ne tik fizinė, bet ir moralinė griūtis.
173. Mes ant jų pasiuntėme lietų. Ir baisus buvo tų, kurie buvo įspėti, lietus.
– „Lietus“ čia reiškia akmenų krušą – simbolis dangaus teismo.
174. Iš tiesų, tame yra ženklas, bet dauguma jų netiki.
– Net ši siaubinga istorija tampa ženklu, jei žmogus nori matyti dvasinėmis akimis.
175. Ir tavo Viešpats – Galingas ir Gailestingas.
– Dievo galia ir gailestingumas kartojami, kad žmogus neišsigąstų Jo, bet grįžtų pas Jį.
176. Šu‘aybas buvo pasiųstas savo tautai Madjanui.
– Kitas pranašas – Šu‘aybas (arba Jetras), siųstas prekybinei tautai, garsėjusiai apgavystėmis.
177. Jis sakė: „Argi jūs nebijote Dievo?“
– Kviečia juos į sąžiningumą ir teisingumą versle.
178. „Aš jums – patikimas pasiuntinys.“
– Dar kartą įtvirtina savo misijos dievišką kilmę.
179. „Tad bijokite Dievo ir pakluskite man.“
– Moralinė revoliucija visų pranašų žodžiais prasideda nuo šio paprasto raginimo.
180. „Aš neprašau iš jūsų jokio atlygio. Mano atlygis tik iš Viešpaties pasaulių.“
– Šu‘aybas pabrėžia, kad jis nėra pirklys kaip jie – jo siekis ne pelnas, o tiesa.
181. „Duokite pilną saiką ir nebūkite iš tų, kurie apgaudinėja.“
– Šu‘aybas moko sąžiningumo prekyboje: teisingas matas tampa moralės simboliu.
182. „Sverkite teisingomis svarstyklėmis.“
– Dievo įstatymas apima ir ekonominį teisingumą: dvasinė tiesa neatsiejama nuo kasdienio elgesio.
183. „Neapgaudinėkite žmonių, neatimkite iš jų, kas jiems priklauso, ir neplatinkite blogio žemėje, sėdami sumaištį.“
– Tikrasis tikėjimas – tai veiksmų teisingumas. Apgaulė tampa ne verslo, o dvasiniu nusikaltimu.
184. „Bijokite To, kuris jus sukūrė ir senąsias kartas.“
– Šu‘aybas primena istorinį ciklą: Dievas matė ir kitus, kurie buvo sugadinti, ir jie buvo sunaikinti.
185. Jie atsakė: „Tu esi tik užkeiktas.“
– Kaip ir kitose istorijose, netikintieji šmeižia pranašą, vadindami jį pamišusiu ar prakeiktu.
186. „Tu esi tik žmogus kaip ir mes; mes manome, kad tu meluoji.“
– Jie neigia jo išskirtinumą – pranašo žinia visada atrodo per daug žmogiška aklai tautai.
187. „Jei tu sakai tiesą, tada pažadink mums dangaus gabalus, jei esi iš tų, kurie sako tiesą.“
– Iššūkis Dievui: jie reikalauja įrodymo, kuris iš tiesų būtų jų pačių pražūtis.
188. Jis tarė: „Mano Viešpats geriausiai žino, ką jūs darote.“
– Pranašas atsisako ginčytis: tik Dievas mato tikrąją jų širdžių būseną.
189. Bet jie jį paneigė, todėl juos apėmė debesies bausmė.
– Dievo teismas nusileidžia staiga – debesys, kurie atrodė nešantys lietų, atnešė sunaikinimą.
190. Iš tiesų, tame yra ženklas, bet dauguma jų netiki.
– Dievas primena, kad net šios istorijos ne visus pažadina.
191. Ir tavo Viešpats – Galingas ir Gailestingas.
– Kiekvienas sunaikinimas tėra perspėjimas kitiems: gailestingumas vis dar siūlomas.
192. Tai – Apreiškimas iš Viešpaties pasaulių.
– Šiuo sakiniu sūra pereina į pabaigą – primenama, kad visa ši istorijų grandinė yra dieviškos kilmės.
193. Jį nuleidęs patikimas Dvasia,
– Tai Džibrilis (Gabrielius), kuris perduoda Dievo žodį pranašui Muhammadui.
194. Tavo širdžiai, kad būtum iš įspėjančiųjų.
– Apreiškimas ne į ausis, o į širdį – kad būtų perduotas su nuoširdumu ir meile.
195. Aiškia arabų kalba.
– Koranas pabrėžia savo kalbą kaip ženklą – paprastą, bet tobulą, kad būtų suprantamas visiems.
196. Ir jis yra paminėtas ankstesniuose Raštuose.
– Dievo žinia nėra nauja: ji tęsinys visų ankstesnių apreiškimų – nuo Abraomo iki Jėzaus.
197. Argi jiems nepakanka, kad tai žino Izraelio vaikų mokiniai?
– Priminimas, kad net žydų ir krikščionių raštuose esama pranašystės apie šį apreiškimą.
198. Jei Mes būtume jį nuleidę svetimtaučiui,
– Hipoetinis pavyzdys – jei Koranas būtų perduotas ne arabui, jie vis tiek būtų netikėję.
199. Ir jis jį būtų jiems skaitęs, jie vis tiek netikėtų.
– Ne žinia jiems kliūva, o jų užkietėjusios širdys.
200. Taip Mes įdedame tai į nusidėjėlių širdis.
– Tai dvasinė tiesa: kai žmogus nuolat atmeta gėrį, jo širdis tampa nejautri.
201. Jie netikės, kol nepamatys skausmingos bausmės.
– Tik per kančią ateina suvokimas, bet tada jau per vėlu.
202. Ji ateis jiems netikėtai, kai jie to nesitikės.
– Dievo teismas visada ateina ne tada, kai žmogus pasiruošęs, o kai jis įsitikinęs, kad saugus.
203. Tada jie sakys: „Ar mums duota atidėti?“
– Pavėluotas gailestis – žmogaus prašymas dar vienos progos, kai jos nebėra.
204. Ar jie nori mūsų bausmės skubinti?
– Ironiškas klausimas: kai kurie netikintieji tyčiojosi, prašydami „įrodymo“ per bausmę.
205. Ar nematai, kad jei Mes juos leidžiame gyventi metus po metų,
– Dievas leidžia žmogui laikinai klestėti – tai ne gailestingumo stoka, o išbandymas.
206. Paskui ateina, kas jiems buvo pažadėta,
– Kiekvienas turi savo nustatytą valandą – nei anksčiau, nei vėliau.
207. Tada jiems nepadės tas, kuo jie džiaugėsi.
– Turtai, valdžia, statusas – visa praranda prasmę Dievo akivaizdoje.
208. Mes nesunaikinome jokio miesto, prieš tai nepersiuntę įspėjimo.
– Dievas niekada nebaudžia be išankstinio įspėjimo – teisingumas grindžiamas gailestingumu.
209. Įspėjimas buvo priminimas, o Mes niekada nesame neteisingi.
– Kiekviena tauta gauna perspėjimą: Dievo teisingumas visada sąžiningas.
210. Jį neatnešė demonai.
– Atsakymas tiems, kurie kaltino pranašą, kad jo žodžius įkvepia blogos dvasios – Koranas kilęs ne iš tamsos, o iš šviesos.
211. Jiems tai nepridera, ir jie to negali.
– Kalbama apie demonus: jie neturi galios sukurti ar perteikti dieviškos žinios. Koraną įkvėpė ne tamsios jėgos, o Dievas.
212. Jie yra atitolinti nuo klausymosi.
– Dvasinės būtybės, kurios bando klausytis dangaus paslapčių, yra atskirtos nuo šios šviesos – Koranas joms neprieinamas.
213. Todėl nesikviesk su Dievu jokio kito dievo, kad nebūtum tarp nubaustųjų.
– Aiškus įspėjimas prieš politeizmą: net pranašas raginamas išlaikyti visišką monoteizmo tyrumą.
214. Ir perspėk savo artimiausią šeimą.
– Misija prasideda nuo artimųjų: Dievo žinia pirmiausia turi pasiekti tuos, kurie šalia.
215. Nusileisk savo sparnus tiems, kurie tave seka iš tikėjimo.
– Poetiškas posakis: būk nuolankus ir švelnus su tais, kurie tiki – valdžia neturi tapti puikybe.
216. Ir jei jie tau nepaklūsta, sakyk: „Aš esu atsakingas už tai, ką darau, o jūs – už tai, ką darote.“
– Atsakomybė asmeninė: kiekvienas atsakys už savo pasirinkimus, net jei nepriima tiesos.
217. Pasikliauk Galinguoju ir Gailestinguoju.
– Raginimas pranašui – ir visiems tikintiesiems – kad tikrasis pasitikėjimas nėra žmonėse, o Dievo globoje.
218. Tas, kuris tave mato, kai stovėdamas meldiesi.
– Dievas mato ne tik viešus darbus, bet ir tylų žmogaus vidinį pasaulį – net jo vienišą maldą.
219. Ir tavo judesius tarp tų, kurie lenkiasi.
– Dievas žino kiekvieną veiksmą, net smulkiausią. Maldos gestai čia tampa visatos harmonijos dalimi.
220. Iš tiesų, Jis – Girdintis ir Žinantis.
– Dievo visagirdystė ir visažinystė apima tiek mintis, tiek ketinimus – niekas nelieka paslėpta.
221. Ar jums pasakyti, kam nusileidžia demonai?
– Retorinis klausimas, įvedantis kontrastą tarp dieviško įkvėpimo ir netikrų pranašų.
222. Jie nusileidžia kiekvienam melagingam nusidėjėliui.
– Tamsios dvasios jungiasi su tais, kurie sąmoningai meluoja ir iškraipo tiesą.
223. Jie perduoda, ką nugirsta, bet dauguma jų – melagiai.
– Net jei demonai išgirsta žinių nuotrupas, jie jas iškreipia – blogis niekada nesako tiesos iki galo.
224. O poetai – juos seka paklydusieji.
– Kritika tiems poetams, kurie naudojasi žodžiu ne tiesai, o tuščiai pramogai ar apgaulei.
225. Ar nematai, kad jie klaidžioja po kiekvieną slėnį?
– Poetas, kuris neturi dvasinio tikslo, klajoja mintimis be krypties – menas be tiesos tampa tuščias.
226. Ir kad jie sako tai, ko patys nedaro?
– Kaltinimas veidmainystei: grožis be moralės neturi vertės.
227. Išskyrus tuos, kurie tiki, daro gerus darbus, dažnai mini Dievą ir ginasi, kai jiems daroma skriauda. Pamatys netikintieji, koks bus jų galutinis kelias.
– Baigiamoji eilutė užveria sūrą: tikėjimas, darbai ir sąžinė yra trys ramsčiai, ant kurių laikosi dvasinis žmogus.